Amerikiečiai stereotipų atsikrato
Apie homoseksualių asmenų teises pasaulio ir atskirų valstybių mastu kalbėti pats metas – pradedant nuo žodžio laisvės ir demokratijos simboliu laikomomis Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. „Birželis yra įsimintinas JAV istorijoje, nes Konstitucinis Teismas pripažino santuokos apsaugos įstatymą, kurį 1996 m. priėmė nekonstitucinis teismas. Tas įstatymas uždraudė pripažinti vienalytes santuokas federaliniu lygiu“, – sako Rimvydas Baltaduonis, JAV Getisburgo koledžo Pensilvanijoje ekonomikos profesorius, vienas iš lesbietėms, gėjams, biseksualiems ir transseksualiems žmonėms „draugiškų“ vietų žemėlapio Vilniuje iniciatorių.
R. Baltaduonio teigimu, po šio nutarimo trylikoje valstijų, kurios jau įteisinusios vienalytes santuokas (Vašingtonas, sostinė, taip pat įteisino), JAV piliečiai, sudarę vienalytes santuokas, tose valstijose tokias pačias privilegijas ir įsipareigojimus lygiu.
Būtent šeimos institutas – svarbus saugumo garantas, todėl vienalytės santuokos ir laikomos rodikliu, pagal kurį galima spręsti, kiek homoseksualių žmonių teisės konkrečioje šalyje pažengusios. Amerikoje Aukščiausiojo Teismo sprendimą pasveikino ir prezidentas Barackas Obama. Tačiau vis dėlto ir čia šis klausimas vertinamas nevienareikšmiškai. O pastaruoju metu tiesiog pasikeitė tai, kad pasidarė aiški – už lygybę – vyriausybės pozicija.
„Tai pakeitė viešąjį diskursą federaliniu lygiu, nors šis diskursas valstijų lygiu skiriasi. Vienur tai nėra jokia naujiena. Ir kai atvažiuoja studentų iš valstijų, kuriose vienalytės santuokos jau seniai leidžiamos, jiems būna labai keista, kad Pensilvanija, nors yra rytinė valstybė, dar to neleidžia. Tačiau yra studentų, kurie niekada nėra sutikę gėjų poros, neturėjo homoseksualaus draugo ar draugės“, – pasakoja R. Baltaduonis. Pasak profesoriaus, Amerika įvairi, bet šiuo metu apie tai kalbama žiniasklaidoje, atsivėrė nemažai žymių žmonių, ir tai keičia visuomenės požiūrį – kai atsiveria artimieji, draugai, baimės ir mitai, pasklidę visuomenėje, bliūkšta.
Anglijos karalienė taps lesbietė?
Nors mitai bliūkšta, vis dėlto ne visur ir ne iš karto. Palyginimas: Lietuva homoseksualių žmonių teises dekriminalizavo prieš 20, Švedija – prieš 60 metų. Iki 7-ojo dešimtmečio homoseksualumas nelegalus buvo ir Jungtinėje Karalystėje – už tai galėjai atsidurti kalėjime arba būti atleistas iš darbo. Net 8-ajame dešimtmetyje tokios įžymybės, kaip George`as Michaelas arba Eltonas Johnas, savo seksualinę tapatybę slėpė, o homoseksualūs vyrai ir moterys tapatinosi su dainomis, kurių tekstuose girdėjo tai, kas jiems svarbu: „Tas jausmas šiek tiek keistas, bet nesu iš tų, kurie taip lengvai gali jį paslėpti.“
Būtent Jungtinė Karalystė – dar viena svarbi šalis homoseksualių žmonių teisių žemėlapyje. Pirmosios tos pačios lyties asmenų santuokos Anglijoje ir Velse bus pradėtos registruoti jau kitąmet. Pasak LRT radijo bendradarbio Londone Pauliaus Kaliačiaus, Didžiojoje Britanijoje atliktos apklausos parodė, jog visuomenė pritaria, kad homoseksualūs žmonės turėtų tokias pačias teises, todėl į tai turėjo atsižvelgti net konservatorių vyriausybė ir priimti šį įstatymą.
