Tai buvo 1971-ieji, Kūčių vakaras, visi skubėjo kuo greičiau pasiekti namus, todėl visus itin piktino žinia, kad lėktuvas nusileisti vėluos net septynias valandas.
Lėktuvas skrido per itin tamsų debesį. Mano mama jau nerimavo, o aš ne, nes išties mėgau skristi.
Po dešimties minučių jau visiems buvo aišku, kad nutiko kažkas labai negero. Lėktuvą ėmė purtyti aukštyn-žemyn, iš virš sėdynių įrengtų bagažinių ėmė byrėti daiktai: lagaminai, dovanos, gėlės ir kalėdiniai pyragai lakstė po visą lėktuvą.
Paskui mes pamatėme akinantį žaibą. Išsigandau. Su mama laikėmės už rankų, bet nebesugebėjome kalbėtis. Kiti keleiviai pradėjo verkti, aimanuoti ir šaukti.
Praėjus dar dešimčiai minučių pamačiau ryškią šviesą variklio išorėje, kairėje lėktuvo pusėje. Mano mama labai ramiai ištarė: „Tai pabaiga. Viskas baigėsi“. Tai buvo paskutiniai mano girdėti jos žodžiai.
Lėktuvas ėmė kristi, ir aš atsidūriau lėktuvo priekyje. Buvo tamsu, nors į akį durk. Žmonės klykė. Galiausiai viską užpildė skardus variklio gaudesys.
Staiga triukšmas nutilo. Buvau lauke. Kūlvirsčiais kritau kartu su savo lėktuvo sėdyne, ir viskas, ką girdėjau, tebuvo vėjas. Jaučiausi visiškai viena. Pamačiau prie manęs milžinišku greičiu artėjant džiunglių medžių viršūnes. Praradau sąmonę.
Paskui sužinojau, kad lėktuvo dalys buvo surastos pasklidusios džiunglėse trijų kilometrų spinduliu.
Pirma mintis vos atgavus sąmonę buvo be galo aiški: „Aš išgyvenau lėktuvo katastrofą“.
Ėmiau šauktis mamos, tačiau niekas neatsiliepė. Aplink mane buvo tik džiunglės. Buvau absoliučiai viena. Pajutau susilaužiusi raktikaulį, mano kojos buvo subraižytos, raiščiai patempti, tačiau sužeidimai nebuvo labai rimti – aš galėjau paeiti.
Gerokai prieš sudūžtant lėktuvui su savo tėvais 50 km nuo tos vietovės, kurioje krito laineris, buvau gyvenusi pusantrų metų. Tuomet daug išmokau apie išgyvenimą džiunglėse. Tai nėra žaliasis pragaras, kaip dažnai galvoja žmonės.
Pirma mintis vos atgavus sąmonę buvo be galo aiški: „ Aš išgyvenau lėktuvo katastrofą.“
Girdėjau, kad virš džiunglių skraido paieškos lėktuvai, tačiau lapai buvo per tankūs, ir aš negalėjau jų pamatyti.
Vilkėjau trumpą berankovę suknelę ir baltus sandalus. Tiesa, vieną batą pamečiau, tačiau kitą naudojau tikrindama, kur eiti. Matau labai prastai, o akinius pamečiau, todėl vienas batas man visai pravertė. Besislepiančios gyvatės dažnai atrodo kaip išdžiūvę lapai – man pasisekė, kad jų išvengiau.
Netrukus radau nedidelį upelį. Įbridau į jį žinodama, kad džiunglėse saugiau būti vandenyje nei ant žemės.
Tarp lėktuvo nuolaužų radau maišelį saldainių. Juos baigusi valgyti nebeturėjau nieko ir labai baiminausi mirsianti iš bado.
Buvo be galo karšta ir labai drėgna: lydavo keliskart per dieną. Tačiau naktimis smarkiai atšaldavo ir trumpa suknelė nepadėjo nors kiek sušilti.
Ketvirtą dieną po nelaimės netoliese išgirdau grifus – jų skleidžiamus garsus žinau iš tų laikų, kai su tėvais gyvenome džiunglėse. Labai bijojau, nes žinojau, kad jie nusileidžia ant žemės tik tuomet, kai randa daug dvėselienos. Dabar jų maistu tapo sudužusio lėktuvo aukos...
Vis dar ėjau upelio vaga. Pasukusi už kampo išvydau tris lėktuvo keleivius su visa sėdyne nukritusius galvomis žemyn.
Paniškai išsigandau. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau negyvėlius. Pamaniau, kad tarp tų žmonių gali būti mano mama. Tada pagaliu paliečiau vieną iš kūnų ir pamačiau lakuotus nagus. Mano mama niekada jų nelakavo. Man palengvėjo, tačiau netrukus susigėdau dėl tokios minties.
Dešimtą dieną po lėktuvo sudužimo plaukiau kiek didesniu upeliu. Buvau tokia vieniša, atrodė visame pasaulyje daugiau nelikę nė vieno žmogaus. Staiga lyg haliucinaciją išvydau didelę valtį. Kai paliečiau ją ir supratau, kad valtis tikra, gavau tikrą adrenalino bombą.
Už valties išvydau mažą takelį, kuris vedė į džiungles. Eidama juo radau palmių lapais dengtą lūšnelę ir motorą su litru degalų.
Buvau susižeidusi dešinę ranką, žaizdą puolė maždaug vieno centimetro dydžio lervutės. Prisiminiau, kad kai mūsų šuo buvo pasigavęs panašią infekciją, tėvas jam ant žaizdos užpylė žibalo, todėl ant savo žaizdos užlašinau benzino. Skausmas buvo nepakeliamas, nes lervutės stengėsi dar labiau įsiskverbti į žaizdą. Ištraukiau jų apie 30 ir labai savim didžiavausi.
Nutariau nakvoti lūšnelėje.
Kitą dieną lauke išgirdau kalbant vyrus. Tai buvo tolygu girdėti angelus. Pamatę mane vyrai nutilo. Matyt, jiems pasirodė, kad esu vandens dievaitė – vietinės legendos herojė delfino ir blondinės moters kūnu.
Prisistačiau ispaniškai ir paaiškinau, kas nutiko. Jie gydė mano žaizdas ir davė pavalgyti, o kitą dieną grąžino mane į civilizaciją.
Dieną po išgelbėjimo pamačiau savo tėvą. Jis negalėjo ištarti nė žodžio ir pirmas pasimatymo akimirkas mes tiesiog spaudėme vienas kitą glėbyje.
Kelias dienas po to jis pašėlusiai ieškojo žinių apie mamą. Sausio 12 dieną gelbėtojai rado jos kūną.
Vėliau paaiškėjo, kad ir ji žemę pasiekė gyva, tačiau buvo smarkiai sužeista ir negalėjo pajudėti. Ji išgyveno tik kelias dienas. Bijau net pagalvoti, kokios jos buvo.
Išgyvenusios lėktuvo katastrofą moters nuotraukas galite pažiūrėti čia.
