1980 m. vasara Lenkijoje buvo itin įtempta – liepą streikai prasidėjo Liubline, vėliau išplito Gdanske, prisijungė ir Silezijos kalnakasiai. Tuometė komunistinė Lenkijos valdžia buvo priversta ieškoti susitarimo ir rugpjūčio 31-ąją pasirašė sutartį su streikuojančiais Gdansko laivų statyklos darbininkais.
Urszula Doroszewska tuo metu jau buvo žinoma Lenkijos opozicijos veikėja. Lenkijos ambasadorė Lietuvoje noriai dalijasi prisiminimais, kokia tuo metu buvo Lenkija, Varšuva ir kaip ji jautėsi pati, kai profesinės sąjungos, kurioms ji net priklausyti iš pradžių negalėjusi, nes valdžia pasirūpino, jog studijas baigusi U.Doroszewska negalėtų susirasti darbo, pasiekė didžiulį laimėjimą – privertė valdžią sutikti su jų reikalavimais.
– Gerbiama ambasadore, gal galėtumėte prisiminti tą laiką, kai Lenkiją purtė streikai, o galų gale „Solidarumas“ ir Lenkijos Vyriausybės atstovai pasirašė sutartį? Kokį gyvenimą tuo metu gyvenote?
– Tai buvo 1980-ųjų rugpjūtis. Formaliai niekur nedirbau, nes po studijų negalėjau įsidarbinti, kažkaip išsilaikydavau su atsitiktiniais darbais, sąskaitas pasirašydavau svetima pavarde. Bet iš esmės mes dirbome opozicinį darbą – leidome laikraščius, susitikinėjome su žmonėmis, ruošėmės boikotuoti rinkimus į Seimą, kurie vyko 1980 m. pavasarį, bendravome su žmonėmis iš Gdansko, kurie ten suorganizavimo laisvųjų profesinių sąjungų komitetą.
Aš tuo metu redagavau mėnesinį žurnalą „Balsas“ (lenk. „Głos“), kurį įsteigė Antonis Macierewiczius ir Piotras Naimskis. Žinoma, leidome jį nelegaliai, kaip ir platinome, tačiau redakcijos sudėtis buvo žinoma.
Mes dirbome opozicinį darbą – leidome laikraščius, susitikinėjome su žmonėmis, ruošėmės boikotuoti rinkimus į Seimą, bendravome su žmonėmis iš Gdansko.
Turėjau jau tam tikros patirties bendraudama su darbininkais, nes 1976 m. birželį, po valdžios represijų prieš streikuojančius darbininkus, rengėme pagalbos akcijas, rinkome informaciją, užtikrinome materialinę ir moralinę paramą. Perduodavome žinias į Vakarus. Taip gimė Darbininkų gynimo komitetas (lenk. Komitet Obrony Robotników, KOR).
Tai buvo svarbu, nes Lenkijoje 1970 m. streikavo darbininkai, ir jie buvo žudomi valdžios. Prieš tai, 1968 m., į demonstracijas išėjo studentai, bet jų niekas nerėmė. Tad siekėme suvienyti įvairias visuomenės grupes prieš komunizmą, nes kiekviena visuomenės dalis turėjo jam pretenzijų, tereikėjo susitelkti visiems kartu.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lenkijoje jau veikė įvairios nepriklausomos bendruomenės, kuriose rinkosi opozicijos veikėjai, nelegaliai buvo leidžiami laikraščiai. Radosi nepriklausomų profesinių sąjungų steigimo komitetai, buvo leidžiamas žurnalas „Darbininkas“, kuris sietas su Juzefo Pilsudskio ir Socialistinės partijos leistu leidiniu apie 1905 m.
