Diskusiją pavadinimu „Ar Lietuva gali turėti kitokią užsienio politiką?“ moderavo prof. dr. Dovilė Jakniūnaitė, o tyrimus pristatė prof. dr. Tomas Janeliūnas, daktaras Laurynas Jonavičius ir Neringa Bladaitė. Įžvalgas komentavo 15min žurnalistas Paulius Gritėnas ir Eglė Murauskaitė.
D.Grybauskaitės laikysena keitėsi
T.Janeliūnas pažvelgė į Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicijų kaitą ir išorinės struktūros poveikį – kokios mūsų šalies vadovės nuostatos, principai, vertybės?
„Kad ir kaip būtų, prezidentas – vienas esminių veikėjų formuojant Lietuvos užsienio politiką“, – pažymėjo T.Janeliūnas.
Jo teigimu, D.Grybauskaitės pozicijos per abi kadencijas akivaizdžiai keitėsi – ypač Rusijos, Lenkijos, JAV atžvilgiu – bandant reaguoti į sisteminių jėgų spaudimą, tačiau vadovaujantis asmeninėmis vertybėmis, nuostatomis ir patirtimi.
Esą prezidentę kamavo tipinė „veikėjo prieš struktūrą“ dilema užsienio politikoje – kas ką? Sprendimus gali paveikti visa eilė veiksnių – objektyvios sąlygos, institucijos, vidaus ir tarptautinės sistemos taisyklės, spaudimas. Tačiau galutinius D.Grybauskaitės sprendimus nulemdavo asmeniniai pasirinkimai.
T.Janeliūnas atlikdamas tyrimą bendravo su pačia prezidente, jos patarėjais, diplomatais ir vertino, kokį vaidmenį prezidentė vaidino pagrindiniuose Lietuvos užsienio politikos epizoduose.
D.Grybauskaitės pradžia (2008-2010 m.) buvo prieštaringa – D.Grybauskaitė skambino tuometiniam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, Vilniuje priėmė Baltarusijos lyderį Aliaksandrą Lukašenką, vėliau pati vyko į MInską 2010-aisiais Helsinkyje susitiko su Vladimiru Putinu.
„Susitikimas su juo buvo asmeninė patirtis norint suprasti, kas yra Putinas“, – teigė T.Janeliūnas.
Kita vertus, prezidentė labai atsargiai ir įtariai žvelgė į JAV prezidento Baracko Obamos pasirinkimus santykiuose su Rusija – vadinamąjį „perkrovimą“.
D.Grybauskaitė 2010 metais nevyko į Prahą susitikti su B.Obama, be to, kaip tik tuo metu ėmė kuo aktyviau kelti klausimą dėl NATO gynybos planų Baltijos šalims ir konkrečiai Lietuvai“.
„Per pirmąją kadenciją D.Grybauskaitė buvo labiau pragmatiška, atsargi JAV atžvilgiu, šaltoka Lenkijai, draugiškesnė ES ir Šiaurės šalims“, – teigė T.Janeliūnas.
Akivaizdžiausias pokytis – nuo 2013 metų, kai imta itin griežtai kritikuoti Rusiją. Esą jau 2010-ųjų derybos su V.Putinu parodė, kad derybos su Rusija neįmanomos, tad pasirinktas „intensyvaus Rusijos grėsmės saugumizavimo“ kelias – nuoseklios kalbos apie Kremliaus grėsmę.
Dabar prezidentė turi balansuoti prieš Rusiją, remtis į JAV ir NATO, daryti „normatyvinį spaudimą“ ES. Be to, grįžta prie strateginės partnerystės su Lenkija.
Anot T.Janeliūno, D.Grybauskaitei svarbiausi trys principai – pagarba ir garbė („Aš siekiu pagarbos ne sau, o savo šaliai“). Bendraudama su tyrėju, prezidentė taip pat neslėpė, kad yra gana kategoriška, bet esą dėl to, kad ji sąžininga – „kai pamato, kad esu sąžininga ir atvira, pradeda gerbti“.
Galiausiai D.Grybauskaitei esą svarbus viešumas – maža šalis turi būti matoma ir, vėlgi, gerbiama.
