Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūros skalaujamus krantus sujungianti Trijų jūrų iniciatyva oficialiai pradėta 2016 metais Dubrovnike, Kroatijoje. Šios iniciatyvos tikslas – vienyti Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Bulgarijos, Austrijos, Kroatijos, Vengrijos ir Rumunijos interesus ES formate.
Praėjusiais metais šių dvylikos valstybių lyderių susitikimas vyko Varšuvoje, o šiemet Trijų jūrų iniciatyvos valstybes priims Rumunijos sostinė Bukareštas. Lenkijai ir kitoms Vidurio Europos valstybėms siekiant stiprinti pozicijas ES viduje šios iniciatyvos projektai gali tapti vis svarbesni.
Šios sąjungos tikslus, požiūrį apie gerėjančius Lietuvos - Lenkijos santykius ir Lenkijos konfliktą su Europos Sąjunga interviu 15min išdėstė lenkų politologas, istorikas, buvęs Lenkijos tautinės atminties instituto vadovas P.Ukielskis.
– Lietuvoje jūs pristatote naują idėją Europai – Trijų jūrų iniciatyvą. Kodėl Europai reikalinga nauja idėja? Kokia šios idėjos esmė? Ar tai geografinė, kultūrinė ar kokia kita sąjunga?
– Vadinčiau tai infrastruktūrine idėja. Tai ne geopolitinis ar karinis projektas. Tai idėja sukurti ir vystyti infrastruktūrinius projektus dvylikoje valstybių – nuo Estijos iki Kroatijos ar Bulgarijos. Problema yra ta, kad Šiaurės-Pietų koridoriai Europoje yra labai silpni. Neturime geležinkelių jungčių, vamzdynų, kitų energetinių jungčių. Pagrindinis iniciatyvos tikslas būtų spręsti šiuos klausimus.
Neturime geležinkelių jungčių, vamzdynų, kitų energetinių jungčių. Pagrindinis iniciatyvos tikslas būtų spręsti šiuos klausimus.
Tai būtų Europos Sąjungos politiką papildanti iniciatyva, leidžianti dinamiškiau įgyvendinti projektus regione, kuriam reikia pasivyti kitas Sąjungos valstybes. Reikėtų pabrėžti, kad visos Trijų jūrų iniciatyvos valstybės yra ES narės, tad nėra jokio prieštaravimo su Sąjungos politika. Kaip tik tai padėtų vystyti ir įgyvendinti europinius infrastruktūros projektus.
– Teigiate, kad projektas nėra susijęs su kariniais ar saugumo klausimais, bet Rusijos grėsmės klausimas aktualus beveik visoms šios iniciatyvos valstybėms.
– Žinoma, viena iš iniciatyvos temų yra energetinis saugumas, tiekėjų diversifikacija, transporto koridoriai. Šia prasme tai yra ir geopolitinis projektas, bet jis nėra kuriamas kaip politinis aljansas nukreiptas prieš kažkurią valstybę. Tai ne karinis aljansas ar gynybos aljansas. Iniciatyvos valstybės dažnai turi skirtingus požiūrius, politinius tikslus net ir Rusijos atžvilgiu.
Tarkime, Lenkijos, Rumunijos ar Lietuvos požiūris į santykius su Rusija gali būti kitoks nei Austrijos ar Čekijos. Žinoma, gali būti skirtumų ir energetinių klausimų sprendime, bet tie skirtumai nėra tokie esminiai, kad negalėtume jų suderinti.
– Per pastaruosius metus galima konstatuoti vis labiau ryškėjančią trintį tarp Vidurio Europos valstybių (Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos) ir ES senbuvių. Ar nemanote, kad vis glaudesnis veikimas atskiruose formatuose dar labiau pagilins skirtumus pačioje ES?
– Manyčiau, kad bus atvirkščiai. Žinoma, politiniame lygmenyje yra nesutarimų dėl migracijos politikos, pabėgėlių priėmimo. Kai kurios Vakarų valstybės netgi mato Trijų jūrų iniciatyvą kaip silpninančią Sąjungą ir nukreiptą prieš Vakarų Europą ar Vokietiją. Bet tie dveji metai darbo prie bendrų projektų, jų įtraukimo į ES darbotvarkę, 2030 metų energetinio saugumo strategiją, skaitmenizuotos bendros rinkos kūrimo, parodė, kad viskas vyksta atvirkščiai. Ši iniciatyva sustiprino regioną, bet ES formate.
Pripažinsiu, kad toks Vidurio Europos bendras veikimas gali būti laikomas ženklu, kad norima skirtingų greičių Europos, tačiau jo esmė yra pasivyti senbuves, kad tie greičiai neliktų skirtingi. Politinių įtampų, žinoma, bus ir Višegrado ketvertas turės skirtingą nuomonę, tarkime, migrantų priėmimo klausimu. Bet reikia turėti galvoje, kad saugumo, rytinio gynybinio flango stiprinimo klausimu tos pačios valstybės turės kitą nuomonę nei Prancūzija. Nemanau, kad Prancūzija taip pat politiškai aktyviai palaikytų Baltijos valstybių, Lenkijos, Rumunijos idėjas apie rytinių sienų saugumą. Bet nereikėtų koncentruotis į šiuos politinius skirtumus, nes, kaip ir minėjau, iniciatyvos esmė visų pirma yra infrastruktūros stiprinimas.
– Kokiu lygmeniu turėtų veikti iniciatyva? Ar įmanomas tikslingas jos veikimas be vyriausybių veiklos koordinavimo?
