Išorinio pasaulio ir pačių rusų susidomėjimas Rusijos vidaus politiniais procesais gerokai sumažėjo. Atrodo, kad Vladimiro Putino valdymas yra amžinas. Gyventojai ir toliau remia ir valdžią, ir karą. Sankcijos nesukėlė nei finansinės-ekonominės, nei politinės griūties. Elitas priverstas prisitaikyti prie realijų, kartu tapdamas galutinai nepriimtinas Vakarams.
Tačiau toks vaizdas yra apgaulingas: karas pradėjo daryti didžiulę įtaką V.Putino vadovavimo esmei, elito elgsenai, valstybės sprendimų priėmimui ir įgyvendinimui. Tai, kas iš išorės atrodė kaip „tvirtovė“, iš tikrųjų pamažu virsta savaime atsinaujinančia struktūra, kurioje V.Putino institucijų ir paties V.Putino „laikančiosios konstrukcijos“ vaidmuo nuvertinamas ir yra keičiamas. Tvirtas režimas perėjo į laukinio putinizmo būseną, kurioje centrinės valdžios ir Kremliaus vaidmuo menksta ir, priešingai, svarbiausią vaidmenį ima vaidinti gaivališka banga „iš apačios“.
Taip straipsnyje, publikuotame Carnegie Rusijos ir Eurazijos centro Berlyne tinklalapyje, apie Rusijoje vykstančius procesus ir jos valdžios bei visuomenės vidaus transformacijas teigia politologė, žurnalistė ir publicistė, šio centro vyresnioji mokslinė bendradarbė Tatjana Stanovaja, Rusijoje įtraukta į „užsienio agentų“ sąrašą.
Laikančioji konstrukcija
Dar prieš karą Rusijoje imta kalbėti apie V.Putino valdžios desakralizaciją, jo, kaip arbitro, vaidmens mažėjimą, prezidento susidomėjimo rutina praradimą ir atitolimą nuo nestrateginių sprendimų priėmimo.
V.Putinas jau seniai aktyviai deleguoja atsakomybę ministrų kabinetui, gubernatoriams, Centriniam bankui, specialiosioms tarnyboms ir pan. Tai buvo ypač akivaizdu per COVID-19 pandemiją, tačiau tai nesunkiai pastebima ir šiandien. V.Putinas sau palieka tik tuos klausimus, kurie, kaip sako jo atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, yra „prezidento lygio“. Rankinio valdymo sritys susiaurintos iki labai konkrečių atvejų, tačiau net ir ten prezidento asmeninis dalyvavimas tampa vis labiau paviršutiniškas: jis nesuteikia jokių garantijų suinteresuotoms šalims.
Dabartinę V.Putino padėtį galima palyginti su namo laikančiąja konstrukcija: tai atraminės sienos, kurios viską laiko. Rusijos elito (net ir tos dalies, kuri neigiamai vertina prezidentą) akyse V.Putinas yra „nesugriuvimo“ garantas. Tai, beje, ne tas pat, kas stabilumo pažadas.
Nuo 2014 m., kai buvo aneksuotas Krymas, stabilumas, kaip toks, ėmė keistis: prognozuojamą vystymąsi, paremtą valstybiniu kapitalu ir vis dar rinkos ekonomika su daugelį metų užkonservuota politine sistema, ėmė lydėti geopolitiniai sukrėtimai. Jų jau buvo nemažai: karas Sirijoje, kišimasis į Amerikos rinkimus, Skripalių apnuodijimas, bauginantys animaciniai filmukai apie Rusijos kuriamus naujus ginklus, sankcijų lavina, rusenanti Donbaso krizė ir pan.
