Apie tai kasdienėje Rusijos žiniasklaidos apžvalgoje wyborcza.pl rašo Waclawas Radziwinowiczius. „Ministro žodžiuose yra tiesos, nes mirties stovyklos vartus 1945 metų sausio 27 dieną atidarė 100-sios Lvovo pėstininkų divizija, kurioje Raudonajai armijai veržiantis į Vakarus tarnavo ir ukrainiečiai. Bet G.Schetyna vis dėlto išsišoko ir leptelėjo tai, ko neturėjo. Reikėjo pasakyti, kad šalia rusų buvo „taip pat ir ukrainiečiai“, kaip ir baltarusiai, kazachai ir kitų tautybių atstovai, dabar gyvenantys savo šalyse ir Maskva jų nereprezentuoja“, – rašo W.Radziwinowiczius.
Maskvoje gyvenantis apžvalgininkas prisipažįsta ir pats išgirdęs nelabai palankių replikų, kai radijo stoties „Govorit Moskva“ eteryje pasakė, kad Aušvico išlaisvinimo metinių minėjime dalyvaus ir Petro Porošenka, nes Ukrainos frontas prisidėjo prie išlaisvinimo.
Supykę klausytojai puolė skambinti ir klausti, kam atstovaus Ukrainos vadovas – „tiems, kurie išlaisvino, ar tiems, kurie varė kalinius į dujų kameras“. Skambinusieji buvo tikri, kad tiems antriesiems, nes dabar ukrainiečiai – „banderovcai“, „fašistai“, o jie 1945 metais buvo SS pusėje.
„Skambinusieji į tą laidą nė už ką nenorėjo sutikti, kad Raudonosios armijos gretose su naciais kovojo milijonai ukrainiečių, kazachų, gruzinų... Todėl šios tautos taip pat turi teisę į pergalę, kurią visaip bando savintis Maskva. Rusai nesupranta, kad tarp to, ką iš jų atėmė Kremliaus sugalvotas ir Ukrainai primestas karas, yra ir prarasta galimybė monopolizuoti 1945-ųjų pergalę“, – rašoma straipsnyje.
Anksčiau niekas nesusimąstydavo apie tai. Pasak W.Radziwinowicziaus, Berlyną paėmė ir Hitlerį nugalėjo Raudonoji armija, kurią, anot Sovietų Sąjungoje naudoto apibrėžimo, sudarė „daugianacionalinė sovietų tauta“. O dabar Maskva ukrainiečius priskiria nacių rėmėjams, nebeminėdama šios tautos aukos Antrojo pasaulinio karo metu.