Išskirtiniame interviu portalui 15min E.Bagdonas pasakoja apie darbą Izraelyje, čia gyvenančius litvakus, izraeliečių požiūrį į Lietuvą ir atskleidžia, koks lietuvis yra labiausiai žinomas šioje šalyje.
– Kas įdomiausia, dirbant ir atstovaujant Lietuvai ambasadoje Izraelyje? Kas labiausiai stebina?
– Man pati šalis yra kaip stebuklas. Kaip ji susikūrė, kiek čia daug įdomių šventų vietų. To nelabai rasi kitur pasaulyje. Į Izraelio atsiradimą įdėta tiek daug filosofijos, proto, kančios, ir pats faktas, kad šita valstybė egzistuoja, jau yra stebuklas.
Antra, tai šalis su ypatinga dinamika, didžiuliu kultūriniu, istoriniu, techniniu, pramoniniu, energetiniu potencialu. Tik spėk stebėti ir mokytis.
Ir, aišku, tiesioginė sąsaja su Lietuva. Skaičiuojama, kad šiuo metu Izraelyje gyvena apie 200 tūkst. žmonių, turinčių litvakų šaknis.
Skaičiuojama, kad šiuo metu Izraelyje gyvena apie 200 tūkst. žmonių, turinčių litvakų šaknis.
Įspūdingas skaičius. Tarp jų daug aktyvių žmonių, žmonių su prisiminimais – tiek su puikiais ir gražiais, tiek su tragiškais. Labai gaila, kad dalis jų būtent mūsų žemėje didžiausius sunkumus patyrė.
– Kokiose srityse Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimui dabar Lietuvos valdžia skiria didelį dėmesį?
– Mes labai aktyviai dirbame įvairiose srityse. Pavyzdžiui, norime perimti Izraelio patirtį kibernetinio saugumo srityje, žmonės atvažiuoja, mokosi, nes Izraelis yra vienareikšmiškai pirmaujanti šalis šioje srityje. Kadangi tai ir mums aktuali sritis, mes iš jų mokomės.
Vyksta daug pramoninių susitikimų, konferencijų, Lietuvos verslininkai rodo didžiulį susidomėjimą. Ypač aktyviai bendradarbiaujame aukštųjų technologijų srityje.
Kitas pavyzdys – spalį Lietuvoje vyksiantis biotechnologijų forumas. Ten izraeliečiai sudaro pagrindinę dalyvių dalį. Į Lietuvą atvyks netgi vienas Nobelio premijos laureatas.
Neseniai dalyvavau alumnių susitikime Tel Avive. Čia susitiko apie 300 absolventų, kurie baigė medicinos mokslus Lietuvoje, Kaune, ir dabar sėkmingai dirba. Tarp jų yra ir puikiai kalbančių lietuviškai, nors tai jiems ir nėra gimtoji kalba.
Ir tai tik keli pavyzdžiai. Nuo krašto apsaugos ministerijų iki mėsininkų – bendradarbiavimas vyksta platus, dinamiškas. Neveltui kas savaitę po du skrydžius tiesioginius iš Lietuvos į Izraelį vyksta, ir jie visada pilni.
- Ar dažnai Lietuvos ambasada Izraelyje susilaukia įvairių kreipimųsi? Dėl kokių priežasčių daugiausia?
- Ne, jų nėra daug. Dažniausiai kreipiamasi dėl su pilietybe susijusių klausimų. Labai daug tiek litvakų, tiek kitų izraeliečių, dirbančių su Lietuva, nori turėti Lietuvos pilietybę. Džiugu, kad birželį Seime buvo priimtas įstatymas, užtikrinantis tarpukariu iš Lietuvos išvykusių žydų ir jų palikuonių teisę turėti dvigubą pilietybę.
Naudodamasis proga, už tai noriu padėkoti Seimui, o ypač keliems Seimo nariams – ponui Kirkilui, ponui Gedvilui, ponui Kubiliui ir ponui Zingeriui, kurie buvo labai aktyvūs tuo klausimu. Dabar žydų tautybės žmonės, gimę Lietuvoje tarpukariu ir galintys įrodyti, kad tuo metu buvo Lietuvos piliečiai, gauna Lietuvos pilietybę paprasčiausiu keliu, nereikia ilgiausių biurokratinių kelių praeiti.
Jie tikrai tuo džiaugiasi, ir aš irgi labai tuo džiaugiuosi. Jeigu žmonės nori būti Lietuvos piliečiai, mes džiaugtis tuo turime. Mano galva, reikėtų kaip įmanoma lengviau jiems pilietybę suteikti. Jie buvę Lietuvos piliečiai, praėję didžiausias kančias, tragediją išgyvenę. Čia nors dalinė, minimali atgaila už tai.
– Kokie dar iššūkiai tenka Lietuvos ambasadai Izraelyje?