2022 m. vasarį prasidėjęs plataus masto karas su Ukraina tapo didžiausiu sukrėtimu, tačiau nesutrikdė stabilaus vidaus vystymosi. Po pirmųjų metų daugelis elito atstovų neslėpė malonios nuostabos: sistema ne tik nesugriuvo, bet ir netikėtai greitai persitvarkė pagal naująją realybę. Tuo pat metu darbo rinkos būklė (mažas nedarbas ir dideli atlyginimai) ir ekonomikos augimas (tegul ir didelių karinių injekcijų sąskaita) lėmė, kad gyventojai pasijuto geriau nei bet kada anksčiau. „Levada centr“ duomenimis, po nedidelio nuosmukio 2023 m. rusai ėmė vertinti, kad jų gyvenimo situacija pagerėjo ir yra artima aukščiausioms reikšmėms. Apklausa buvo atlikta prieš Ukrainos įsiveržimą į Kursko sritį 2024 m. rugpjūtį, tačiau ir šis įvykis situacijos iš esmės nepakeitė.
Kitaip tariant, kol geopolitinė stichija, pražūtinga Rusijos veikėjams, siaučia už Rusijos ribų, pilnavertiškai gyventi ir klestėti šalies viduje yra visiškai įmanoma, kartais net geriau nei anksčiau. Ir čia pasireiškia V.Putino, kaip laikančiosios konstrukcijos, politinė vertė: ji pati nedaug ką lemia kasdieninėje rutinoje ir dalykiniame gyvenime, bet tuo pat metu apsaugo nuo nedraugiškos užsienio politikos stichijos.
Žinoma, daugelis elito atstovų svajoja apie karo pabaigą ir taikos derybas. Tačiau tuo pat metu isteblišmente jaučiama pralaimėjimo baimė. Karas nuėjo taip toli, kad yra nusistovėjęs stabilus, nors ir ne vieningas, supratimas, jog dabar šalis turi laikytis iki galo. Tiesa, mažai kas galėtų paaiškinti, ką reiškia „iki galo“. Tačiau tai tikrai nėra pralaimėjimas kare, nes pagal tokį scenarijų Rusijos Federaciją užgrius didelio masto finansiniai, ekonominiai ir politiniai įsipareigojimai. Ir jie greičiausiai bus pražūtingi tiek situacijos Rusijos viduje suvokimo požiūriu, tiek ekonomikai, tiek politinei sistemai, tiek valstybei kaip institucijai.
Tačiau šis V.Putino, kaip laikančiosios konstrukcijos, privalumas turi elitui labai nemalonią ir pavojingą antrąją pusę: karas nuvertina veiksmingą politinę lyderystę, kuri iš esmės svarbi sistemos stabilumui ir nuspėjamumui. Karas, konfrontacija su Vakarais, santykių su Kinija ir Indija (ir vadinamaisiais Globaliaisiais Pietumis) kūrimas, vertybių ir civilizacijų konkurencija – visa tai šiandien emociniu požiūriu jaudina V.Putiną. Į vidinius procesus jis įsitraukęs kur kas mažiau.
Ši tendencija buvo pastebima ir prieš karą, tačiau dabar šalies viduje kyla kur kas daugiau „egzistencinių“ konfliktų – pavyzdžiui, Jevgenijaus Prigožino maištas 2023 m. birželį. Beveik metus V.Putinas nesikišo į konfliktą tarp privačios karinės kompanijos „Wagner“ ir Gynybos ministerijos, pasikliaudamas J.Prigožino sąmoningumu, patriotizmu ir lojalumu. Neatsisakydamas „Wagner“ paslaugų, V.Putinas palaikė Gynybos ministeriją kaip pagrindinę karo instituciją, tačiau leido situacijai klostytis savaime, privesdamas ją prie gerai žinomų pasekmių – tankų žygio į Maskvą.
V.Putino jautrumas elitui ir visuomenei skaudžioms vidaus politikos problemoms pastebimai sumažėjo. Jis vis dažniau pritaria sprendimams ir pasiūlymams, per daug nesigilindamas į ilgalaikes pasekmes (pavyzdžiai – LGBT judėjimo pripažinimas ekstremizmu arba faktinės cenzūros įvedimas kultūros srityje). Sprendžiant jam antraeilės svarbos klausimus, V.Putinas vis labiau pasiduoda išorės įtakai.