– Tai yra probleminis klausimas, nes Trijų jūrų iniciatyva yra prezidentų iniciatyva. Bet prezidentai neturi galimybių aktyviai vystyti infrastruktūrinių projektų ar tiesiogiai veikti investicijas. Tai išties yra iniciatyvos silpnoji vieta, nes ne visada prezidentai yra iš tos pačios politinės jėgos kaip ir vyriausybių vadovai, ne visada gerai sutaria. Bet tokie projektai kaip „Via Carpatia“ ar šiaurės-pietų dujų koridorius yra vystomi sklandžiai.
Tikiuosi, kad būsimame susitikime Bukarešte bus iškeltos ir naujų projektų idėjos. Vienas iš veiksmingų faktorių yra ES fondai, kurių paramos reikia projektams ir kurių finansavimo užtikrinimą valstybės turės pasiekti. Pavyzdžiui, „Via Carpatia“ projektas nėra koordinuojamas globaliai. Kiekviena valstybė pati užtikrina savo dalies atlikimą, tad reikalinga politinė valia skirti ir papildomas lėšas iš savo biudžeto.
– Ar tai reiškia, kad Trijų jūrų iniciatyvos valstybės galėtų kartu veikti ir įgyvendindamos ES projektus?
– Taip, tai įmanoma. Varšuvoje praėjusiais metais pristatytame projektų kataloge užsiminta ir apie projektus ne tik dvylikos valstybių formate, bet ir bendradarbiaujant su išorės partneriais, ES nariais arba ne. Suomija ar Švedija gali prisidėti prie šiaurinių infrastruktūros projektų, Graikija – prie pietinių. Galima įtraukti ir Ukrainą, kuri suinteresuota spartesniu „Via Carpatia“ projekto įgyvendinimu. Iniciatyvos stiprybe gali tapti būtent toks lankstumas.
– Ar tas lankstumas gali būti panaudotas ir bendriems projektams su Rusija? Tikriausiai pragmatiškas Austrijos ir į saugumą orientuotas Lietuvos požiūriai šiuo klausimu išsiskirtų.
– Manau, kad įmanoma kalbėti apie tam tikrus konkrečius projektus. Sunku įsivaizduoti, kokie tai projektai galėtų būti, bet ateityje tokios galimybės nereiktų atmesti. Žinoma, Rusija niekada nebus iniciatyvos dalimi. Lyderiai nori išlaikyti tą dvylikos valstybių formatą. Dėl priežasčių, kurias jau išvardinau, Trijų jūrų iniciatyva turi likti projektu ES viduje.
– Ką atsakytumėte skeptikams, kurie tokį sąjungų sąjungos viduje projektą laikytų pavojumi ES vienybei?
– Nemanau, kad regioninis bendradarbiavimas silpnina ES. Ar Šiaurės šalių taryba silpnina ES?
– Ne, bet Šiaurės šalių taryba labiau grįsta panašia kultūrine tapatybe, vertybėmis ir panašios socialinės politikos vystymu.
– Trijų jūrų iniciatyvos valstybes sujungia noras pasivyti kitas Sąjungos valstybes infrastruktūros lygiu. Nematau priežasčių, kodėl ES vienybė būtų pažeista dėl geresnės Vidurio Europos infrastruktūros situacijos. Nematau tame prieštaravimo. Iki šiol mes vystėme rytų ir vakarų jungtis, tačiau neturėjome šiaurės ir pietų jungčių, tad privalome jas sukurti.
Nematau priežasčių, kodėl ES vienybė būtų pažeista dėl geresnės Vidurio Europos infrastruktūros situacijos.
Šios dvylika šalių yra jungiančios šias kryptis, tad tai yra pagrindinė priežastis veikti kartu. Trijų jūrų iniciatyva nėra skirta spręsti vertybinius skirtumus, tačiau ji padės regiono valstybėms atsiverti viena kitai, lengviau transportuoti prekes ir tuo pačiu žmonėms lengviau pasiekti vienas kitą, bendrauti. Tai yra būtent tas principas, kuriuo vadovaujasi ES.
– Kaip apibūdintumėte dabartinę Lenkijos ir ES situaciją? Pastarieji metai atrodė pakankamai įtempti ir net konfliktiški. ES ne kartą grasino spaudimu ir net sankcijomis Varšuvai.
– Manau, kad situacija pamažu juda link kompromiso. Tai yra platesnė problema, su kuria susiduria ir kitos valstybės. Ne visi vietinių valdžių, valdančiųjų koalicijų sprendimai yra pozityviai sutinkami Europos Sąjungoje. Kartais ta kritika yra ir perdėta. Niekas Lenkijoje nenori palikti ES, tad manau, kad derybose pavyks pasiekti visus tenkinantį kompromisą.
– O kaip įvertintumėte Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurių intensyvumą gerokai stabdė neišspręsti politiniai klausimai?
– Situacija gerėja. Atsiranda daugiau dabarties politikos klausimų ir mažiau istorinių problemų sprendimo. Dabarties politikos klausimuose mes turime daug vienodų sprendinių – ar kalbėtume apie Rusijos grėsmę, ar apie kitus klausimus. Paliekame istoriją nuošalyje, nors ir nepamirštame, kad vis dar yra neišspręstų klausimų. Turime suprasti, kad niekada neturėsime vienodų atsakymų į tam tikrus klausimus, bet dabarties politikoje situacija gerėja ir tai yra geros naujienos abiem pusėms.
– Ar naujoji Lietuvos Vyriausybė prisidėjo prie to judėjimo link šiltesnių santykių? O gal tai Varšuvos ir Vilniaus sinergija?
– Manau, kad ta sinergija išties yra. Bet pastebėčiau, kad Lietuva tapo labiau suinteresuota santykių gerinimu. Tuo metu Lenkija yra labiau suinteresuota geresniu dialogu su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis nei tai buvo prieš kelis metus. Abu šie faktoriai ir lemia šiltesnius santykius.