„D. Cameronas neklausė aršesnių konservatorių kolegų ir, kaip teigiama, tarsi buldozeriu pervažiavo tą įstatymą. Jis labai džiaugėsi šiuo įstatymu ir, pasirašius karalienei, didžiavosi, kad jis priimtas jam valdant. Kartu D. Cameronas priminė, kad nereikėtų pamiršti, jog įstatymas yra tik vienas iš punktų, kurių reikia laikytis, nes dar reikia pakeisti likusios visuomenės nuomonę“, – teigia žurnalistas.
Likusi visuomenė, kaip pasakoja P. Kaliačius, Jungtinėje Karalystėje apskritai linkusi radikalėti. Fundamentalizmo populiarėjimą, sako jis, apžvalgininkai sieja su ekonomine krize – jos akivaizdoje atpirkimo ožiais tampa ne tik seksualinės, bet ir etninės ar religinės mažumos. „Kolegos grasina, kad D. Camerono nepalaikys kitais atvejais ir kad jis bus pašalintas iš partijos vadovo posto (ko iš tikrųjų artimiausiu metu nenumatoma). Aršiausi kritikai šneka tokius dalykus, kad, pavyzdžiui šis įstatymas prives iki karalienės lesbietės ir pan. Bet tai tik populiarumo siekiantys pasisakymai, kurie realybėje pagrindo neturi“, – pasakoja LRT radijo bendradarbis.
Prancūzijoje padaugėjo smurto aktų
Europoje iš viso yra dešimt šalių, kuriose vienos lyties asmenų santuoka įteisinta, partnerystė įteisinta vienuolikoje, galimybė įsivaikinti – devyniose, o įvaikinti partnerio ar partnerės vaiką – dvylikoje. Jei kol kas neskaičiuotume Anglijos, Velso, Naujosios Zelandijos ir Urugvajaus, kur įstatymai jau priimti, bet santuokų dar nebuvo, šių metų gegužę Prancūzija tapo keturioliktąja šalimi pasaulio mastu, kur galima tuoktis vienos lyties asmenims. Jos pavyzdys, sako apžvalgininkai, rodo, kad net ir ilgas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse susipriešinimas gali būti didžiulis.
Paryžiuje gyvenanti žurnalistė Dalia Plikūnė pasakoja, kad Prancūzijoje, kurios šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė“, o bažnyčios ir valstybės gyvenimas oficialiai labai aiškiai atskirtas, šis klausimas kelia labai daug tiek politinių, tiek visuomeninių aistrų. Anot jos, buvo labai daug mitingų ir „už“, ir „prieš“ homoseksualų santuokas, bet didžioji dalis protesto ir palaikymo akcijų buvo taikios.
„Vis dėlto labiausiai įsimenama tai, kas buvo blogai, o blogų dalykų taip pat buvo – daugiatūkstantinėje minioje buvo įsimaišę ir radikalų, kurie kėlė neramumus. Galiausiai, artėjant legalizavimo link, homoseksualų teises ginančios asociacijos pradėjo skambinti pavojaus varpais, kad daugėja homofobiškų, netgi smurto aktų, kai buvo sumušti homoseksualūs asmenys, buvo užpultas gėjų klubas Lilyje,“ – primena žurnalistė.
Tačiau, D. Plikūnės teigimu, kai buvo įteisinta pirmoji santuoka (susituokė Vincentas ir Bruno), aistros ėmė rimti. Tiesa, pasak žurnalistės, dar likę radikalių grupių, kurios kartais pasirodo tai viename, tai kitame Prancūzijos mieste. Nors dabar ramiau, protesto veiksmų, pasipriešinimo būta ir po pirmosios santuokos, priduria D. Plikūnė: Dievo Motinos katedroje Paryžiuje susidegino kraštutinių dešiniųjų idėjas išpažįstantis filosofas ir istorikas, o viena iš priežasčių buvo protestas prieš homoseksualių asmenų santuokas.
Rusijoje homoseksualiems turistams gresia suėmimas
Pastarieji mėnesiai, kalbant apie homoseksualių žmonių teises, aktualūs ir Rusijai – liepos pradžioje Vladimiras Putinas pasirašė įstatymą, draudžiantį įsivaikinti Rusijos piliečių vaikus ne tik gėjams vyrams ir moterims, bet ir apskritai bet kokiai porai, gyvenančiai šalyje, kur egzistuoja lygios santuokos teisė. Dar prieš tai V. Putinas pasirašė įstatymą, leidžiantį policijai suimti turistus ir užsieniečius, jeigu įtariama, kad jie homoseksualūs arba prohomoseksualūs.
