Casimiro Pulaskio fondo analitikas T.Smura 15min teigė, kad JAV prezidentu tapus Donaldui Trumpui, reikšmingų pokyčių šalių santykiuose neįvyko – jie išliko geri.
Analitikas tikino, kad Varšuva neturėtų atsiliepti į D.Trumpo grasinimus ir raginti JAV perkelti karius iš Vokietijos į Lenkiją: esą taip būtų sukurta papildoma įtampa, nenaudinga Rytų Europos saugumui.
T.Smura kritikavo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasisakymus apie NATO „smegenų mirtį“.
„Žurnalistai, analitikai interviu gali dalytis asmeniniais jausmais, tačiau to neturėtų daryti didžiosios Europos šalies, NATO narės prezidentas. Tokie interviu gali sukelti nerimą kitose šalyse dėl partnerių patikimumo ir jų įsipareigojimų NATO“, – 15min sakė jis.
Santykiai su JAV nesikeitė
– Kaip pasikeitė JAV ir Lenkijos santykiai Donaldo Trumpo prezidentavimo metais?
– Nematau jokių reikšmingų pokyčių JAV ir Lenkijos santykiuose – jie išlieka stiprūs. Pirmosios Obamos kadencijos pradžioje įvyko tam tikrų pokyčių požiūryje į Rytų ir Vidurio Europą. Tuomet Obamos administracija pradėjo vadinamąjį santykių su Rusija „perkrovimą“, kuris kėlė nerimą regiono šalims, įskaitant Lenkiją.
Sekdami JAV politika, mes taip pat bandėme suartėti su Rusija – 2010 metais Lenkijoje valstybinio vizito lankėsi Dmitrijus Medvedevas (tuomet ėjęs prezidento pareigas – red.). Ir, žinoma, JAV su Rusija pradėjo derybas dėl Strateginės ginkluotės mažinimo.
Be to, Obamos administracija atšaukė planus Lenkijoje įkurti priešraketinės gynybos (PRG) sistemos elementus. Tuomet daug žmonių Lenkijos vyriausybėje manė, kad Obamos administracija jų tinkamai neinformavo. Tai irgi šiek tiek atsiliepė šalių santykiams.
Buvo jaučiamas nusivylimas po dalyvavimo operacijose, pavyzdžiui, Irake ar Afganistane. Skundėmės dėl vizų klausimo: net ir Lenkijai dalyvaujant operacijose, šalies piliečiai kelionei į JAV turėjo gauti vizas. Bevizis režimas prasidėjo tik vakar.
Rusijai okupavus Krymą ir pradėjus vykdyti agresyvią politiką Rytų Ukrainoje, JAV politika tapo „teisinga“ – ji sutampa su Lenkijos politika.
Manau, kad JAV administracija, įskaitant Obamos administraciją, atliko savo darbą ir užtikrino įsipareigojimus regiono šalims dislokuodama sunkiosios ginkluotės brigadą, skirdama papildomų lėšų, rengdama papildomas pratybas ir t.t.
Pasikeitus prezidentui nematėme jokių reikšmingų pokyčių JAV politikoje. Nepaisant Trumpo komentarų kadencijos pradžioje, kai jis sakė, kad NATO yra atgyvenęs, o JAV reikia atsižvelgti į gynybos išlaidas sprendžiant, ar padėti regiono valstybėms krizės ar invazijos atveju, Trumpo administracija išsaugojo Europos atgrasymo iniciatyvą.
Taip pat JAV pradėjo kalbėti apie amerikiečių karių skaičiaus didinimą Lenkijoje.
Lenkijos bendradarbiavimas su JAV gynybos srityje šiuo metu net geresnis nei prie Baracko Obamos administracijos.
Be to, lenkai vertina tai, kad Lenkija buvo viena pirmųjų Trumpo aplankytų šalių, jis vizito metu pasakė labai gerą kalbą, neseniai pas mus lankėsi viceprezidentas Mike'as Pence'as.
Santykiai yra pakankamai geri.
– Paskelbus planus didinti amerikiečių karių skaičių Lenkijoje, pasigirdo kritika, esą Varšuva draugystę ir saugumą perka pinigais, sumokamais už amerikietišką ginkluotę bei suskystintas dujas. Kiek, jūsų manymu, svarbus ekonominis faktorius?
– Tai – Trumpo administracijos požiūrio, politikos „Amerika – pirmiausia“ rezultatas. Tos politikos dalis – siekis pakeisti prekybos santykius su pagrindinėmis partnerėmis, iš jų reikalauti padidinti išlaidas gynybai, kad jos pirktų daugiau amerikietiškos ginkluotės.
Tai – ne tik Lenkijos problema.
Nesu vyriausybės dalis, nežinau, kas ten kalbama, tačiau galiu įsivaizduoti, kad Vašingtonas daro spaudimą Lenkijai, kaip ir Japonijai, Pietų Korėjai bei Vokietijai, pagerinti prekybos santykius ir daugiau pirkti iš JAV.
Žinoma, yra ir Lenkijos saugumui būtinų dalykų, pavyzdžiui, naikintuvai. Yra ginklų sistemų, kurias mūsų ginkluotosioms pajėgoms būtina įsigyti. Klausimas, ar būtina pirkti tiesiai iš JAV? Rinkoje yra ir kitų gynybos sistemų. Tačiau už šių sprendimų greičiausiai slypi kažkas, kylantis iš „Amerika – pirmiausia“ politikos.
