Girdime apie Aleksandrą Lukašenką, Astravo elektrinę ir brutaliai malšinamus protestus. Tačiau kasdienis LGBT+ bendruomenės gyvenimas dažnai nepatenka ne tik į Lietuvos, bet ir Baltarusiškos žiniasklaidos puslapius.
Atsiskleidžia mažuma
Viešai kalbėti apie priklausymą LGBT+ bendruomenei (lesbietėms, gėjams, biseksualiems, translyčiams ir kt. žmonėms), Baltarusijoje nėra labai populiaru. Vienas iš Minske vykstančio queer[1] festivalio „DOTYK“ organizatorių Bahdanas Khmialnitskis pasakoja, kad dažno LGBT+ nario atsiskleidimas priklauso nuo to, ar žmogus yra pasiruošęs įsitraukti į aktyvizmą. Pasak jo, jei asmuo veikia viešose sferose, tokiose kaip žurnalistika ar mada, labiau tikėtina, jog apie savo tapatybę jis ar ji pasisakys atviriau. „Kai aš kalbu apie buvimą atviru viešumoje, omenyje turiu ribotą sferą. Negyvename gete, tačiau progresyvių pažiūrų žmonės šalyje yra mažuma. Tai kai sakau „viešai atsiskleisti“ nekalbu apie valdžios institucijas ar oficialią žiniasklaidą“, – komentuoja Bahdanas.
Negyvename gete, tačiau progresyvių pažiūrų žmonės šalyje yra mažuma. Tai kai sakau „viešai atsiskleisti“ nekalbu apie valdžios institucijas ar oficialią žiniasklaidą, – komentuoja Bahdanas.
„DOTYK“ savanorė Catherine D. priduria niekada negirdėjusi apie kokį nors viešą asmenį, atsiskleidusį Baltarusijoje. „Nuolat skaitau apie atsiskleidimus Vokietijoje, Prancūzijoje, apskritai Europoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gali sužinoti, kad Kristen Stewart yra homoseksuali (ar kaip nors kitaip save beidentifikuojanti), tačiau čia… Gali perskaityti nebent kokius nors gandus ar straipsnius, atskleidžiančius žmonių tapatybę be jų leidimo“, – apgailestauja studentė. Ji pastebi, kad LGBT+ baruose ar vakarėliuose apie savo orientaciją ar lytinę tapatybę atvirai kalbėti gan įprasta, tačiau ne darbe ar mokykloje. Jei neteko sutikti žmogaus, kuris tokioje erdvėje pristatytų tos pačios lyties antrąją pusę.
Kita Baltarusijoje veikianti organizacija „MAKEOUT“, dirbanti su LGBT+ matomumu, savo svetainėje skelbia jaunų žmonių atsiskleidimo istorijas. „Tai labai drąsus žingsnis kiekvienam, papasakojusiam ir paviešinusiam savo patirtį. Tie pasakojimai svarbūs ne tik pasakotojams, bet ir tiems, kurie juos skaito. Pats buvau įkvėptas kelių iš jų. Tad šis projektas labai prisideda prie bendruomenės: yra žmonių, išdrįsusių apie save prabilti, tad kodėl negaliu ir aš?“ – svarsto Bahdanas.
Catherine pastebi, kad kol kas atsiskleisti Baltarusijoje nėra visiškai saugu. Mergina save identifikuoja kaip queer. Apie tai ji pasisakė keliems artimiems draugams, nesugebėjusiems išlaikyti paslapties. Kitą dieną pristoję bendraamžiai klausė, ar tai tiesa. „Jie buvo linkę tyčiotis iš kitų žmonių, tad nežinojau, kaip reaguoti: ar apsimesti, kad nesuprantu, apie ką šnekama, ar prisipažinti, nes aš tokia esu“, – prisimena Catherine. Pasak jos, žmonės neturėtų slėpti savo seksualinės orientacijos, nes, jie juk nemaskuoja savo odos ar akių spalvos. Atvirumas taip pat padeda susipažinti su kitais, galbūt susirasti partnerį ar partnerę.
Įkvepia kultūra
Jaunuoliai pripažįsta, kad nors šalies vadovas viešojoje erdvėje pasisako prieš LGBT+ asmenis, žiniasklaidos tonas darosi palankesnis. „Internete perskaičiau kelis straipsnius, kurie nediskriminavo, bet priešingai, kalbėjo neutralia-draugiška maniera. Rašyta apie vieną trans merginą. Tikrai nustebau, kaip ši istorija buvo pateikta“, – prisimena „DOTYK“ savanoris Antonas K. Jis pabrėžia, kad šie straipsniai pasirodė ne specializuotose LGBT+ svetainėse, bet didesnę auditoriją pasiekiančioje žiniasklaidoje.