Žiniasklaidą pasiekė ir konkrečių atvejų: Rusija trejiems metams uždraudė atvykti į jos teritoriją keturiems Olandijos piliečiams, kuriuos kaltino pagal prieštaringai vertinamą naują įstatymą, draudžiantį skleisti „homoseksualią propagandą“ nepilnamečiams.
LRT radijo korespondentas Maskvoje Stasys Planutis pasakoja, kad liepos 21 d. keturi Nyderlandų piliečiai buvo sulaikyti policijos turistinėje bazėje šalia Murmansko už tai, kad neva užsiėmė kitokia veikla, nei deklaravo kreipdamiesi rusiškos vizos. Kaip sako korespondentas, olandai šioje bazėje dalyvavo LGBT jaunimo renginyje, skaitė paskaitą bei filmavo.
Šių metų birželio pabaigoje Rusijoje įsigaliojęs įstatymas, draudžiantis netradicinių seksualinių santykių propagandą nepilnamečiams, numato maždaug 10 tūkst. litų baudas fiziniams asmenims, o užsieniečiams, jei jų kaltė įrodoma teisme, gresia suėmimas bei deportacija.
Rusijoje, kaip sako kai kurie ekspertai, įstatymas, „homoseksualią propagandą“ klasifikuojantis kaip pornografiją, yra toks platus ir miglotas, kad bet kuris mokytojas, pasakęs mokiniams, jog homoseksualumas nėra blogis, gali tapti arešto ir baudų auka. Net teisėjai ar advokatai negali kovoti už toleranciją be baimės būti suimti – interpretuoja „The New York Times“ apžvalgininkai.
Pavyzdžiui, internetu jau dabar transliuojamos laidos, kuriose rodoma, kaip gaujos pasisamdo jaunų vaikinų, tada parašo homoseksualams, kad nori susitikti, o atėjusį susitikti žmogų užpuola, išvadina pedofilu ar kankina. Paskui mažuose Rusijos miestuose tokias laidas kopijuoja vietinis jaunimas.
Ugandoje gėjai deginami gyvi
Žvelgiant į dar platesnį pasaulio kontekstą, žmogaus teisių organizacijoms didžiausią nerimą kelia Afrika – čia 37 valstybėse homoseksualumas apskritai nelegalus. Prieš jį nuteikia fundamentalūs pamokslininkai, politikai, o pastaruoju metu daugėja išpuolių.
Ekstremaliausias atvejis – Uganda. Čia priimami įstatymai, kuriais už homoseksualumą būtų baudžiama mirties bausme arba kalėjimu iki gyvos galvos, o teisių propaguotojai prievartaujami ir žudomi. Britų visuomeninio transliuotojo parengtame dokumentiniame filme kalbintas Johnas Naombis dėl persekiojimo iš ten visiems laikams pabėgo.
„Jie suėmė keletą gėjų, nuvežė į policiją, labai stipriai mušė. Ir tada liepė pasakyti vardus visų kitų jiems žinomų gėjų. Mušė tol, kol pasakė. Aš irgi buvau tame sąraše. Tada manęs atsisakė mano šeima. Jei Ugandoje esi gėjus, bet kuriuo atveju gyvensi didžiulėje baimėje. Jie gali ir gyvą tave sudeginti. O policijai ir visuomenei tai visai nesvarbu. Jei dabar grįžčiau į Ugandą, mane nužudytų. Prarasčiau gyvybę ne todėl, kad ką nors blogo padariau, o tiesiog dėl savo seksualumo“, – filme pasakoja kalbintas ugandietis.
Be Afrikos, Rytų ir Centrinės Europos regiono, „antihomoseksualia“ pasaulio dalimi vadinti galima ir musulmoniškas šalis, kuriose draudžiama apie tai kalbėti, nors yra susiformavusios tradicijos, kaip homoseksualūs žmonės jose išgyvena.