– Jei JAV visgi perkeltų pajėgas iš Vokietijos į Lenkiją, kaip tai paveiktų santykius tarp kaimyninių šalių ir saugumo situaciją Europoje?
– Yra komentarų, kad pajėgos iš Vokietijos turėtų būti perkeltos į Lenkiją, nors tai nėra oficiali vyriausybės pozicija.
Nemanau, kad Lenkija turėtų bandyti įtikinti JAV administraciją išvesti pajėgas iš Vokietijos ir dislokuoti jas Lenkijoje. Tai padidintų įtampą tarp ES ir NATO, o Lenkijos prioritetas turėtų būti vienybė tarp sąjungininkių rytiniame flange.
Jei Vašingtonas galėtų perkelti papildomas pajėgas iš žemyninės JAV dalies ar kažkur kitur, tai būtų gerai. Tačiau tai neturi pakenkti mūsų santykiams su Vokietija.
Vokietija – taip pat kritiškai svarbi Lenkijos saugumui valstybė. Ji vis dar yra Europos supergalia, nors turi problemų su savo kariniu pasiruošimu ir pajėgumais.
Vokietija – taip pat kritiškai svarbi Lenkijos saugumui valstybė. Ji vis dar yra Europos supergalia, nors turi problemų su savo kariniu pasiruošimu ir pajėgumais. Su Berlynu turime išlaikyti kiek įmanoma geresnius santykius.
Prezidentui taip kalbėti nedera?
– Emmanuelis Macronas garsiajame interviu kalbėjo apie NATO „smegenų mirtį“. Kokią Aljanso ateitį matote jūs?
– Matau problemą šiame Macrono interviu. Žinoma, vyksta daug diskusijų apie NATO būklę, tvyro įtampa tarp didžiųjų Europos valstybių ir JAV tokiais klausimais kaip Irano branduolinis susitarimas, prekybos perteklius, lėšos gynybai ir t.t. Tačiau apie tai nereikėtų kalbėti viešai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Emmanuelis Macronas abejoja JAV įsipareigojimais NATO
Žurnalistai, analitikai interviu gali dalytis asmeniniais jausmais, tačiau to neturėtų daryti didžiosios Europos šalies, NATO narės prezidentas. Tokie interviu gali sukelti nerimą kitose šalyse dėl partnerių patikimumo ir jų įsipareigojimų NATO.
Kaip ir minėjau, yra įtampos, tačiau, nepaisant komentarų, nematau esminių pokyčių JAV politikoje NATO atžvilgiu. Beveik visi Trumpo administracijos nariai pabrėžia įsipareigojimus NATO ir 5-ajam straipsniui.
Nebūčiau toks kritiškas kaip Macronas.
– Panašu, kad pastaraisiais metais „Teisės ir teisingumo“ vyriausybė bandė Rytų ir Vidurio Europoje suburti koaliciją prieš Rusiją bei tokiu būdu sukurti atsvarą Prancūzijai bei Vokietijai. Jei Andrzejus Duda nebus perrinktas prezidentu, ar naujasis šalies vadovas galėtų pakeisti tokią politiką?
– Manau, kad Lenkijos politika šiuo klausimu yra pakankamai tvirta.
Žinoma, iš kai kurių Vakarų Europos partnerių, pavyzdžiui, Prancūzijos ir iš dalies Vokietijos jaučiame signalus, kad turėtumėme kažkaip pakeisti santykius su Rusija dėl augančios Kinijos galios ar augančios įtampos Rytų Azijoje. Jaučiame signalus, esą turėtumėme įtikinti Rusiją, kad reikia pagerinti santykius su Vakarais, kad būtų atsverta Kinijos įtampa.
Sakyčiau, kad prieš kelis metus bandėme tai padaryti, įgyvendinti santykių perkrovimo politiką, tačiau ji žlugo aneksavus Krymą ir pradėjus invaziją Donbase.
Problema yra dabartinis Kremliaus elitas. Putinas – KGB vyrukas, išmokęs, kad JAV – pagrindinė Rusijos priešė, bandanti sumažinti jos įtaką pasaulyje. Manau, kad pagerinti santykius su Rusija – neįmanoma. O bandymas įtikinti tokį vyruką sudaryti kažkokią partnerystę su Vakarais, kuriuos jis laiko pagrindiniu priešu, yra iš noro kylantis tikėjimas.
Tokia politika neturi šansų tapti sėkminga.
– Grįžtant prie įtampos tarp ES ir JAV, kokį vaidmenį galėtų suvaidinti tokios Rytų Europos valstybės kaip Lietuva ar Lenkija? Galbūt tapti sėkmingomis tarpininkėmis?
– Dabartinėmis aplinkybėmis nematau jokio mūsų Vakarų Europos partnerių noro padidinti Rytų Europos šalių įtaką Europos Sąjungoje. Po „Brexit“, kuris greičiausiai įvyks po poros mėnesių, ES viduje pagrindinius sprendimus priiminės tik Vokietija ir Prancūzija.
Manau, kad Macronas net norėtų išstumti Vokietiją ir tapti ES lyderiu.
Žinau, kad Lenkijos administracija daug kartų signalizavo norą pagerinti santykius su Prancūzija, sugrįžti į Veimaro trikampio formatą, tačiau šiuo metu iš Prancūzijos nėra jokio noro pagerinti santykius su Lenkija. Nežinau, kaip yra su Lietuva.
Regione turime išlaikyti bendradarbiavimą Bukarešto devyneto, Višegrado ketverto plius Baltijos šalys, Rumunija, Bulgarija rėmuose. Tai – vienintelis būdas daryti didesnę įtaką ES.