Kai 1980 m. liepą Liubline prasidėjo streikai geležinkeliuose ir pradėjo jie plisti po visą šalį, sukūrėme tokį pasaulio informavimo tinklą apie tai, kas vyksta Lenkijoje. Jau anksčiau opozicijos informacija pasiekdavo užsienio korespondentus, bet tuo metu, kai Lenkijoje vyko streikai, visi puolė rašyti apie Lenkiją ir norėjo žinių. O juk buvo blokuojama, išjungiami telefonai. Mano telefonas buvo vienas iš tokių, kuriuo žmonės skambino, norėdami pranešti, kas vyksta. Tarkim, kad čia streikuoja viena bendrovė, ten – kita, čia atėjo milicija, kažką sulaikė, ten vadovybė bendrauja...
Mes tuos duomenis rinkome ir pranešdavome toliau, kad jie pasiektų korespondentus ir labiausiai „Laisvosios Europos“ radiją, nes tuo metu visi klausė „Laisvosios Europos“, sužinodavo apie streikus, kitaip nebūtų galėję išgirsti, juk oficialioje Lenkijos žiniasklaidoje apie tai nebuvo net užsimenama.
Svarbiausia buvo tai, kad visuose fabrikuose kūrėsi streikų komitetai, kurie teikė savo reikalavimus. Prie jų jungdavosi kitų sričių atstovai, pavyzdžiui, gydytojai streikuoti negalėjo, bet jie medikams svarbius reikalavimus perduodavo didelių gamyklų atstovams, kurie pridėdavo juos į bendrą sąrašą ir streikuodavo savo ligoninės vardu.
Taip gimė „Solidarumas“, kurio pirmoji reikšmė tokia ir buvo – darbo kolektyvų solidarumas, įvairių visuomenės grupių solidarumas kovojant už savo teises. Tad didžiųjų įmonių atstovai su savo reikalavimais važiuodavo į streiko centrą, Gdansko laivų statyklą, kur buvo įkurtas Visuotinis streiko komitetas, jis viską rinko, analizavo ir apibendrino reikalavimus komunistinei valdžiai. Todėl buvo taip svarbu, kad žmonės per žiniasklaidą sužinotų, kodėl streikuojama, ir kad tai yra tvarka, o ne chaosas.
Taip gimė „Solidarumas“, kurio pirmoji reikšmė tokia ir buvo – darbo kolektyvų solidarumas, įvairių visuomenės grupių solidarumas kovojant už savo teises.
Tad dėl to aš sėdėjau savo namuose, atsakinėjau į skambučius ir skambinau pati. Vienu momentu prasidėjo areštai tų opozicijos, Darbininkų gynimo komiteto, žmonių, kurie liko Varšuvoje, kai dalis išvyko į Gdansko laivų statyklą paremti jos darbininkus.
Aš žinojau, kad negaliu išeiti iš buto, nes turėjau vieną iš paskutinių veikiančių telefonų, kiti asmenys jau buvo areštuoti. Dar veikė ir Jaceko Kuronio (vienas iš to meto Lenkijos opozicijos lyderių, – red. past.) telefonas, tačiau netrukus jį atjungė, nes J.Kuronį irgi sulaikė. O aš sėdėjau ir galvojau, kad negaliu išeiti iš buto, nes tada tie žmonės iš viso nebeturės kam paskambinti. Bet kol svarsčiau, ką daryti, atėjo ir mane sulaikė. Tai buvo, atrodo, rugpjūčio 19 d.
– Ar ilgam tuo metu milicija galėdavo sulaikyti žmones?
– Tuo metu sulaikyti buvo galima 48 valandoms be prokuroro sankcijos. Tad žmonės atsėdėdavo tas 48 valandas ir arba sulaukdavo sankcijos arba juos išleisdavo. Bet milicija turėjo kitų būdų, norėdama ką nors laikyti ilgiau: tarkim, išleisdavo žmogų, jis paeidavo kelis žingsnius – tuo metu juokavome, kad nueini iki fontano, kuris veikė prie Varšuvos milicijos komisariato (tai buvo vadinamieji Mostovskių rūmai, fontanas veikia iki šiol, – red. past.), ten atvažiuodavo vadinamoji „suka“ – milicijos mašina, – pareikalaudavo dokumentų ir veždavo į kitą milicijos komisariatą.
