„Visas krovinių eismas tarp Baltijos valstybių ir likusios ES vyksta viena pagrindine gatve ir pasenusia geležinkelio linija", – konstatuoja šveicarų dienraščio „Neue Zuercher Zeitung" korespondentas Rudolfas Hermannas, apsilankęs Lenkijos pasienyje su Lietuva, kad savo akimis įsitikintų, su kokiomis problemomis susiduria ES „Tolimieji Rytai". Pagrindinė jo išvada - regiono raidai ir vietos gyventojų gyvenimo kokybei labiausiai kenkia vis dar stringantys infrastruktūros projektai.
R.Hermannas savo pirmąją ir svarbiausią stotelę, Lenkijos Augustavo miestą, liepos viduryje pasiekė traukiniu. Jam padarė įspūdį tiek apleisti ir nesutvarkyti bėgiai, vedantys į šiaurę nuo Bialistoko, tiek žmonių veiklos beveik nepaliestos gamtos vaizdai. Skaitytojams jis trumpai pristato naujausią krašto istoriją, kurią ilgą laiką kreipė netoliese ištįsusi neperžengiama išorinė tuometės SSRS siena. Po 1990 metų turistus čia esą labiausiai traukia krašto „pirmykštis būvis", o ūkiškiau mąstančius žmones stebina itin silpnai išplėtota infrastruktūra.
Tranzito spąstuose
„Socializmo žlugimas ir eurointegracija iš aklagatvio padarė tranzito koridorių, – tvirtina korespondentas, nemažai laiko praleidęs stovėdamas ant siauro tilto per Augustavo kanalą, per kurį „statistiškai kas 20 sekundžių", arba 4 tūkst. kartų per dieną, pravažiuoja sunkvežimiai į Baltijos valstybes, Baltarusiją arba Šiaurės Vakarų Rusiją. – Augustavas garsėja kaip labiausiai nuo automobilių eismo kenčiantis Lenkijos miestas."
Galbūt iš „Rail Baltica“, kuris jau daugelį metų yra prioritetinis ES projektas, galiausiai kas nors vis dėlto išeis, – nuskamba optimistinė mintis.
R.Hermannas primena, kad dar visai neseniai neapsikentę Augustavo gyventojai blokavo svarbiausią miesto kryžkelę, norėdami parodyti, kad jiems gyvybiškai būtinas aplinkkelis. Kaip žinoma, aplinkkelio tiesimas įstrigo dėl ES reikalavimų, kad būtų apsaugotas unikalus Rospudos upės slėnis. „Via Baltica" magistralės planuotojams dabar tenka ieškoti kitų galimybių, o tai dar daugiau prarasto laiko. Tuo ypač nepatenkinti Augustavo gyventojai, iki šiol kenčiantys nuo pro šalį dundančių sunkvežimių.
Pakraštyje, bet arčiau Europos
Korespodentas pažymi, kad Briuselio įsikišimas daugeliui vietos gyventojų sukėlė ne pačių geriausių emocijų. Vis dėlto vyraujančią nuotaiką jis aprašo kaip palankią narystei ES, kurios struktūrinių fondų lėšos, be kita ko, padėjo gražiai sutvarkyti Augustavo centrą ir Necko ežero pakrantes.
Atsivėrusi siena su Lietuva taip pat davė ne tik nesiliaujančią sunkvežimių laviną, bet ir papildomų verslo galimybių. Vienas Augustavo savivaldybės pareigūnų nedvejodamas pripažino, kad daugelis regiono gyventojų dabar jaučiasi tebesantys Lenkijos pakraštyje, tačiau bent šiek tiek priartėję prie Europos centro.
„Rail Baltica“ viltis
Tolesnė kelionė Lietuvos link, vienintelės buvusios išorinės SSRS sienos, kuri šiuo metu yra visiškai atvira, „Neue Zuercher Zeitung" darbuotojui taip pat paliko nemažai įspūdžių. Jis aprašo, kaip Suvalkuose netekęs pusės vagonų traukinys stulbinamai garsiai bildėdamas per nesutvarkytus bėgius pasuka Lietuvos Šeštokų stoties link. Tokį traukinio garsą Vakarų Europoje dabar esą galima išgirsti tik garso įrašų studijų archyvuose.
Trumpai paminėjęs abipus sienos gyvenančias tautines lietuvių ir lenkų mažumas, R.Hermannas toliau grožisi gamtos vaizdais ir nedrąsiai svarsto, kas galėtų stabdyti kito svarbaus projekto, europietiškos vėžės geležinkelio linijos „Rail Baltica", įgyvendinimą. „Jeigu Šeštokai su savo viena tarptautine „greitojo traukinio" linija ir snaudžiančiu krovinių terminalu yra šios ES dalies „nervų mazgas", kažkas čia tikrai negerai. Galima pasijusti atsidūrus labai tolimuose ES Rytuose", – rašo R.Hermannas.
Šeštokuose pasirodžiusį modernų „Lietuvos geležinkelių" traukinį autorius prilygina „neatpažintam skraidančiam objektui", vėliau apsidžiaugia, kad maždaug ties Kazlų Rūda traukinys vėl ima važiuoti beveik be garso. „Galbūt iš „Rail Baltica", kuris jau daugelį metų yra prioritetinis ES projektas, galiausiai kas nors vis dėlto išeis", – nuskamba optimistinė mintis.