Praktiškai dėl tokios situacijos dominuoja sprendimai, glaudžiai susiję su atskirų veikėjų ar institucijų prioritetais. Tai aiškiai matyti iš to, kaip paskirstomas užsienio bendrovių turtas, kaip įsisuka areštų, įskaitant aukšto rango pareigūnų, smagratis, kaip peržiūrimi dešimtojo dešimtmečio privatizavimo sandoriai ir net kaip priimami sprendimai dėl personalo. Ir tai formuoja naują realybę, kuri verčia dalyvius prisitaikyti prie gyvenimo nesaugumo ir nenuspėjamumo sąlygomis.
Pagal analogiją su laukiniu kapitalizmu galima kalbėti apie laukinio putinizmo pradžią, kai niekas nežino, ko tikėtis rytoj, ir visi – nepriklausomai nuo užimamų pareigų ir rangų – yra pasirengę bet kurią akimirką būti suimti. Jei ankstesniais metais politinę riziką galėjo kelti iniciatyvumas, tai dabar pavojingas tampa neveiklumas.
Atgal į dešimtą dešimtmetį
Pastaruoju metu stebėtojai vis dažniau kalba, kad Rusija „grįžta“ į 1990-uosius. To požymiai – pastebimai išaugęs nusikalstamumas, iš karo grįžtančių kalinių problema ir su ja susijusios rezonansinės žmogžudystės, privačių karinių kompanijų plitimas (pavyzdžiui, jas steigia regioninės valdžios institucijos ir įmonės, kurios vien 2024 m. buvo priverstos išleisti beveik 1 mlrd. rublių antidronų įrangai), užsakomosios žmogžudystės ir įmonių užvaldymai.
Ryškus epizodas – 2024 metų rugsėjį įvykęs susišaudymas Maskvos centre prie „Wildberries“ biuro. Ši istorija prasidėjo keliais mėnesiais anksčiau. Suleimanas Kerimovas, stambus Dagestano verslininkas ir Federacijos Tarybos narys, kartu su partneriais susitarė su Tatjana Kim, viena iš mažmeninės prekybos platformos „Wildberries“ įkūrėjų, sujungti šią bendrovę su didžiausia Rusijos lauko reklamos operatore „Russ“. Ši idėja V.Putinui buvo pristatyta kaip geopolitinis įrankis kovai su „nesąžininga Vakarų finansine ir institucine sistema“. „Tai mūsų atsakas „Amazon“, – maždaug tokiais žodžiais lobistai aiškino savo iniciatyvą, po kurios nesunkiai gavo aukščiausią palaiminimą. Sandorio sudarymui ėmė padėti aukšti prezidento administracijos (sandorį prižiūrėti buvo paskirtas prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Maksimas Oreškinas) ir vyriausybės (susijungimui pritarė Federalinė antimonopolijos tarnyba) pareigūnai.
Atrodo, kad niekas nebegalėjo sutrukdyti sėkmingai įgyvendinti planą. Tačiau įsikišo žmogiškasis veiksnys: „Wildberries“ valdžiusi Bakalčiukų šeima iširo, ir šeimos drama virto korporaciniu karu su politinės konfrontacijos prieskoniu. Vienas iš bendrovės įkūrėjų Vladislavas Bakalčiukas kreipėsi pagalbos į Čečėnijos vadovą Ramzaną Kadyrovą.
Galiausiai konfrontacija baigėsi skerdynėmis už 500 metrų nuo Kremliaus, dviem žuvusiais apsaugininkais (Ingušijos gyventojais), keliais sužeistaisiais, abipusiais grasinimais ir kaltinimais. Visi prieš visus: Čečėnija prieš Dagestaną, Ingušija prieš Čečėniją, senatorius prieš respublikos vadovą. Netgi ėmė sklisti gandai, kad S.Kerimovas neva bandė užsakyti R.Kadyrovo nužudymą. Atsakydamas į tai, pastarasis paskelbė kraujo kerštą ir dar kartą pademonstravo, kad Rusijos įstatymai Čečėnijos vadovybei negalioja.