Taip man nutiko tris kartus tada – pabuvau trijuose komisariatuose. Ten buvo daugybė sulaikytų opozicijos žmonių, taip pat ir, kaip įprasta, vagių, prostitučių. Bet atmosfera buvo džiugi ir šventinė – visi vieni kitiems pasakojo, šaukė, kas vyksta, kur streikai, ką sulaikė. Kriminaliniai nusikaltėliai irgi domėjosi, kas vyksta.
Tokios nuotaikos vis stiprėjo – pirmoje areštinėje milicija elgėsi su mumis įtariai, o vėliau patys milicininkai pas mus ateidavo ir kalbėdavosi. Klausdavo, ko mes norime, kam reikia tų streikų, ar tiesa, kad norime sunaikinti miliciją. Jaučiausi atliekanti misiją, nes aiškinau, kad nenorime sunaikinti milicijos, kad neturime prieš ją nieko, nes milicija tinkamai saugo piliečius nuo kriminalinių nusikaltėlių. Jie klausė, ar atėję į valdžią juos suimsime.
Atnešdavo į koridorius priešais mūsų kameras radijo imtuvus ir įjungdavo „Laisvosios Europos“ radijo stotį. Tokiu būdu visi sulaikytieji galėjo girdėti, kur streikai vyksta. Tai buvo neįtikėtina patirtis ir suvokimas, kad sistema byra. Jeigu milicija ateina pas tuos, kuriuos pati sulaikė, užduoda tokius klausimus, vadinasi, jau mato sistemos pabaigą. Todėl tą laiką prisimenu džiugiai.
Pabuvau trijuose komisariatuose. Ten buvo daugybė sulaikytų opozicijos žmonių, taip pat ir, kaip įprasta, vagių, prostitučių. Bet atmosfera buvo džiugi ir šventinė.
Paskui mane išleido, nes buvau ne tokia svarbi, nors didelė dalis mano kolegų liko suimti, jie sulaukė prokurorų sankcijų. O aš išėjau ir nusprendžiau slapstytis, nes vėl būti suimta nebenorėjau. Grįžau į namus tik išsimaudyti, kažką suvalgyti ir pasiimti dantų šepetėlį. Tada kelias dienas praleidau Varšuvoje įvairiose vietose pas tolimesnius pažįstamus, sugebėjome sukurti tokią informacijos, kas vyksta, grandinę. Bet buvo sunku, nes beveik nieko nebebuvo likę laisvėje, o telefonai Gdanske neveikė.
– O kokią atsimenate rugpjūčio 31-ąją?
– Tuo metu prasidėjo streikai Silezijoje, o visi suprato – jeigu anglies kasyklose streikuojama, tai jau pabaiga. Nes įsijungus angliakasiams sistema jau nieko nepajėgs padaryti. Angliakasiai labai ilgai neįsitraukė į streikus, sklido kalbos, kad iš kasyklų į visą Lenkiją, į fabrikus, gamyklas anglys buvo vežamos vagonuose, o paskui tie tušti vagonai grįždavo išrašinėti visokiais užrašais darbininkų iš tų fabrikų Gdanske, Liubline ar Krokuvoje – kodėl jūs, angliakasiai, tokie ir anokie, nestreikuojate, junkitės prie mūsų. Negalėdami to daugiau pakęsti jie irgi pradėjo streikus.
Prisimenu tą momentą – svetimame bute, kur nakvojau, įsijungiau televizorių ir išgirdau apie sutarties pasirašymą. Tai buvo toks triumfo pojūtis tiesiog visame kūne, lyg žmogus būtų patekęs į dangų. O tada nuėjau prie kalėjimo vartų pasitikti savo draugų, kurie buvo paleidžiami, nes darbininkai to pareikalavo. Didi diena!
Tai buvo toks triumfo pojūtis tiesiog visame kūne, lyg žmogus būtų patekęs į dangų.
