Po priešiško ir ginčų dėl Vilniaus krašto persmelktų tarpukario metų lietuvius ir lenkus suvienijo sovietinio režimo priespaudos patirtis. Nenuostabu, kad Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui Lenkijos intelektualai ir politiniai veikėjai reiškė paramą ir domėjosi situacija Lietuvoje.
1989 m. lapkričio mėnesį lietuvių ir lenkų inteligentai apsikeitė bičiuliškais laiškais: „Laišką bičiuliams lietuviams“ pasirašė dvidešimt du (tarp jų – Bronislawas Geremekas, Marekas Karpas, Adamas Michnikas, Andrzejus Wajda), o antrąjį – laišką „Bičiuliams lenkams“ – dvylika (Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Nasvytis ir kt.) abiejų šalių žinomų meno, kultūros, politikos asmenybių.
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990-ųjų kovo 11-ąją buvo plačiai švenčiamas visoje Lenkijoje.
Palaikė kovą už laisvę
Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjo, docento daktaro Andžejaus Pukšto teigimu, lenkai nuoširdžiai palaikė lietuvius jų kovoje už išsilaisvinimą iš Sovietų Sąjungos gniaužtų.
„Kai tik kūrėsi Sąjūdis, Lenkijoje buvo be galo daug simpatijų. O Lietuvos atgimimo atstovai didele dalimi ėmė pavyzdį iš Lenkijos Solidarumo aktyvistų“, – pastebėjo doc. dr. A.Pukšto.
Tiesa, jis pripažino, kad kontaktus temdė istoriniai šešėliai, lietuvių nepasitikėjimas lenkais ir kai kurių Lenkijos veikėjų šovinistiška laikysena, Vilniaus krašto priklausomybės kvestionavimas.
„Nepaisant visko, ta optimizmo nuotaika ir bendras totalitarizmo priešas suvienijo. Šiame kontekste reiktų pabrėžti lenkų ir lietuvių išeivijos bendradarbiavimą. Išeivijos indėlis yra primirštas, bet jis be galo didelis. Išeivija Vakarų Europoje ir Jungtinėse Valstijose mezgė savus tinklus, ryšius, veikė vieningai. Istoriniai nesutarimai buvo įveikti“, – konstatavo politologas.
„Tos vienybės apogėjus, ko gero, buvo sausio 13-osios įvykiai, kai Varšuva ir atskiri veikėjai labai karštai parėmė Lietuvos kovą už nepriklausomybę“, – pažymėjo jis.
Lietuvos ir Lenkijos artėjimą ir dvišalių santykių šiltėjimą įprasmino 1994 m. balandžio 26 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Savo valstybių vardu parašus padėjo tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ir Lenkijos lyderis Lechas Walęsa.
Lietuvos lenkų dėmuo
A.Pukšto teigimu, Lietuvos ir Lenkijos santykiuose visada egzistavo trečiasis dėmuo, kuris dažnai sukurdavo papildomų nesutarimų. Tas trečiasis dėmuo dvišaliuose santykiuose – Lietuvos lenkų tautinė mažuma.
„Nuo pat Sąjūdžio atsiradimo lenkų tautinė mažuma į Sąjūdį žiūrėjo atsargiai. Dalis atsargiai žiūrėjo ir į Lietuvos valstybės atkūrimą. Jei Vilniuje dalis lenkų intelektualų entuziastingai reagavo į pokyčius, tai rajonuose, kaimo vietovėse to entuziazmo pritrūko. Turiu omenyje Vilniaus rajoną, Šalčininkų rajoną. Ko gero, tas šešėlis, tas nepasitikėjimas net iki šiol turi savo neigiamą įtaką“, – svarstė VDU Politologijos katedros vadovas.
Lietuvos lenkai – labiausiai organizuota ir politiškai aktyviausia tautinė mažuma. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) kandidatai ne kartą subūrė savo frakciją parlamente, buvo užėmę ministrų postus, nuolat laimi savivaldos rinkimus Vilniaus rajone, Šalčininkų rajone, šios politinės jėgos lyderis Valdemaras Tomaševskis išrinktas Lietuvos atstovu Europos parlamente.
Bet Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikla vertinama prieštaringai. A.Pukšto teigimu, ši politinė jėga tikrai neatstovauja visiems Lietuvos lenkams.