Šioje istorijoje viskas yra iliustratyvu. Ir R.Kadyrovas, kuris sukilo prieš S.Kerimovą, nepaisydamas asmeninio V.Putino pritarimo susijungimui. Ir precedento neturintis konfrontacijos viešumas. Ir apeliavimo į tradicines vertybes politinė impotencija (R.Kadyrovas ragino Tatjaną Kim grįžti į šeimą). Ir iš pažiūros visagalių saugumo pajėgų, kurios nesuprato, ką galima ir ko negalima sodinti į kalėjimą, bejėgiškumas. Ir pats sandoris, abejotinas finansinės logikos požiūriu.
V.Putinas, kuris birželį pritarė „Rusijos „Amazon“ sukūrimo projektui ir tokiu būdu atrodė esąs S.Kerimovo pusėje, rugpjūtį atvyko į Čečėniją. Kitaip tariant, jis taip pat pademonstravo paramą ir R.Kadyrovui, be kurio nežinia, kokiomis liepsnomis gali užsidegti Kaukazas.
Tai, kas daugeliui atrodo kaip stipri V.Putino lyderystė, iš tikrųjų dažnai yra situacinis manevravimas, nutolęs nuo praktinio problemų sprendimo. V.Putinas vis dažniau priverstas blaškytis tarp konfliktuojančių variantų, kai vienareikšmis pasirinkimas (kaip R.Kadyrovo ir S.Kerimovo atveju) atrodo pernelyg pavojingas. Iš čia ir kyla nuolatinis dviprasmiškumas ir nenuoseklumas. Daugeliu atžvilgių tai yra tas pats V.Putino stilius, kurį buvo galima stebėti 2000-aisiais, kai prezidentas griežtai ir nedviprasmiškai veikė tik pačiais jam svarbiausiais klausimais, o likusius mieliau „derindavo“ ir tikslindavo. Tai yra, apsiribodavo daliniais sprendimais.
Kitas iliustratyvus pavyzdys – „YouTube“ likimas Rusijoje. Čia vienu metu veikia kelios prieštaringos skirtingų veikėjų logikos. Tokie „vanagai“ kaip tas pats R.Kadyrovas ar kai kurie Valstybės Dūmos deputatai vadovaujasi „izoliacionistine“ logika: būtina uždrausti bet kokią Vakarų įtaką ir kurti savo alternatyvius projektus. Ši korporatyvinė logika remiasi ambicijomis tų, kurie patys plėtoja Rusijos vaizdo įrašų tarnybų paslaugas (čia svarbiausia – pinigai ir įtaka).
Visa tai prieštarauja politinei logikai: už vidaus politiką prezidento administracijoje atsakingi asmenys mano, kad „YouTube“ draudimas gali padidinti socialinį nerimą ir nepasitenkinimą. Galiausiai yra ir geopolitinė logika: „YouTube“ vis dar gali būti naudojamas Rusijos propagandos tikslais.
Beveik dvejus su puse metų šios logikos konkuravo tarpusavyje, o tai ir išgelbėjo „YouTube“ nuo užblokavimo. Dar visai neseniai V.Putino pozicija buvo artima „politinei“: jokio blokavimo, kol nebus tokio pat efektyvaus rusiško analogo. Tačiau draudimo šalininkai rado saliamonišką sprendimą, kuris savo veiksmingumu prilygsta blokavimui ir kuriam nereikia V.Putino pritarimo.
Oficialiai neblokuodami „YouTube“, jie pradėjo jį lėtinti. Ir palaipsniui ši videopaslauga bus išstumta iš Rusijos – net jei tai kartais sukels paslaugų teikėjų ir naudotojų nepasitenkinimą. „YouTube“ atvejis yra itin pamokantis. Jis parodo, kaip elitas ir valdžia išmoksta pasiekti savo tikslus apeidami V.Putiną.