Noriu apie tai pasakoti, nes tuo metu triumfo pojūtis buvo labai stiprus, nes tai padarėme savo rankomis. Neišsigandome, ir pasirodė, kad valdžia yra silpna. Kai Vyriausybės atstovai eidavo kalbėtis su darbininkais, šie nenorėjo su jais kalbėtis. Juk intelektualai, kurie tada nuvažiavo į Gdansko laivų statyklą, bent kai kurie iš jų, norėjo situaciją sušvelninti, bijojo darbininkų radikalumo, bet pamatę, kaip viskas vyksta, prisijungė prie tų radikalių darbininkų. Tada ir atsirado garsieji 21 reikalavimas, juose reikalauta panaikinti cenzūrą, žodžio laisvės, išleisti politinius kalinius. Greta buvo ir socialinių reikalavimų – padidinti atlyginimus 2 tūkst. zlotų, įvesti mėsos korteles, sumažinti pensinį amžių moterims iki 50 metų, vyrams – 55 metų, leisti moterims išeiti mokamų motinystės atostogų trejiems metams, nedirbti šeštadieniais.
Bet, visų pirma, leisti kurti nepriklausomas nuo partijos ir darbdavių profesines sąjungas. Ir valdžia su tuo sutiko.
Turėjome laisvas profsąjungas! Tai suteikė mums jėgų, nes visas pasaulis suprato, kas yra profesinės sąjungos, kokios jos galingos. Tais laikais profesinės sąjungos buvo vienintelė galimybė sutelkti visą tautą, vertinome tai kaip jėgą tolesnėje kovoje už nepriklausomybę.
Iš pradžių buvo kelios laisvosios profsąjungos, tik po kelių mėnesių jos susivienijo ir tapo „Solidarumu“. Tai buvo didžiulė jėga.
Galvoju, kad tuo metu visa visuomenė juto tas didžiules permainas, iki kurių patys atėjome. Turiu omeny ir tą visuomenės dalį, kuri galbūt buvo prieš, gal palaikė valdžią, bet kuri bijojo, kad kažkas nutiks, kraujas ims lietis. Visiems lyg akmuo nuo širdies, kai baigėsi taikiai.
Tačiau svarbiausia – išnyko barjerai tarp darbininkų ir kitų profesinių grupių – jautėmės viena bendruomenė, rėmėme vieni kitus. Tai vėliau labai padėjo, kai atėjo blogesni laikai.
– Paradoksalu, kad pati tuo metu negalėjote priklausyti jokiai profesinei sąjungai.
– Negalėjau, nes neturėjau darbo. Juokėmės, kad kuriame profsąjungas patys joms nepriklausydami. Baigusi studijas neturėjau galimybių įsidarbinti dėl savo opozicinės veiklos. Bet po sutarties pasirašymo ėmėmės kurti profesines sąjungas visoje Lenkijoje, steigėme biurus, kur atėję žmonės galėjo apie tai daugiau sužinoti.
1980 m. rugsėjis, spalis buvo nepaprastai intensyvūs, nes kiekviena darbovietė siuntė savo atstovus, kuriems aiškinome, teikėme informaciją apie dokumentus, statutą. Kai įsikūrė Mazovijos regiono profesinė sąjunga, ten leidau vieną iš dviejų konkuruojančių laikraščių „Dienos naujienos“ (lenk. „Wiadomości Dnia“).
Juokėmės, kad kuriame profsąjungas patys joms nepriklausydami. Baigusi studijas neturėjau galimybių įsidarbinti dėl opozicinės veiklos.
– Vis dėlto visa tai yra jau apie itin svarbius Lenkijai įvykius, tačiau iki to teko nueiti netrumpą kelią. Kaip jūs atsidūrėte tarp opozicijos veikėjų? Kas paskatino įsijungti į opozicinę veiklą?