Pozityvų pokytį pastebi ir Bahdanas. Anot jo, pernai didelėse žiniasklaidos priemonėse LGBT+ tema kalbėta tikrai daugiau. Buvo aprašyta Tarptautinė diena prieš homofobiją, transfobiją ir bifobiją, skelbti interviu su bendruomenės nariais, jų artimaisiais ir rėmėjais. „Vienoje svarbiausių nepriklausomos žiniasklaidos priemonių buvo publikuotas straipsnis apie translyčio asmens mamos patirtis. Ir komentarai po juo buvo ganėtinai geranoriški“, – džiaugiasi aktyvistas.
Tačiau, paklausti apie plačiai žinomus LGBT+ autoritetus, pašnekovai jų įvardyti negalėjo. „Sektini pavyzdžiai yra ne tiek žmonės, kiek pati queer mada ir kultūra. Rengiami teminiai vakarėliai, pasižymintys specialiais aprangos kodais ir simboliais. Ši subkultūra, tokio stiliaus pasirinkimas leidžia pasijusti bendruomenės dalimi. Pats taip sutikau nemažai žmonių“, – įžvalgomis dalijasi Bahdanas. Tokie pusiau vieši renginiai, beje, gana populiarūs, leidžia gyvai susipažinti su bendraminčiais, pamatyti, kad esi ne vienas toks. Internetas, anot jo, gali sukurti iliuziją, jog kiti LGBT+ žmonės yra kur nors toli ar nepasiekiami.
Minske vyksta LGBT+ filmų peržiūros, parodos, viešos paskaitos, festivaliai, tėvų susitikimai ir kiti edukaciniai renginiai. Vasario pabaigoje-kovo pradžioje vykusio queer festivalio „DOTYK“ metu nemokamas savo paslaugas siūlė psichologai. Psichologinės pagalbos aspektas ganėtinai komplikuotas, kadangi ne visi specialistai linkę dirbti su LGBT+ klientais, jų įkainiai dideli. Žmonės ne visada išgali sau leisti tokią prabangą, tad pokalbiai ir bendravimas su draugais ar rėmėjais, buvimas bendruomenėje tampa itin svarbūs.
Turi vilties
Ne vienas LGBT+ aktyvistas paliko (ar buvo priverstas palikti) Baltarusiją. Antonas priduria, kad apie išvykimą iš šalies galvoja daug žmonių – tai platesnė socialinė problema. Tokia alternatyva aktuali muzikantams, IT sektoriaus darbuotojams, apskritai visiems, kurie gali sau leisti keliauti ar emigruoti.
Nors Baltarusija – viena labiausiai LGBT+ bendruomenei nepalankių šalių Europoje, Bagdanas tiki, kad daug keliaujantys jauni žmonės prisidės prie visuomenės atvirumo. Savo patirtimi jie dalijasi susitikimuose, paskaitose, renginiuose ir kasdienėse situacijose. Į kultūrinius renginius „DOTYK“ kviečia menininkus ir aktyvistus, kurie ne tik papasakotų apie savo šalį, bet ir susipažintų su Baltarusijos kontekstu.
Bahdanas tiki, kad išvykimas – nieko nepakeistų, nes nėra vietų, kuriose gyvenimas būtų tobulas. Jis prisiminė vizitą į Amsterdamą. Vienoje liberaliausių pasaulio sostinių jį ir jo vaikiną apspjovė praeivis. „Galimybė, kad atsitiks kažkas blogo, yra visur. Tikrai nenoriu kažkur išvažiuoti dėl to, jog ten liberalesnė šalis. Keliaudamas noriu įgyti patirties, kurią galėčiau parsivežti ir pritaikyti čia“, – teigia aktyvistas.
Catherine sutinka su Bagdanu. „Situacija nėra jau tokia bloga. Mano šalyje bent jau nėra įstatymo, sakančio, kad aš esu propaganda. Nėra įstatymo, dėl kurio galėčiau atsidurti kalėjime už tai, jog viešai paėmiau savo merginos ranką. Baltarusijoje vyksta vakarėliai, festivaliai, yra LGBT+ bendruomenę remiančių žmonių. Kai savo pažįstamiems, manantiems, kad jie homofobai, pasakau: „Aš queer, kaip dabar elgsitės? Galime nustoti kalbėtis arba ne“, jie nenustoja su manimi kalbėtis. Žmonės gali pasikeisti“, – apibendrina studentė.
Šis straipsnis yra projekto „Keitimasis patirtimi ir LGBT* žmogaus teisių puoselėjimas Baltarusijoje“ dalis.
[1] Terminas queer kartais gali būti vartojamas kaip LGBT+ bendruomenės sinonimas, tačiau jis paprastai platesnis ir dažniau vartojamas apibūdinti etikečių sau neklijuojančius žmones. Jie priešinasi (hetero)normatyvmui, norminiam seksualumo suvokimui ir t.t.