– Pilietybės klausimas buvo vienas iš didžiausių. Dar yra iššūkiai geopolitiniai. Mes dedame labai daug pastangų, kad perimtume tuos pasiekimus, kuriuos Izraelis turi. Turiu omenyje infrastruktūrų apsaugą, viešosios policijos pasirengimą, operatyvumą, kovą su terorizmu. Visose šitose srityse mes tikrai turime ko iš jų pasimokyti.
– Koks požiūris į Lietuvą Izraelyje vyrauja tarp aukščiausių valdžios atstovų, kiek tenka bendrauti?
- Tarp aukščiausių sluoksnių vienareikšmiškai yra labai pozityvus. Tai susiję su istorine atmintimi, istorinės atminties išsaugojimu. Litvakai daug davė mūsų kultūrai, medicinai, pramonei, kitoms sritims. Tas ryšys išlieka, litvakai apie jį puikiausiai žino ir didžiuojasi būdami litvakais. Jie patys save vadina šitaip, čia ne mes taip sugalvojome.
Toks požiūris jaučiasi ir tarp aukščiausių valdžios institucijų. Aš pats ne kartą bendravau ir su prezidentu, ir su premjeru, ministrais, ir su merais, ir tikrai jaučiamas visose valdžios grandyse palankus požiūris, noras bendrauti.
– Ar yra kažkas, ką Lietuva ar lietuviai galėtų padaryti, kad santykiai tarp šalių būtų dar geresni?
– Mes mažai žinome apie Izraelį. Tas Izraelis mums atrodo tolimas, ir mes labai daug tų stereotipų prisikūrę. Žmonės, kurie atvažiuoja, pamato, kad tai visiškai europietiška šalis, visiškai civilizuota.
Aišku, kiekviena šalis turi savo specifikų. Esama čia labai religingų, ultraortodoksų žydų, kurie ir rengiasi kitaip. Be to, šeštadienį, šabo dieną, čia daug kas neveikia, bet tokių specifikų kiekviena šalis turi, taip jau yra.
Ir jie mus gana mažai žino. Aišku, kad tie, kurie yra kilę iš Lietuvos ar susiję su Lietuva, žino, bet yra žmonių, kurie net nėra girdėję, kur ta Lietuva yra ir kodėl ji yra. Stereotipų laužymas yra teigiamas dalykas.
Todėl mums reiktų kuo daugiau keistis ir kultūriniais projektais, ir verslo patirtimis, ir mokslo pasiekimais, kad to žinomumo iš abiejų pusių padaugėtų. Tada ir santykiai bus dar geresni.
Beje, Izraelyje veikia trys didžiulės litvakų žydų išeivių bendruomenės. Jos aktyvios, dalyvauja įvairiuose renginiuose ir su ambasada draugiškus ryšius palaiko.
O pernai įsikūrė ir Izraelyje gyvenančių lietuvių bendruomenė „Nerija“. Tai jau po nepriklausomybės atkūrimo išvykę į Izraelį lietuviai, jaunesnioji karta. Darbą susiradę ar susituokę su litvakais. Čia žmonės irgi labai aktyvūs, nori ir šokti, ir dainuoti, ir mokyklėlę įkūrė prie ambasados. Ir mes padedame, norime, kad jie mokytųsi lietuvių kalbos, tradicijas puoselėtų. Norime, kad Izraelio lietuviai būtų matomi bendrame pasauliniame lietuvių kontekste, būtų pasaulio lietuvių bendruomenės dalis.
– Ką eiliniai Izraelio gyventojai žino apie Lietuvą, kur ji yra ir kuo ji pasižymi?
– Kai ateinu į bet kokią kavinukę išgerti alaus ar kavos ir vietiniai išgirsta mane kalbantį lietuviškai, pirmas klausimas būna – kokia kalba tu čia kalbi? Kai atsakau, kad lietuviškai, jie dažnai pasako – o, mano senelis ar tėvelis yra iš Kėdainių, Šiaulių, Vilniaus ar Kauno.
O jei nežino per litvakiškumą, tai būtinai žino, kas yra Šaras. Šaras – tai Šarūnas Jasikevičius, mūsų krepšininkas. Jis čia didžiausias ambasadorius Lietuvos. Didžiausią įdirbį pasiekęs. Aš pats buvau varžybose, kai jis čia buvo atvykęs su Kauno „Žalgirio“ komanda. Jie su Tel Avivo „Maccabi“ žaidė. Tai tribūnose susirinkę 15 tūkst. žmonių, visa arena atsistojo ir skanduotę apie Šarą hebrajiškai skandavo. Nesvarbu, kad žmogus prieš daugiau negu 10 metų čia žaidė. Net šiurpas nuėjo, ir jam ašarą išspaudė, ir mums tokia vyriška ašarytė nubėgo.
Daug kas žino, aišku, ir apie Holokaustą. Yra daug tos tragedijos baisumus išgyvenusių žmonių. Taip yra, ir su tuo reikia skaitytis. Šiuo metu mes labai daug darome, kad neužmirštume šitų baisumų, juos įamžintume, kad visi žinotų, kad, neduok Dieve, tie baisumai nepasikartotų, turint omenyje visus iššūkius, kas pasaulyje darosi.