– Aš esu kilusi iš tokios šeimos, kurioje gajos 1863–1864 m. sukilimo tradicijos, nes mano proseneliai iš abiejų pusių dalyvavo. Vienas iš jų – net istorinėse Lietuvos žemėse. Vėliau dalis mano šeimos buvo susijusi su Juzefu Pilsudskiu Lodzėje 1905 m., girdėjau daug įvairių istorijų apie tai iš močiutės, kuri tuo metu tebuvo maža mergaitė.
Tai irgi buvo kova už darbininkų teises, susijusi su nepriklausomybės idėjomis. Buvo ir tragiškų įvykių mūsų šeimoje – mano senelis, mamos tėvas, nužudytas Katynėje, mamos brolis žuvo Varšuvos sukilime.
Aš visa tai žinojau. Žinoma, ne kiekvienos šeimos likimas klostėsi taip, bet tas „Solidarumo“ laikas labai suartino žmones su įvairiomis biografijomis ir turinčius įvairų užnugarį šeimose. Aš turėjau laimę, kad mano užnugaris buvo toks stiprus, mane namuose išmokė, kad tai reiškia ir ypatingą atsakomybę.
Mano senelis, mamos tėvas, nužudytas Katynėje, mamos brolis žuvo Varšuvos sukilime.
Be to, aš mokiausi labai padorioje mokykloje – Tadeuszo Reytano licėjuje, priklausiau skautų (harcerių) draugijai. Ten dirbo geri mokytojai, kurie su mumis kalbėjo apie protingus dalykus, nebijojo, saugojo mus.
Svarbu ir tai, kad buvo prisimenami ir 1968 m. kovo įvykiai (masiniai studentų streikai, po kurių daugybė žmonių atsidūrė kalėjimuose), mūsų vyresnieji draugai tiek skautų draugijoje, tiek vėliau universitete buvo žmonės, kurie ką tik išėjo iš kalėjimo. Tad jau turėjome tokį herojinį mitą, kad štai jie buvo kalėjime, su nuostaba į juos žiūrėjome, klausinėjome apie kalinimą. Jie pasakodavo juokaudami, kaip smagu buvo.
Tad kai aš ir mano kolegos ėmėmės tos opozicinės veiklos, mes puikiai suvokėme, ką darome. Supratome, kad pateksime į kalėjimą. Tik tiek, kad režimas jau buvo gana silpnas. Mes skaitėme knygas apie tai, kas vyksta Sovietų Sąjungoje, žinojome apie didžiulį skirtumą. Mano mėgstamiausia knyga tuo metu buvo Vladimiro Bukovskio „Ir grįžta vėjas“, tos istorijos iš kalėjimo buvo labai pamokomos. Mes tai supratome.
– Ar jūs pati niekada nieko nebijojote?
– Bijojau, kiekvienas žmogus bijo. Mane pirmą kartą sulaikė, kai buvau 17-os. Nepavyko jiems manęs įkalbėti bendradarbiauti, paskui niekada to jau ir nebandė – tai labai įdomu, matyt, sudėliojo mano psichologinį portretą ir nusprendė, kad nemėgins.
Iš esmės mane tik sulaikydavo ir uždarydavo, nieko iš manęs nenorėdami. Tik kalėjime bandė mane apklausti, bet nesėkmingai.
Iš esmės labiau bijojau nuobodulio, gyvenimo toje kvailoje komunistinėje sistemoje. Mes gyvenome labai įdomiai, tai buvo nuostabus nuotykis, keitėme pasaulį. Daugiau niekada nejaučiau, jog tiek daug nuo manęs priklauso, kaip tada.
Iš esmės labiau bijojau nuobodulio, gyvenimo toje kvailoje komunistinėje sistemoje. Mes gyvenome labai įdomiai, tai buvo nuostabus nuotykis, keitėme pasaulį.
– Jokios agresijos nepatyrėte?