Galiausiai dabartinis V.Putino neryžtingumas aiškiai matomas ir kadrų politikoje. Gerokai senstelėję Lavrovas, Patruševas, Bortnikovas, Bastrykinas, Sečinas, Čemezovas ir kiti „savi žmonės“ tebėra valstybės valdžios sistemoje. Net 2024 m. kovą įvykę prezidento rinkimai nesukėlė reikšmingos personalo rotacijos. Ministrai ir prezidento administracijos valdininkai kartais permaišomi, tačiau dėl to kursas nė kiek nesikeičia.
Ir net pagrindinis gegužės mėnesį įvykusių porinkiminių pertvarkymų įvykis – įtakingojo Nikolajaus Patruševo išėjimas iš Saugumo tarybos sekretoriaus posto į prezidento administraciją ir jo pakeitimas Sergejumi Šoigu – de facto nesukėlė jokių rimtesnių pasekmių. O gynybos ministru tapęs Andrejus Belousovas šiandien atrodo ne kaip naujas galingas įtakos centras, kaip daugelis prognozavo, bet kaip nominali figūra žinyboje, kurioje viską sprendžia V.Putinui įprastas Generalinis štabas ir gerai prezidentui pažįstami pavaduotojai. Kitaip tariant, net kritinėse ir itin probleminėse srityse prezidentas nenori nieko keisti iš esmės.
Santvarka be V.Putino
Kas paprastai daroma su didelio pastato laikančiomis sienomis, kai tikimasi stichinių nelaimių, o konstrukcija yra sena, sutrūkinėjusi ir gali griūti ant gyventojų galvų? Statinys sustiprinamas papildomomis stipriomis konstrukcijomis. Tas pats dabar vyksta V.Putino Rusijoje.
Po to, kai V.Putinas buvo perrinktas dar vienai kadencijai, galimo įpėdinio klausimas Rusijos elito diskusijose iš tabu galutinai virto anachronizmu: dabar tai jau ne tik neaktualu, bet ir neįdomu. Ir tai taip pat yra iškalbinga. Esant stipriai valdžios personalizacijai, klausimas „Kas ateis po to?“ yra principinis klausimas. Tačiau Rusijos realybėje negana to, kad neįmanoma nuspėti įpėdinio vardo: visi taip priprato prie amžino V.Putino ir į sistemos esmę įskiepyto neapibrėžtumo šiuo klausimu, jog pradeda mokytis funkcionuoti taip, kad bet kaip pasisukus įvykiams apskritai galėtų bent ką nors išsaugoti.
Ir dar vienas svarbus niuansas: kuo vyresnis V.Putinas ir kuo labiau atitrūkęs nuo gyvenimo jis atrodo, tuo mažiau elitas iš principo tiki jo gebėjimu užtikrinti stabilų valdžios perdavimą. Juk išrinkti įpėdinį – tik pusė sėkmės, jį dar reikia „karūnuoti“, aprūpinti ištekliais ir pripumpuoti politinio svorio. Ir kuo vėliau V.Putinas pradės šią operaciją, tuo silpniau jis kontroliuos procesą. V.Putino senatvė – tai ne dešimties ar penkiolikos metų, o dabarties realija.
Beveik visi didžiausi valdžios veikėjai dabar gyvena vadovaudamiesi logika, kad valdant V.Putinui viskas įmanoma: ir sukilimai, ir užsienio kariuomenės įsiveržimas į Rusiją, ir masinė mobilizacija su protestais, ir politinės žmogžudystės, ir branduolinis karas. Šioje naujoje realybėje, kai karas vyksta už Rusijos ribų, o šalies viduje grįžta 90-ieji, kiekvienas pradeda kurti savo atramines konstrukcijas.
