Portalas „Politico“ dar savaitgalį pranešė, kad Lietuva ir Estija 17+1 formato viršūnių susitikime nebus atstovaujamos aukščiausiu lygiu.
„Šiuo metu galime patvirtinti, kad Lietuvos susitikime neatstovaus nei prezidentas, nei premjerė“, – sakė nuolatinės Lietuvos atstovybės ES atstovas.
Prezidentą Gitaną Nausėdą antradienio susitikime pakeis susisiekimo ministras Marius Skuodis, pirmadienį Prezidentūra informavo BNS.
„Gavome Kinijos kvietimą dalyvauti nuotolinėje 17+1 valstybių ir vyriausybių vadovų videokonferencijoje vasario 9 dieną. Šiame susitikime Lietuvai svarbių sprendimų priiminėjama nebus. Prezidentas šiame susitikime nedalyvaus“, – sakė prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis.
Estiją susitikime atstovaus šalies užsienio reikalų ministrė. „Mes teikiame pirmenybę 27+1 formatui ir kalbėjimuisi su Kinija per bendrą ES politiką“, – sakė Estijos premjerės Kajos Kallos atstovė spaudai.
17+1 formatui priklauso Kinija ir 17 Rytų bei Vidurio Europos valstybių, iš kurių 12 priklauso Europos Sąjungai. Formatą Pekinas pasitelkia stiprinti ryšius su regiono valstybėmis, daugiausia dėmesio skiriant infrastruktūros projektams.
Rekomenduoja pasitraukti
Nuo 2012-ųjų, kai tuomet dar 16+1 formatas buvo įkurtas, pasikeitė Kinijos vaidmuo pasaulyje ir elgesys vidaus politikoje, taip pat Kinijos santykių su Vidurio ir Rytų Europa, įskaitant Lietuvą, kontekstas, sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituo (VU TSPMI) docentas dr. Konstantinas Andrijauskas.
Politologo teigimu, sprendimo neatstovauti Lietuvai aukščiausiu lygiu buvo galima tikėtis, ypač atsižvelgiant į pasikeitusią Vyriausybę, žadėjusią vertybinę užsienio politiką.
„Iš dalies tai atitinka prezidentūros ir naujos Vyriausybės naratyvą bei vertybines nuostatas. Tačiau reikia pabrėžti, kad, praėjus beveik dešimtmečiui nuo formato įkūrimo, matome, jog pagrindinės priežastys, dėl kurių Lietuva nusprendė jame dalyvauti, nepasiteisino.
Mes tikėjomės Kinijos investicijų, kad Kinija aktyviau atvers savo rinką mūsų eksportui, tačiau, deja, 2021-ųjų pradžioje nei vieno, nei kito nematome, o daugeliu atžvilgių tendencijos yra net priešingos“, – sakė K.Andrijauskas.
Politologo teigimu, 17+1 formatas matomas kaip bandymas skaldyti Europą, o šiuo metu ES vienybės reikia sprendžiant daugybę fundamentalių iššūkių. „Lietuva ir Estija supranta, kad solidarumas su Briuseliu yra kur kas svarbesnis nei solidarumas su 17+1 valstybėmis ir juo labiau Kinija“, – pridūrė jis.
K.Andrijauskas mano, kad Lietuva apskritai turėtų pasitraukti iš 17+1 formato, nes apčiuopiamų laimėjimų jis neatnešė. Politologas nemato prielaidų, kad iš jo ateityje bus gaunama naudos daugiau nei dabar.
„Nes paprastai kalbama apie Kinijos interesą į labai jautrius saugumui sektorius, į kuriuos jos negalime įsileisti. O ir globalūs geopolitiniai pokyčiai bei trintys mums turi labai daug įtakos. Tiek buvusi, tiek dabartinė JAV administracija slogiai žiūri į savo artimų sąjungininkių bandymus flirtuoti su Kinija. Mums privalu atsižvelgti ir į šį aspektą“, – sakė jis.
Pasak politologo, trauktis iš formato būtų geriau solidariai su viena ar daugiau kitų valstybių-narių.
„Nė viena valstybė nenori pasitraukti pirmoji, nes į ją bus nukreiptos didžiausios potencialaus pykčio strėlės. Dviem ar daugiau valstybių kartu tai padaryti būtų lengviau. Pekinas Estijos ir Lietuvos išstojimą vertina kaip iššūkį, yra labai tuo nepatenkintas, todėl svarbu, kad valstybės priimant tokius sprendimus nebūtų vienos. Tuomet, tikėtina, kortų namelis pradėtų griūti“, – sakė jis.
Be Baltijos valstybių, šalių formato susitikimuose dalyvauja ir tokios ES narės kaip Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Slovėnija bei neseniai prisijungusi Graikija. Jam priklauso ir tokios ne Bendrijos narės kaip Šiaurės Makedonija, Juodkalnija, Serbija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina.
Lietuvos žvalgybos tarnybos pernai paskelbtoje ataskaitoje įvardijo, kad Kinija plečia savo įtaką visame pasaulyje, ekonominiais svertais užsitikrindama kitų valstybių paramą Pekinui svarbiais politiniais klausimais.
Dokumente buvo rašoma, kad Kinijos siekis įgyti technologinį pranašumą ir aktyvi investicijų skvarba didina kitų valstybių pažeidžiamumą ir infrastruktūros kontrolės praradimo riziką.
