XIX amžiaus viduryje Lvovą valdę austrai pradėjo statyti gynybinę citadelę – pačiame miesto centre. Netrukus buvo užbaigtas 17 kampų turintis Antrasis Maksimilijano bokštas.
Tiesa, po kelių dešimtmečių ši citadelė iš esmės prarado svarbą – imta kalbėti apie teritorijos pavertimą parku.
Nebuvo lemta išsipildyti ir šiai idėjai. Kilus Antrajam pasauliniam karui ir Ukrainą užėmus naciams, pastarieji į Lvovo citadelę perkėlė koncentracijos stovyklą sovietų karo belaisviams – „Stalag328“.
Vokiečių politika tuomet buvo tokia, kad absoliuti Sovietų Sąjungos kariškių, paimtų į nelaisvę, dauguma buvo numarinti badu. Po karo suskaičiuota, kad stovykloje pražuvo kiek daugiau nei 100 tūkst. belaisvių.
Kadangi Sovietų Sąjungoje – bent jau valdant Josifui Stalinui – karo belaisviai buvo laikomi „tėvynės išdavikais“, buvusios stovyklos vietoje taip ir neatsirado joks memorialas.
Citadelė vienu metu buvo paversta knygų saugykla, vėliau tarnavo kaip sandėlis, o Antrasis Maksimilijano bokštas, kuriame belaisviai buvo kankinami ir šaudomi, stūksojo tuščias.
Nėra atminimo lentelių
Visos šios istorijos Eglė nežinojo, kai praėjusią savaitę su būriu bičiulių iš Vakarų Europos įžengė į viešbučio restoraną.
Taip, buvusi koncentracijos stovykla dabar – viešbutis. 2008 metais atidaryto „Citadel Inn“ tinklalapyje siūloma „patogiai atsipalaiduoti harmoningoje aplinkoje“, o personalas „patenkins net pačių įnoringiausių svečių įgeidžius“.
2008 metais atidaryto „Citadel Inn“ tinklalapyje siūloma „patogiai atsipalaiduoti harmoningoje aplinkoje“, o personalas „patenkins net pačių įnoringiausių svečių įgeidžius“.
Kad šiame pastate buvo vykdomos egzekucijos, o belaisviai buvo marinami badu – nė žodžio. Vilnietė 15min teigė, kad sužinojus istoriją kompanija buvo šokiruota.
„Kiek teko matyti atsiliepimų internete, patys ukrainiečiai sako, kad, deja, visa Ukraina buvo kapinynas, visur buvo problemų, daug kur žmonės buvo marinami badu.
Bet reikia pripažinti, kad yra tam tikros vietos, kurios pažymėtos ryškesniu mirties ženklu: juk neatidarinėtume viešbučio KGB kalėjime prie Lukiškių aikštės, arba Paneriuose, arba kitoje vietoje, kur kentėjo ir žuvo daug žmonių.
Mums buvo keista, kad ukrainiečiai Lvove, kuris laikomas vienu vakarietiškiausių miestų Ukrainoje, leido viešbučiui atsirasti tokioje vietoje.
Natūralu, gal paprasti miestiečiai neturėjo jokių svertų šiuo klausimu pasisakyti, ypač jei pastato privatizacija vyko taip, kaip vyko daugumoje Rytų Europos šalių, bet kodėl visuomenė tyli dabar?“ – klausė Eglė.
Viešbutį valdantys verslininkai anksčiau yra žadėję įrengti vieną memorialinį kambarį-muziejų: „Bet ten tikrai nematėme absoliučiai jokių lentelių, jokio priminimo apie istorinę pastato praeitį.“
Pagarba gyvybei – be išimčių
Dalis Eglės bičiulių buvo apsistoję viešbutyje, o sužinoję, kokia praeitis slegia bokštą, buvo priblokšti.
„Man rodos, kad vienintelis būdas rytų europiečius priversti nustoti elgtis nežmoniškai, necivilizuotai, nepagarbiai istorijai yra tarptautinis sugėdinimas.
Norėtųsi, kad ši situacija būtų pagarsinta ir patys ukrainiečiai pripažintų, kad tokios situacijos – nepriimtinos.