Tuo pat metu įsiutę pastato gyventojai vis dažniau nori pakirsti savo priešų atramines konstrukcijas – dažnai prisidengdami patriotizmu ir kova su nepatikimaisiais. Vien per pastaruosius kelis mėnesius buvo galima pamatyti daug spalvingų politinių mūšių vaizdų. Pavyzdžiui, „vanago“ Georgijaus Filimonovo išsiuntimas gubernatoriumi į Vologdos sritį kaip kerštas ten įsikūrusios bendrovės „Severstal“ naudos gavėjui Aleksejui Mordašovui (jis buvo „nubaustas“ už nenorą išleisti reikiamą pinigų sumą ten, kur jam buvo liepta, ir už konfliktą su Jurijumi Kovalčiuku).
Kitas pavyzdys – viešas, nors ir mažai kieno pastebėtas, ginčas tarp Generalinės prokuratūros ir Aukščiausiojo Teismo, kuriam vadovauja sena V.Putino draugė Irina Podnosova: tarnybų požiūriai nesutapo, kai Konstitucinis Teismas nagrinėjo bylą dėl turto konfiskavimo senaties.
Arba konfliktas tarp Generalinės prokuratūros ir Nepriklausomų profesinių sąjungų federacijos dėl šios visuomeninės organizacijos nuosavybės. Turintieji administracinių išteklių šioje kovoje naudoja kadrų politikos mechanizmus arba baudžiamąsias bylas. Tie, kurie turi finansinių išteklių, pradeda perimti turtą, nesvarbu, ar tai būtų atimtas užsienio turtas, ar nacionalizuotas (o vėliau vėl privatizuotas) vidaus turtas (pavyzdžiui, automobilių prekybos įmonė „Rolf“, kurią perėmė artimas V.Putino apsaugos vadovo draugas Umaras Kremliovas).
Dmitrijus Medvedevas mums rodo ryškų politinės statybos pavyzdį. Karas pavertė jį vienu iš labiausiai radikalių vanagų. Jis kovoja dėl įtakos, vykdydamas ekspansiją keliose srityse vienu metu. Pirma, kariniame-pramoniniame komplekse: Saugumo taryboje specialiai D.Medvedevui buvo įsteigtos teminės komisijos. Antra, informacinių technologijų sektoriuje: 2024 m. spalį jis ėmė vadovauti „Rostelekom“ direktorių tarybai. Trečia, „Vieningoje Rusijoje“, kuriai D.Medvedevas vadovauja kaip pirmininkas: birželį savarankišką ir ambicingą partijos generalinės tarybos sekretorių Andrejų Turčaką pakeitė paklusnus ir patogus Vladimiras Jakuševas.
Savo konstrukcijas kuria ir Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas, bandantis vadovauti kovai su Vakarų įtaka šalies viduje ir išlaikyti pagrindinio arbitro vaidmenį Kremliaus ir sisteminės opozicijos santykiuose (tai jam sekasi vis prasčiau). O vyriausybėje ypač išsiskiria naujasis energetikos ministras Sergejus Civiliovas, kurio aktyvumas paskatino gandus apie būsimą valstybinės kontrolės naftos bendrovėms didinimą. Tokios kalbos, suprantama, labai erzina naftos bendroves. Ir šiame fone „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas pradėjo gaivinti seniai neaktyvią kuro ir energetikos sektoriaus komisiją prie prezidento, kurios sudėtį sustiprino įtakingais teisėsaugos pareigūnais.
Neatsilieka gubernatoriai, deputatai, senatoriai, taip pat įvairūs aktyvistai, tradicinių vertybių šalininkai, stačiatikiai ir kiti ultrapatriotai. Keliama masinė kova prieš LGBT, „Furry“ kultūros atstovus, kvadroberius, bevaikius, abortus ir kitas „destruktyvias ideologijas“. Čia taip pat patenka naujausi migracijos politikos pokyčiai: karas sukėlė precedento neturinčią kovos su migrantais bangą ir išprovokavo įstatymų griežtinimą. Visa tai vyksta nepaisant ekonominių prioritetų, kuriais siekiama sumažinti darbo jėgos trūkumą.
