Daugiau nei prieš dešimtmetį Latvijos parlamentarai, kad ratifikuotų sutartį, mainais siūlė per pusę pasidalinti vieną iš stambesnių naftos telkinių, nors beveik visas jis – Lietuvos vandenyse. Lietuva su tuo nesutiko.
Geologijos tarnybos Giluminių tyrimų skyriaus vedėja Jurga Lazauskienė sako, kad Latvija turėjo daugiau geofizinių duomenų.
„Ir tai, ar jie ir patys interpretavo, ar švedai jiems kažką darė, nežinau, mes tokių duomenų neturime, nes informacija nesikeičiame. Žinau, kad prieš kelis metus buvo duotas leidimas ir išgręžtas gręžinys, o pernai leidimas išduotas kitam telkiniui. Toje ginčytinoje teritorijoje galėtų būti 8 mln. tonų geologinių naftos išteklių iš kurių 2-3 mln. tonų galėtų būti išgauta“, – pastebi ji.
Tokią situaciją, kai dvi valstybės 20 metų neturi galiojančios jūros sienos, mūsų užsienio reikalų ministras vadina paradoksalia.
„Prieš kelis metus Latvijos ūkio ministerija buvo paskelbusi žvalgymo konkursą, nors to būti neturėtų. Jų teigimu, tas konkursas neįvyko, tačiau to vis tiek neturėtų būti. Bet mes žiūrime į tai praktiškai, o kiek ten galėtų būti angliavandenilių ar naftos, čia jau kitas klausimas. Kadangi zona yra bendra, ir turėtume bendrai tirti, bet tą reikėtų daryti sutartyje nustatytu laiku“, – sakė Linas Linkevičius.
Buvęs Latvijos parlamento narys Romualdas Ražukas mano, kad susitarimo būtų galima pasiekti jei vienu metu latviams būtų pasiūlytos dvi sutartys.
„Reikia ekonominės sutarties, kuri būtų perduoda Latvijos Seimui, nes manau, kad jei abi sutartys bus kartu, tokiu atveju latviai balsuos ir sienos sutartis bus ratifikuota“, – svarsto R.Ražukas.
Oficialiai teigiama, kad tokia situacija neturi įtakos dvišaliams santykiams.
Pasak Seimo užsienio reikalų komiteto narių, kito tokio atvejo, kai dvi valstybės nesusitaria dėl jūros sienos, Europos Sąjungoje nėra.
Sutartis dėl jūros sienos nustatymo pasirašyta 1999-ųjų vasarą ir mūsų šalies Seimas ją netrukus ratifikavo. Naujoji siena padidino Lietuvos vandenis maždaug 10 tūkst. km.