„Vidutiniškai kas antras lenkas balsuoja už LLRA. Ši partija visą savo veiklą grindžia specifiniais klausimais ir kartais užima ne tokią artimą ar net priešingą Lietuvos lenkų daugumai poziciją. Kita vertus, negalima nematyti ir tos erdvės, kurioje veikia ši partija. Jei kitos Lietuvos politinės jėgos atsitraukė nuo pietryčių Lietuvos, nesidomi šituo regionu, neturi ambicijų ten kažką nuveikti, laimėti rinkimus, neįtraukia lenkų tautinės mažumo atstovų į savo veiklą, tai, be abejo, šita erdvė tada užpildoma tam tikros politinės jėgos, kuri pasiūlo savo receptą“, – dėstė politologas.
Ta partija ir savivaldos, ir parlamento rinkimuose laimi demokratiniu būdu, ji užima nišą, kurią jai palieka kitos partijos, nesugebančios atstovauti to regiono žmonių interesams, – pastebėjo A.Pukšto.
„Negali sakyti, kad štai yra viena partija ir visos blogybės yra joje. Taip nėra. Ta partija ir savivaldos, ir parlamento rinkimuose laimi demokratiniu būdu, ji užima nišą, kurią jai palieka kitos partijos, nesugebančios atstovauti to regiono žmonių interesams“, – pastebėjo A.Pukšto.
Lietuvos valdžia taip pat turi pripažinti, kad Lenkijos ir Lietuvos lenkų atžvilgiu yra padariusi nemažai klaidų. A.Pukšto manymu, viena svarbiausių klaidų buvo taip ir nesukurtas daugiatautės, daugiakultūrinės Lietuvos modelis.
„Ne tik lenkų mažuma, bet ir kitos etninės mažumos atsiranda pariby ir neįsilieja į tos pilietinės visuomenės kūrimą taip stipriai, kaip galėtų įsilieti“, – pažymėjo A.Pukšto.
Protingos polonizacijos galimybė
Jo teigimu, dar viena Lietuvos valdžios klaida yra baimė prisidėti prie Lietuvos lenkų švietimo lenkų kalba. „Iki galo nesuprantamas toks dalykas, kad protinga polonizacija, nebijau vartoti šio žodžio, tarnautų Lietuvos labui“, – teigė jis.
„Buvo svajojama, kad tos etninės mažumos rajonuose lituanizuos ir taps lietuviakalbiais Lietuvos gyventojais. O kas įvyko? Didelė dalis tų žmonių, kurie buvo pamiršti, dabar labai žavisi Maskvos politika, labai žavisi Vladimiru Putinu“, – pridūrė A.Pukšto, pabrėždamas, kad per lenkų kalbą tie žmonės būtų atėję link vakarietiškų vertybių, link vakarietiškos demokratijos sampratos.
„Apmaudu, kad reikėjo karinio konflikto Ukrainoje ir Krymo okupacijos, kad šis klausimas grįžtų į politikų ir valstybės institucijų darbotvarkę. Protinga polonizacija galėtų eiti su pilietinės visuomenės stiprinimu pietryčių Lietuvoje“, – konstatavo jis.
Trūksta politinių idėjų ir lyderių iniciatyvos
Lietuvos-Lenkijos santykių intensyvumą ir draugiškumą per pastaruosius tris dešimtmečius lemia ir politinių lyderių simpatijos. Geriausiai ją apibendrina puikūs prezidento Valdo Adamkaus ir Lenkijos lyderio Aleksandro Kwasniewskio santykiai, tapę politinės paramos Ukrainos Oranžinei revoliucijai pagrindu ir padėję stojimo į Europos Sąjungą bei NATO proceso metu.
Dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė gerokai mažiau populiari Lenkijos politinio elito gretose, o ir ji pati nesistengia demonstruoti šiltų jausmų Varšuvai. A.Pukšto pripažino, kad politinių lyderių iniciatyva galėtų padėti išspręsti ir daugiau svarbių dvišalių klausimų, tačiau stokojama idėjų.
„Dalia Grybauskaitė, aš nebijau to pasakyti, įeis į istoriją kaip didžiausia šių santykių skeptikė. Nors žiūrint į artimą praeitį reikia pasakyti, kad ir Bronislawas Komorowskis (buvęs Lenkijos prezidentas) neturėjo gerų idėjų, kaip šituos santykius pagerinti. Nepaisant to, kad jo proseneliai ir šeima visa yra susieta su Rokiškio kraštu, Vilniumi. Per Komorowskio prezidentavimą taip pat nelabai kas buvo nuveikta, nebuvo aiškaus plano“, – pastebėjo politologas.