Deja, ukrainiečiai, kaip ir lietuviai, kaip ir kitos tautos, kartais turi istorinio dviveidiškumo. Jei kentėjo jų tautiečiai, tai memorialinė lenta bus, jei jų priešai, tai nebūtinai, – mano lietuvė. – Pagarba žmogaus gyvybei turi būti vienareikšmiška ir be išimčių, nes ten, kur atsiranda išimtys, atsiranda ir labai blogų dalykų.
Eglė: „Ukrainiečiai, kaip ir lietuviai, kaip ir kitos tautos, kartais turi istorinio dviveidiškumo. Jei kentėjo jų tautiečiai, tai memorialinė lenta bus, jei jų priešai, tai nebūtinai.“
Tai ypač svarbu jaunose demokratijose, kurios stengiasi eiti Vakarų keliu. Juk negerbiant žmogaus gyvybės bei istorinių patirčių sukuriamos sąlygos priešiškoms valstybėms tuo pasinaudoti ir sukurti stiprius neigiamus naratyvus.
O vakariečiams tokios istorijos kaip viešbučio Lvove skamba tikrai blogai“, – svarstė lietuvė.
„Džiugu tai, kad Lietuvoje tokia situaciją turbūt būtų sunkiai įmanoma. Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje kažkas panašaus galėtų įvykti ir niekas neatkreiptų dėmesio“, – 15min tvirtino Eglė.
Memorialas – visas fortas
Ir vis dėlto panaši situacija Lietuvoje jau yra: VII forte Kaune, kuriame Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkurta pirmoji koncentracijos stovykla nacių okupuotose teritorijose. Čia per kelis mėnesius buvo nužudyta 3-5 tūkst. žmonių, daugiausia Kaune gyvenusių žydų.
Nuo 2009 metų Kauno VII forto kompleksą valdo viešoji įstaiga „Karo paveldo centras“, o pastarosios čia įkurtas muziejus pernai sulaukė Izraelio žiniasklaidos dėmesio.
Muziejuje apsilankęs žurnalistas Cnaanas Liphshizas naujienų portale Jta.org aprašė fortą ir teigė, kad čia rengiamos vestuvės, žaidimai ir vaikų stovyklos.
„Karo paveldo centro“ vadovas Vladimiras Orlovas tuomet kelioms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms aiškino apie „provokacijas vestuvių tema“ ir tikino, kad užsiima tik edukacine veikla – „vaikų stovyklos ir pan.“
„Neteikiame pasilinksminimo paslaugų. Dirbame su vaikais. Visais renginiais dalinamės feisbuke. Mums tai – vienintelis reklamos šaltinis. Bet jiems ten iš principo, matyt, graudu, kad yra linksmų veidų VII forte, kai prieš daug metų čia vyko baisūs dalykai“, – 15min pernai vasarą teigė V.Orlovas.
Anglas Richardas Schofieldas, Kaune įkūręs Tarptautinį litvakų fotografijos centrą, sutinka, kad žurnalistai iš Izraelio perlenkė lazdą, nes vestuvės VII forte iš tiesų nerengiamos.
Esą taip savotiškai buvo padaryta meškos paslauga „Karo paveldo centrui“, kurio atstovai dabar gali drąsiai teigti, kad buvo apšmeižti. Vis dėlto R.Schofieldas pabrėžia, kad VII forte nederėtų užsiimti ir tokia veikla, kokia iš tiesų užsiimama.
„V.Orlovas aiškina, kad rengia žaidimus vaikams, ir kad tie žaidimai nevyksta būtent tose vietose, kur buvo žudomi žmonės. V.Orlovas tiesiog nesugeba suprasti, kad visas fortas yra memorialinė vieta“, – 15min teigė R.Schofieldas.
Kita vertus, R.Schofieldą pastaruoju metu džiugina jaunesni lietuviai, kurie esą vis jautresni skaudžiai krašto praeičiai.
„Daugeliu atvejų, kai niekinamas Holokausto Rytų Europoje atminimas, reiktų kalbėti apie niekieno kaltę. Tai, kas vyksta Ukrainoje, vyko, vyksta ir Lietuvoje. Abi šalys buvo okupuotos sovietų, o sovietiniuose siužetuose po karo žodžio „žydas“ nebuvo.
Daugiausia problemų – su senąja karta, tad aš kaip organizacijos, kuri bando kažką pakeisti, vadovas manau, kad reikia dirbti su jaunimu. Šiemet apsilankėme 50-yje mokyklų, nes, deja, mokiniai negauna tokio švietimo, kokio yra verti“, – 15min tvirtino anglas.
