Skirkite minutę laiko ne tik nuotraukoms, bet ir mintims, kurias D.Povilaitė užrašė po viešnagės gelbėjimosi liemenių kapinėse. Kapinės – dažnai romantiška vieta, kurios savotiška ramybė traukia įsimylėjėlių poreles. O kaip yra gelbėjimosi liemenių kapinėse?
Šiandieną buvau kapinėse. Labai mėgstu kapines. Dar vaikystėje ten eidavau ramiai pasėdėti, paskaityti knygą.
Šiandienos kapinės buvo negeros. Pirmos kapinės, sukėlusios tiek niūrumo, apmaudo, liūdesio. Tai gelbėjimosi liemenių kapinės Lesbo saloje.
Niūrus paminklas žmonių godumui. Į šią vietą gabenamos liemenės nuo pernai, kai salą pradėjo plūsti pabėgėliai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko tokio. Liemenių krūva. Ir tiek.
Taip nusiteikusios ir važiavom į tas kapines – amerikietė, graikė, filipinietė ir lietuvė. Galvojom – pažiūrėsim kiek jų ten daug. Kalnai, dideli kalnai liemenių. Visgi pamatėm ne tai.
Atidžiau apžiūrėjus matosi, kad pusė tų liemenių – netikros. Butaforinės. Tik atrodo kaip gelbėjimosi liemenės. Prikištos į vidų visokio šlamšto – žmogus jose neišsilaikytų vandens paviršiuje nei pusvalandžio.
Dydžiai įvairūs – ir suaugusiems, ir vaikams. Dar mėtėsi bent dvidešimt pripučiamų liemenių, skirtų vaikams turkštis paplūdimio pakrantėje.
Geltonos, rožinės, su gėlytėmis – mergaitėms. Su Žmogumi Voru – berniukams. Dar buvo liemenių, skirtų kūdikiams maudyti vonelėje. Kad galvytės neįmerktų.
Dar buvo liemenių, skirtų kūdikiams maudyti vonelėje. Kad galvytės neįmerktų.
Su visomis tomis liemenėmis kažkas tuos žmones išsiuntė kelionei per jūrą. Pasakęs, kad kitame krante jų tikrai kažkas laukia, duos gražius namus ir daug pinigų.
Mes ilgai, tylėdamos ėjom ir ėjom tarp tų kalnų. Netikrų liemenių, batų, kepurių, vaikų buteliukų. Keturios moterys. Sunku buvo suvokti, priimti tai, ką matom. Tiek pačios apgavystės, tiek jos masto prasme.
Nei viena nepratarėm nė žodžio. Kol tylos neperrėžė jautriausios iš mūsų, filipinietės garsi rauda. Stovėjom sutrikusios, kaip įbestos, žiūrėjom į ją. Gerklėj buvo gumulas, strigo žodžiai. O ji vis raudojo: „TAIP JUK NEGALIMA!“