– Ar dažnai tenka kalbėtis apie antisemitizmą Lietuvoje? Kokių klausimų šia tema sulaukiama?
– Dažnai, ir nėra čia ko stebėtis. Klausia, kas nuveikta, kokia situacija dabar. Nuolat dalyvaujam įvairiuose atminimo renginiuose, užsidedame kipas, rodome didžiausią pagarbą. Vyksta konferencijos apie antisemitizmą, ir mes aktyvūs dalyviai esame, labai daug tuo klausimu dirbame. Ir su pasaulinėmis žydų bendruomenėmis bendradarbiaujame. Labai atvirai, draugiškai šitais klausimais kalbamės.
Visada sakau – čia ne jų tragedija, čia mūsų tragedija. Čia mano, Lietuvos piliečio, tragedija.
Visada sakau – čia ne jų tragedija, čia mūsų tragedija. Čia mano, Lietuvos piliečio, tragedija.
Aš esu lygiai toks pats Lietuvos pilietis ir man tas skausmas yra lygiai toks pats kaip ir žydų skausmas. Negalima skirstyti į mus ir juos. Tai yra mūsų, Lietuvos, piliečiai. Ir labai gaila, kad tai atsitiko. Aš, atvirai pasakius, iki dabar nesuprantu, kaip tai galėjo atsitikti. Kuo daugiau skaitai, tuo labiau nesupranti, kaip toks baisumas galėjo mūsų žemėje nutikti. Kuri tiek daug davė ir jiems, ir mums.
Yra žmonių, kurie Holokausto mums atleisti negali. Šitas dalykas suprantamas. Kai kurie iš jų patys išgyveno Panerius, gyvi išlindo iš duobės. Ir jie niekada to neatleis.
Yra ir tokių, kurie nebendrauja, nenori nieko turėti bendro su lietuviais, bet didžioji dauguma suvokia, kad negalima gi dabar manęs, kaip dabartinės kartos atstovo, kaltinti tuo, kad išsigimėliai Lietuvoje prieš 70 metų padarė baisius nusikaltimus, tarpininkavo, padėjo naciams. Čia būtų nelabai protinga.
– Su kokiais mitais apie Lietuvą dažniausiai susiduriate?
– Nėra tų mitų daug. Yra labai daug žmonių, kurie turi tiesioginį ryšį su Lietuva ir ją gerai žino. Taip, yra ir tokių, kurie visai nesidomi, nežino, ar čia Rusijos, ar Lenkijos dalis. Bet tie, kurie žino, tikrai stebisi mūsų pasiekimais. Ir mes daug vietinių žurnalistų kviečiame, kad atvažiuotų į Lietuvą, pamatytų, kaip viskas atrodo, kad kuo daugiau bendrautų. Tokių nesulaužomų, kvailų mitų nėra. Tik svarbu kuo daugiau bendrauti.
Mes daugiau prisikūrę tų stereotipų. Daug kas mano, kad į Izraelį važiuojant kažkaip specifiškai apsirengti reikia ar kad vien tik skrybėlėti žmonės čia vaikšto. Taip, yra tokių, jie gyvena savo gyvenimą, turi savo taisykles susikūrę, bet jie – tik dalis Izraelio.
Daug kas mano, kad į Izraelį važiuojant kažkaip specifiškai apsirengti reikia ar kad vien tik skrybėlėti žmonės čia vaikšto. Taip, yra tokių, jie gyvena savo gyvenimą, turi savo taisykles susikūrę, bet jie – tik dalis Izraelio.
Pats Izraelis yra tiek įspūdingas, spalvingas, įdomus ir gražus, kad neužteks mano kadencijos jį pažinti.
– Kuo gyvenimas Izraelyje iš esmės skiriasi nuo Lietuvos?
– Skirtumų nemažai – kultūra, virtuvė ir temperatūra. Kai išskridau atostogų iš Tel Avivo, kur buvo +38 ir jokio lietaus, bei nusileido lėktuvas Vilnuje į liūtį, man ta liūtis buvo toks malonumas, atgaiva. Vis dėlto net ir virtuvėje, pavyzdžiui, galima rasti daug lietuviškų pavadinimų ir dalykų. Litvakai tą patį valgo, ką mūsų močiutės ir seneliai. Kugeliai, bulviniai blynai, kuriuos jie vadina latkėmis.
– Kokia Izraelio vieta jus labiausiai žavi?
– Vienas nepakeičiamas miestas yra Jeruzalė. Vaikščiojimas po Jeruzalę, kuprinę pasiėmus ir žemėlapį. Jeruzalė yra kaip Roma ar Atėnai – kuo giliau eisi, tuo geriau suprasi, kiek čia neįkainojamos ir nesuvokiamos istorijos, kiek religijų kilę, kiek kultūros, kiek filosofijos, kiek meno tame mieste.