– Ne. Toks skirtumas, kad mes Varšuvoje buvome labiau žinomi, tad jokios agresijos nebuvo. Žinoma, provincijoje buvo daug blogiau, su darbininkais elgdavosi kur kas blogiau, galėjo juos mušti, laikyti siaubingomis sąlygomis ir t.t. Bet Varšuvoje su tuo nesusidurdavome.
– Kokia bendra atmosfera Varšuvoje tuo metu tvyrojo?
– Mūsų tėvų, senelių karta – tai Armijos Krajovos karta. Be to, Varšuvos sukilimas 1944 metais, Varšuva prisimena, kad sovietų armija stovėjo kitoje Vyslos pusėje. Tad senieji varšuviečiai neturėjo jokių abejonių dėl šios sistemos.
Tarkim, rusų kalbos pamokų mokytojai negalėdavo vesti, nes vaikai tiesiog juokdavosi. Tokia buvo ta atmosfera. Vis dėlto vyresni žmonės bijojo, nes jie patyrė siaubingų dalykų per karą, todėl bijojo, kad mes, jaunimas, ką nors darysime ir mus išžudys. Ta atmintis apie sukilimą, kai 200 tūkst. žmonių žuvo Varšuvoje, buvo šiame mieste labai stipri.
Be to, kalbant apie mano šeimos narius, jie dirbo universitete, mokė jaunimą, tad jiems irgi kilo dilema – jeigu mes kažko imsimės, gali būti sunaikinta tai, ką jie gero jau sukūrė. Man Varšuvos universitete, kur studijavau sociologiją, sakydavo, kad dėl to, ką aš darau, tuoj ateis (taip sakydavo partijos nariai) ir uždarys institutą. Tokios patirties jau buvo, nes po 1968 metų uždarė Filosofijos institutą Varšuvos universitete ir jo nebeatkūrė.
– Jūs pasakojote apie euforiją po 1980 metų rugpjūčio pasiekimų, tačiau praėjo vos daugiau nei metai ir 1981 metų gruodį Lenkijoje įvesta karinė padėtis. Kas nutiko?
– Tokį sprendimą priėmė Jaruzelskis (Wojciechas Jaruzelskis – komunistinės Lenkijos premjeras, kuris 1981 m. įvedė karinę padėtį, – red. past.). Buvo išdavikas, išvedė kariuomenę prieš savo tautą. Netiesa, kad rusai žadėjo veržtis, mes dabar žinome, kad tokių minčių nebuvo. Labai blogai nutiko, nes per tuos metus ne tik žmonės buvo labai kankinami ir persekiojami, bet ir ekonomika smuko.
Aš pati pusantrų metų slapsčiausi – manęs atėjo 1981 m. gruodžio 13 d., bet nebuvau namuose, tad išlaužė duris ir išėjo. Mano mama užsuko kiek vėliau, rado išlaužtas duris ir suprato, kad manęs nesulaikė, nes juk būčiau tas duris atidariusi, kam leisti jas laužti. Nenorėjau, kad mane surastų, slapstėmės, toliau tęsėme „Dienos naujienų“ laikraščio leidimą. Ne kasdien, nes nepajėgdavome, bet kartą per savaitę išleisdavome „Naujienas“.
Tokių redakcijų kaip mūsų buvo ne viena, tiesa, mūsiškė buvo pirmoji, nuo gruodžio 17 d. Tačiau buvo sunku susisiekti, bendrauti. Tai tokie prarasti metai – šaliai, ekonomikai, žmonėms. Vėliau dirbau katalikiškoje spaudoje.
Aš pati pusantrų metų slapsčiausi – manęs atėjo 1981 m. gruodžio 13 d., bet nebuvau namuose, tad išlaužė duris ir išėjo.
– Ar tuo laiku palaikėte kokį nors ryšį su Lietuva, su mūsų pogrindžio veikėjais?
– Mes visą laiką labai domėjomės Sovietų Sąjungos disidentais. Visa tai, kas rašyta šia tema Paryžiaus „Kultūroje“ (Jerzy Giedroyco leistas leidinys, – red. past.), ką pasakojo „Laisvoji Europa“, mums buvo labai įdomu. Žinoma, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ mus pasiekdavo, ji buvo garsi. Atskiri asmenys – irgi.