Šiandieninėje Rusijoje visai nesvarbu, kas bus uždrausta rytoj. Procesas pradeda gyventi savo gyvenimą.
Galiausiai galime pridėti dar vieną V.Putino kaprizą: aukštas pareigas nuo šiol turi užimti „specialios karinės operacijos veteranai“. Dalyvavimas kare tapo galingu politiniu įrankiu, kuriuo naudojamasi ir darant karjerą, ir kovoje su konkurentais.
Miegančių fermentų aktyvinimas
Iš šono visa tai gali atrodyti kaip tam tikro kurso, aiškiai nuleisto iš viršaus, elementai, siekiant galingesnės politinės kontrolės, vertikalės stiprinimo ir valdymo centralizacijos. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Vyksta karo sukelta politinio lauko fermentacija, kai ilgai snaudę radikalizuoti poreikiai (tiek elito, tiek visuomenės) dabar iškyla į paviršių.
Suaktyvėjo jėgos, kurioms savų mini darbotvarkių, reiškiančių ko nors draudimą, propagavimas yra būdas išgyventi ir kaupti resursus. Šia prasme šiandieninėje Rusijoje visai nesvarbu, kas bus uždrausta rytoj. Procesas pradeda gyventi savo gyvenimą. Net absoliučiai lojalios žiniasklaidos priemonės „Kommersant FM“ radijo stoties apžvalgininkas Dmitrijus Drizė nebeištvėrė ir eteryje kreipėsi į valdžios institucijas: „Paprastais žodžiais pasakykite, kas galima, o visa kita pagal nutylėjimą bus draudžiama.“
Dabartiniame laukiniame putinizme nuo paties V.Putino jau mažai kas priklauso: ultrakonservatyvioji inercija tokia stipri, kad netrukus kils pavojus visos konstrukcijos stabilumui, jeigu bus mėginama statyti barjerus šios bangos kelyje.
Prie to reikėtų dar pridėti „įsiutusius patriotus“, įskaitant itin kritiškus ir įtakingus karo korespondentus, kurie niekur nedingo po J.Prigožino mirties. Ir beįsisukantį privatizavimo sandorių peržiūrėjimo smagratį, taip pat daugelį verslo elito atstovų bauginantį nesaikingą Generalinės prokuratūros aktyvumą. Ir tunelinį saugumo tarnybų mąstymą, tapusį viena iš teroristinio išpuolio „Crocus City Hall“ priežasčių.
Karas, kitaip nei atrodo iš išorės, visai neatnešė daugiau vidinės politinės tvarkos į sistemą. Greičiau atvirkščiai – pažeidžiamus jis padarė daug silpnesniais, o stipriuosius – pažeidžiamais. Jis drastiškai sumažino įstatymo raidės svarbą, destabilizavo teisėkūros darbą ir padarė neįmanomą ką nors kam nors garantuoti. Tikrovė tokia, kad vien dėl teisės egzistuoti šiandien reikia būti už V.Putiną, karą ir tradicines vertybes, o taip pat – prieš NATO ir CŽV. Tai yra bazinis bet ko „legitimaus“ identitetas. Tačiau to jau nepakanka klestėjimui, karjerai ir saugumui užtikrinti.
Laukinis putinizmas – tai vėlyvojo V.Putino valdymo laikotarpis, kai prezidentą domina tik karo ir užsienio politikos klausimai. Kitais atvejais jo asmeninis dalyvavimas šalies veikloje tapo ne tik minimalus, bet dažnai ir beprasmis. Šalis, panirusi į aštrią geopolitinę konfrontaciją su puse pasaulio, viduje palaipsniui grimzta į būtinybės išgyventi būseną: kiekvienas už save. Vyksta nuosavybės perskirstymas, karo verslas auga milžiniškais tempais, o ištisų socialinio gyvenimo sričių draudimai ir kriminalizavimas tampa prisitaikymo prie ilgo netikrumo laikotarpio forma. Prie to reikėtų pridėti karinį prieskonį: laipsnišką pačių įvairiausių regioninių objektų, valdžios institucijų ir įmonių ginklavimąsi, nes jos nebegali pasikliauti federaline apsauga nuo apšaudymo ar dronų.