R. Baltaduonis, paklaustas, ar galima apibendrinti, kad labiausiai teisės pažengusios ekonomiškai klestinčiose demokratijose, sako, kad nebūtinai, nes yra įvairių išimčių: „Sakysime, Lotynų Amerika, kuri gana katalikiška. Daugelis tų šalių vadinamos besivystančiomis, pavyzdžiui, Argentina, Brazilija, Urugvajus. Centrinėje Amerikoje, Meksikos valstijose ir Mechiko mieste, leistos visavertės vienalytės santuokos.“
Vienalytės santuokos Kinijai – būdas riboti gimstamumą
Unikalus atvejis – Kinija, kuri turi beveik 2 mlrd. gyventojų. Pasak profesoriaus R. Baltaduonio, jeigu naudotume tipinį 10 proc. santykį, apie 200 mln. kinų būtų homoseksualūs ar biseksualūs. R. Baltaduonis pabrėžia, jog Kinija irgi svarsto galimybes įteisinti vienalytes santuokas, kad išvengtų problemų, o teisių neturintys žmonės neišeitų į gatves. Be to, anot pašnekovo, Kinijai tai būtų dar vienas būdas riboti gyventojų skaičių ir sustiprinti savo politiką: jei būtų neprieštaraujama vienalytėms poroms, tokie žmonės senatvėje galėtų padėti vieni kitiems.
Kinijai toks sprendimas būtų ir pasididžiavimas, kad ir šioje srityje pralenkė Vakarus. Tačiau pačios homoseksualių žmonių poros dažnai nori vaikų, todėl kažin ar dėl šios priežasties Kinija bent artimiausiu metu vienalytes santuokas įteisins. Dar jas svarsto Nepalas, bet apskritai visuose žemynuose, išskyrus Aziją, yra nors po vieną valstybę, kur vienalytės santuokos leidžiamos.
Kaip sako Getisburgo profesorius R. Baltaduonis, labiausiai homoseksualių asmenų teisės pažengusios ten, kur tradiciškai vyravo žodžio ir susirinkimų laisvė: „Tose šalyse, kur žodžio laisvė ginama, kur žmonės gali kalbėti apie savo santykius, šeimas, kur šeimos labiau bendrauja ir ryšys tarp artimųjų bei draugų tamprus, daug greičiau įsigali supratimas ir tolerancija. O tada natūraliai politiniu lygiu tai įteisinama ir jų [homoseksualų] teisės sulyginamos su heteroseksualių žmonių teisėmis.“
Homoseksualių porų santuoka – lygybės klausimas
Pozicijos skirtingos ir tarp homoseksualių žmonių – palaikyti ar ne santuokas ar paradus, priklauso nuo paties žmogaus. Religingose šalyse didžiulę įtaką teisinei bazei turi bažnyčia (net ir atskirta nuo valdžios) arba religinė bendruomenė. Kaip sako Lietuvoje lankęsis Giani Vattimo, žinomas Italijos filosofas ir politikas, svarbu nepamiršti, kad bet kokios diskusijos apie paradus ar santuokas nėra ir nė vienoje šalyje nebuvo tiesiog diskusijos apie seksualumą – jų pagrindas kur kas gilesnis ir bendražmogiškesnis.
„Netikiu, kad homoseksualių žmonių santuoka yra svarbu. Kartu ji svarbi, nes tai lygybės klausimas. Visi žmonės lygūs, todėl esu už homoseksualių porų santuoką, nes tai lygybės klausimas, o ne seksualumo“, – pabrėžia G. Vattimo.
Jei per jautru ir nuomonės per daug skirtingos, Amerika, kuri ir pati turi skirtingų požiūrių į homoseksualias santuokas, įsivaikinimą ir begales argumentų „prieš“, kviečia kalbėti paralelėmis: prieš kelis dešimtmečius mišrios poros kėlė lygiai tokius pačius lygybės klausimus, kokius šiandien kelia homoseksualios.
O į klausimą, ar dėl to, kad dabar leidžiama tuoktis ar toje pačioje autobuso dalyje važiuoti skirtingos etninės kilmės žmonėms, pasaulis sugriuvo, atsakyti galima įvairiai. Ir turbūt, kaip įprasta požiūriams ir nuomonėms, nė vienas atsakymas nebus neteisingas.