Bet kalba eina apskritai apie disidentus Sovietų Sąjungoje. Nes neprisimenu, kad devintajame dešimtmetyje būtų buvę kokie nors tiesioginiai kontaktai, nes jeigu aštuntajame dešimtmetyje dar leido kontaktus megzti, žmonės turėjo giminių, vyko susirašinėjimas, galima buvo atvažiuoti, tai paskui viskas nutrūko. Karinė padėtis lėmė, kad viskas buvo aštriai nukirsta. Žmonės neturėjo pasų, sulaikydavo laiškus. Ir tai truko ne vienus metus, todėl daug kontaktų, užmegztų iki to, nutrūko.
– Dar vienas klausimas – apie popiežių Joną Paulių II. Pirmasis popiežius lenkas, iškili asmenybė. Kokią įtaką darė jis jums, visam „Solidarumo“ judėjimui?
– Jonas Paulius II irgi buvo triumfo, jausmo, kad esame stiprūs, dalis. Bet turiu paminėti, kad iki Karolio Wojtylos išrinkimo popiežiumi dar buvo kardinolas Stefanas Wyszynskis – žmonės jį laikė tikruoju Lenkijos valdovu. Juk pagal senąją Žečpospolitos konstituciją Bažnyčios primas buvo interreksas – tuo momentu, kai vienas valdovas miršta, o antrasis dar neišrinktas, karališkas pareigas vykdo primas.
Tai gana retas reiškinys, bet aš tai mačiau, kai žmogus turi tikrąją valdžią – visi jo paisė, net komunistai, nes jo bijojo.
O Jonas Paulius II atėjo jau tuo momentu, kai žmonės pripažino Katalikų bažnyčios jėgą ir valdžią Lenkijoje. Jo išrinkimas popiežiumi mums buvo didžiulis pasiekimas kaip lenkams. Valdžia tuo metu visai sukvailėjo, nežinojo, kaip elgtis.
Pirmasis Jono Pauliaus II vizitas Lenkijoje 1979 m. buvo neįtikėtinas. Tada pirmą kartą televizija parodė popiežių. Žinoma, nerodė minių žmonių, o tik patį popiežių, vienuoles ir senukus.
Atsimenu, buvome sužavėti, kaip popiežius kalbėjo su tuomete valdžia. Jis kreipėsi į premjerą sakydamas, kad išreiškia priklausančią pagarbą Lenkijos liaudies respublikos valdžiai – ne tiesiog pagarbą, o tik tokią, kokia jiems priklauso. Juokėmės visi, kad jis taip pasakė, nes supratome, ką turi omeny. Nežinau, ar tuometis premjeras suprato.
Bet svarbiausia buvo tai, ką popiežius sakė mums. Kalbėjo apie žmogaus orumą, žmogaus darbo orumą. Jis išsakė, suformulavo mūsų svajones, o kartu kėlė mums uždavinius. Streikai po metų tam tikra prasme buvo ir jo vizito pasekmė.
– Ar šiemet ketinate kaip nors paminėti šitą datą – 40-metį po 1980 m. rugpjūčio 31 d.? Kiek svarbus šiandien yra solidarumas, kai stebime įvykius netolimoje Baltarusijoje, kur taikių protestų metu pareigūnai naudojo jėgą prieš savus žmones?
– Lenkijoje vyks daugybė renginių, nes tai labai svarbus įvykis mūsų tapatybei. Labai norėtume, kad tas solidarumas, kuris gimė tada, sietųsi su Lenkija, kad mes rodytume solidarumą su tais, kurie kovoja dėl laisvės, rodytume, kad esame solidarūs su tais, kurie persekiojami, kad remiame juos. Mums labai svarbu, kad toks pranešimas iš Lenkijos pasiektų tuos, kuriems to reikia.