Kol kas viskas vyksta greta paprastų žmonių, kurie mieliau nieko nepastebi, niekuo netiki ir nieko negirdi. Tačiau pati laukinio putinizmo prigimtis, be kita ko, yra nukreipta į vis didesnį kišimąsi į privatų gyvenimą. Tai jau akivaizdžiai matyti iš to, kokios muzikos negalima klausytis, kokių filmų negalima žiūrėti, kokios programinės įrangos negalima diegti ir už kokias privataus elgesio formas gresia baudos, kalėjimo bausmės, pašalinimas iš aukštųjų mokyklų ir viešas pasmerkimas.
Šalis įžengia į kritinių vidaus politinių permainų laikotarpį, kai konfliktai, pasodinimai, kompromatai ir išpuoliai taps pagrindine išlikimo priemone.
Be jokių Kremliaus planų ir sumanymų, pati šalis juda patriotinio ir jėga pagrįsto beteisiškumo link, kur raktas į sėkmę bus ne artumas V.Putinui ar jo bendražygiams, o pasirengimas veikti pagal logiką „kas stipresnis, tas teisus“, bet su putinizmo vėliava (asmeniškai V.Putinas tam ne tik nereikalingas, bet gali net trukdyti). Daugėja įvairių moralizuotojų, persekiotojų ir kitų patriotų, turinčių administracinių ar finansinių išteklių. Tokioje situacijoje bus nepaprastai sunku tiesiog likti nuošalyje, laukiant geresnių laikų.
Vėlyvojo putinizmo „laukiniškumą“ sustiprins ir tai, kad nėra pagrindo nutraukti karinį konfliktą su Ukraina. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į Kursko sritį smogė Rusijos vidaus lūkesčiams, kad netrukus gali prasidėti derybos. O Valstybės Dūmai pateiktas naujasis biudžeto projektas parodė, kad šalies karinė mobilizacija nesumažės nei po mėnesio, nei po metų. V.Putinas yra pasirengęs kovoti maksimaliais ištekliais dar bent trejus metus.
Tačiau net jei karinį konflikto etapą staiga pakeis derybos, konfrontacija su Vakarais vargu ar sumažės. Ir, kas dar svarbiau, nesulėtės ir nekontroliuojamos prievartinės šalies „patriotizacijos“ procesai. Tai reiškia, kad daugeliui teks padvigubinti pastangas kovojant dėl vietos ateities Rusijoje: investuoti į savo saugumą, kaupti išteklius konkurentų ir silpnųjų sąskaita.
Šalis įžengia į kritinių vidaus politinių permainų laikotarpį, kai konfliktai, pasodinimai, kompromatai ir išpuoliai taps pagrindine išlikimo priemone, dažniausiai su konservatyviais ir antivakarietiškais šūkiais. O taikos perspektyva, būdama grėsme „vanagams“, šiuos skilimus tik pagilins ir paspartins. Karas su Ukraina tokioje situacijoje palaipsniui iš dabartinių permainų priežasties virs politiškai aktualiu pretekstu ekspansijai, todėl karinė darbotvarkė taps kur kas labiau taikomu įrankiu.
Gera žinia visoje šioje istorijoje yra ta, kad hipertrofuotu pavidalu didėjantis putinizmo laukiniškumas kartu taps grėsme pačiai sistemai. Anksčiau ar vėliau (nors akivaizdu, kad negreitai) tai gali atverti galimybę aptarti pasitraukimo iš karo strategijas, racionalizuoti valdymą ir rasti būdų, kaip normalizuoti gyvenimą.
