Kai viešumas kenkia…
Pirmosios LGBT* eitynės Baltarusijoje įvyko 1999 m., paskutinės – 2013 m. (tiesa, jos nevykdavo kasmet). Būtent po šio renginio paaiškėjo, kad viešos demonstracijos, kaip aktyvizmo priemonė, veikiau skaldė bendruomenę nei ją būrė.
Nuo 2011 m. eitynes rengė organizacija „Gay Belarus“. Paskutiniais metais, dar prieš pride‘ą, prasidėjo rimtos represijos – policija įsiveržinėjo į LGBT* vakarėlius, registravo iki tol anonimiškai organizacijos veikloje dalyvaudavusius žmones, šantažavo narius, grasino „Gay Belarus“ partneriams, kurie ilgainiui nustojo prisidėti prie organizacijos veiklų.
„Besibaigiant metams, beveik visi mūsų nariai – apie šimtas žmonių – buvo apklausti įvairių teisėsaugos institucijų – nuo vietinės policijos, KGB iki Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų. Nuolatiniai reidai ir trukdžiai baigėsi tuo, kad nariai pradėjo bijoti. Jiems buvo pasakyta, kad sąsajos su „Gay Belarus“ turės neigiamų pasekmių, tad žmonės nutraukė savo narystę organizacijoje“, – pasakoja 2013-ųjų pride‘ą organizavusi K.Borsuk pridurdama, jog šalia šio persekiojimo, judėjimo lyderiai sulaukė didelio spaudimo. Vienas iš „Gay Belarus“ įkūrėjų, Siarhei Androsenka buvo priverstas emigruoti į Švediją.
Eitynėmis pasiekėme to, ko visai nenorėjome – tai represijos ir baimė. Burdamas bendruomenę, privalai užtikrinti jos saugumą. Priešingu atveju ji tikrai nesusikurs, – sako dabar Vilniuje gyvenanti aktyvistė.
Iš paskutiniųjų eitynių renginių įvyko vos keli, žygiavimas gatve dėl saugumo sumetimų buvo atšauktas. Praradusi beveik visus narius, „Gay Belarus“ dar bandė veikti: stažuotę Čekijoje nutraukusi K.Borsuk mėgino gelbėti byrančią iniciatyvą, bet „vizito“ KGB metu jai buvo atvirai pasakyta, kad pareigūnai stabdys bet kokį „Gay Belarus“ veikimą. Dirbti buvo nebeįmanoma, tad likę nariai nutarė organizaciją uždaryti. Vietoje jos buvo įkurta kita („Identity“), tačiau ši gyvavo neilgai. Nuovargis, stresas, baimė ir įtampa galiausiai įveikė buvusią „Gay Belarus“ komandą.
Anot K.Borsuk, dabartiniame LGBT* judėjime eitynių tema net nebekeliama – jos neremia ne tik visuomenė, bet ir pati bendruomenė. „Eitynėmis pasiekėme to, ko visai nenorėjome – tai represijos ir baimė. Burdamas bendruomenę, privalai užtikrinti jos saugumą. Priešingu atveju ji tikrai nesusikurs“, – sako dabar Vilniuje gyvenanti aktyvistė.
Nors susiklosčiusios aplinkybės skamba gana niūriai, K.Borsuk didžiuojasi tuo, ką judėjimui davė bandymai žygiuoti Minsko gatvėmis. „Jais garsiai pareiškėme, kad nori to visuomenė ar ne, mes esame čia. Siekėme būti matomi, patekti į masinę žiniasklaidą ir eitynės leido tai padaryti. Vėliau ėmėme kalbėti, jog nieko „nepropaguojame“, kad LGBT* teisės yra ne ypatingos, bet tiesiog žmogaus teisės“, – prisimena aktyvistė.
Vietoje maršų – darbas su bendruomene
2015 m. Baltarusijoje gimė iniciatyva „DOTYK“, kuri, iš dalies remiama „Identity“, surengė savo pirmąjį queer kultūros festivalį. Prie jo tuo metu studijuodama Airijoje aktyviai prisidėjo ir K.Borsuk. Ši ir kitos organizacijos (tokios kaip „MAKEOUT“ bei „Žurnalistai už toleranciją“) iki šiol netrukdomai veikia burdamos bendruomenę. Jos rengia parodas, filmų peržiūras, mokymus, saugias vietas pasibuvimams, konsultacijas su profesionalais, savitarpio pagalbos grupes ir t. t.
Aktyvistė pastebi, kaip, dirbdama tokiais metodais, LGBT* bendruomenė tampa stipresne: prieš kelerius metus gan uždaruose reginiuose besilankydavę žmonės šiandien per televiziją viešai kalba apie savo tapatybę. „Bet tų, kurie žygiavo gatvėmis, tikrai nepamatysi. Įbauginti jie emigravo. Kai palyginame rezultatus, viskas labai aišku“, – konstatuoja K.Borsuk.
„Jei į laidą ateisite kaip homoseksuali pora ar translytis asmuo ir papasakosite savo istoriją – niekas jūsų nebaus, netardys. Baltarusijos informacinėje erdvėje yra daug straipsnių apie LGBT* žmones, jie pateikia daug skirtingų perspektyvų. Žinoma, visuomenės reakcija nėra labai pozityvi, pilna neigiamų komentarų, bet prabilusieji nebėra specialiųjų tarnybų taikiniai“, – pasakoja aktyvistė.
„O dėl eitynių… Manau, kad kol režimas absoliučiai netoleruoja jokių viešų demonstracijų, be pozityvių pokyčių valdžioje, nelabai įmanoma jas įsivaizduoti. Žinoma, jei kas nori, tegu bando. Tačiau ar verta?“ – apibendrina K.Borsuk.
Šis straipsnis yra projekto „Keitimasis patirtimi ir LGBT* žmogaus teisių puoselėjimas Baltarusijoje“ dalis.