Jis pabrėžė, kad nereiktų manyti, jog santykių eigą formuoja tik trys ar keturi politiniai lyderiai. Prie to prisideda ir abiejų valstybių intelektualai, žiniasklaida ir kiti viešosios erdvės lyderiai.
A.Pukšto manymu, žemesnėse grandyse lietuviai ir lenkai puikiai atranda bendrą kalbą ir aktyviai bendradarbiauja.
Kultūros žmonės bendradarbiauja. Lietuvos teatras Lenkijoje, jau ne sykį tai minėjau, yra, ko gero, labiausiai laukiamas scenose, – pastebėjo jis.
„Ekonominiai, verslo ryšiai vyksta labai intensyviai. Jei paklaustumėt verslo žmonių, tai išgirstumėte, kad Lenkija tikrai daug reiškia. Kultūros žmonės bendradarbiauja. Lietuvos teatras Lenkijoje, jau ne sykį tai minėjau, yra, ko gero, labiausiai laukiamas scenose“, – pastebėjo jis.
„Galiausiai, istorikai bendradarbiauja. Jei jūs pažiūrėtumėte Lietuvos istorijos instituto projektus per pastaruosius metus, tai pamatytumėt, kad Lenkijos-Lietuvos istorikai yra didžiausi partneriai“, – pridūrė 15min kalbintas VDU dėstytojas.
„Nuvykti į Varšuvą šiais laikais nebėra problema, bet trūksta kontaktų ir idėjų politinio elito gretose“, – konstatavo jis, pabrėždamas, kad bendrų interesų abi valstybės turi daugybę.
Daugybė bendrų iššūkių
Saugumo, gynybos, energetikos, transporto klausimuose daugybė bendrų iššūkių ir galimybių juos spręsti kartu.
„Nėra patikimesnio ir artimesnio partnerio Lietuvai, jei kalbame apie sąjungininkus NATO kontekste, apie karinį saugumą, minkštąją galią, informacinį karą, propagandos stabdymą, nei Lenkija. Niekas kitas taip nesupranta Lietuvos problemų“, – kalbėjo A.Pukšto.
Ir jei žiūrėsite į karinių štabų, kariuomenės vadų bendradarbiavimą, tai jis tikrai yra nuoseklus, bet trūksta politinės iniciatyvos, – pridūrė jis.
„Ir jei žiūrėsite į karinių štabų, kariuomenės vadų bendradarbiavimą, tai jis tikrai yra nuoseklus, bet trūksta politinės iniciatyvos“, – pridūrė jis.
Lietuvių įvaizdis Lenkijoje vis dar išlieka dviprasmiškas. Viena vertus, lenkai su nostalgija žvelgia į bendrą istoriją ir pripažįsta lietuvių, lietuviškumo indėlį savo kultūroje, ypatingai gerbia mūsų kovą už laisvę. Tuo pat metu vis dar prisimenami ir istoriniai nesutarimai bei skeptiškai žiūrima į elgesį su lenkų tautine mažuma Lietuvoje.
„Lietuviai lenkų akyse išlieka tie, kurie vieni pirmųjų išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, tie, kurie buvo drąsūs ir lieka drąsūs kovoje prieš Rusijos imperializmą. Tai lenkams yra labai artima ir svarbu“, – dėstė A.Pukšto.
„Tuo pačiu metu yra Lietuvos lenkų klausimas. Lenkijos politinės tradicijos dalis yra rūpinimasis savo tautiečių interesais kitose valstybėse. Kaip Izraelis rūpinasi savo tautiečiais visame pasaulyje, taip ir Lenkijoje globoja ir turi sąsajų su tautiečiais, gyvenančiais užsienyje, jautriai reaguoja į problemas. Kitoms valstybėms tai gali būti nesuprantama, bet taip jau yra“, – kalbėjo politologas.
„Žiūrint iš istorinės, kultūrinės perspektyvos Lietuva yra vienas artimiausių kraštų Lenkijai. Dalis lenkų literatūros, meno, istorijos susieta su Lietuva. Kartais tas ryšys gal net per daug emocinis. Norima žiūrėti į ateitį su praeities akiniais. Kartais praeitis išties jungia, bet kartais ji gali tapti ir atstumiančiu dalyku“, – pokalbį užbaigė A.Pukšto.