Silpnas visuomeninis saugumas
N.Bladaitė pristatė tyrimą apie trijų Baltijos valstybių saugumo architektūrą. Be abejo, vienas svarbiausių šių šalių bruožas – jų mažumas. Tai lemia struktūrinį silpnumą, įtakos ribotumą ir pažeidžiamumą – juk ištekliai silpni.
„XXI amžiuje, liberalizmo amžiuje, mažosios valstybės įgijo galbūt ir neproporcingai didelę įtaką. Tačiau jos vis tiek priklausomos nuo didžiųjų šalių stabilumo, o kaip tik dabar matome didelius poslinkius.
JAV labiau įdomi vidaus politika ir tam tikros galios varžybos su Kinija, o ne Europa, negana to, susirūpinimą kelia Donaldo Trumpo komentarai apie NATO kaip pasenusį aljansą. Taip pat įvyko „Brexit“, yra nerimo dėl ES ateities“, – teigė N.Bladaitė.
Krizė Ukrainoje, kai Rusija parodė, kad strateginių tikslų yra pasiryžusi siekti ir jėga, smarkiai padidino Baltijos šalių baimę: „Taip pat ir dėl to, kad vis sunkiau atskirti karo, konflikto ir krizės sąvokas.“
Be abejo, saugumą Baltijos valstybėms garantuoja NATO (karinis saugumas), JAV (dvišaliai santykiai – papildomas garantas), ES (didina politinę galią ir formato dėka leidžia daryti įtaką sprendimams). Kitaip tariant, remiamasi išoriniais veikėjais.
„Bet yra ir vidinis buferis. Kai kilo Ukrainos krizė, paspartėjo kariuomenių modernizacija, Lietuva grąžino šauktinių sistemą, buvo padidinti gynybos biudžetai“, – kalbėjo N.Bladaitė.
Ji atkreipė dėmesį į „visuomeninio saugumo“ principą. Koks jis? Baltijos valstybės dar priskirtinos prie besivystančių šalių, turinčių tokių iššūkių kaip demografinė krizė, mažas pasitikėjimas institucijomis, tad esą tenka konstatuoti, kad tokio saugumo mažai.
„Tokie iššūkiai gali neigiamai paveikti visuomenės sanglaudą, taip pat išnaudoti priešiškų jėgų. Kalbėti reikia apie Rusiją, kuri bando veikti politinę sistemą. Ryškiausias pavyzdys – Rolando Pakso istorija. Jis buvo gausiai remtas iš Rusijos.
Rusijos veikimas taip pat matomas informacinėje erdvėje – bandoma kovoti iš vidaus. Lietuvoje ir Latvijoje buvo draudžiami tam tikri kanalai, Estija kūrė alternatyvas.
„Saugumas kariniame ir ekonominiame lygmenyje pakankamai gerai užtikrinamas, bet visuomeninis saugumas ir su juo susiję iššūkiai ilgą laiką buvo apleisti. Po nepriklausomybės atkūrimo visuomenė buvo suprantama kaip duotybė.
Bet dabartiniame kontekste saugumą reikėtų vertinti kompleksiškiau – svarbu ne tik valstybė, bet ir visuomenė“, – konstatuoja N.Bladaitė, tyrimą atlikusi kartu su doc. dr. Margarita Šešelgyte.
Vieninteliai partneriai – latviai
L.Jonavičius gi kalbėjo apie Europos tarptautinių santykių tarybos – tyrimų centro – tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kokį koalicijų ES viduje potencialą turi kiekviena valstybė. Eksperto nuomone, reikėtų kalbėti apie „Lietuvos tango be choro“.
Įtakingiausios, žinoma, – Vokietija ir Prancūzija. Antrajame ešelone – Italija, Nyderlandai – „kurie iš tiesų stebina“ – ir Ispanija. Stiprūs vidutiniokai – Švedija, Lenkija, Jungtinė Karalystė ir Austrija. „Jos gana nišinės“, – teigė L.Jonavičius.
O tuomet jau pilkoji masė, o Lietuva tarp 28 ES šalių pagal koalicijų sudarymo potencialą žengia tik 21 vietoje. Pavyzdžiui, estai – dvylikti.
Tyrimas parodė, kad su Lietuva ES politikos klausimais paprastai tariasi ar norėtų tartis Latvija, mažiau – Estija, dar mažiau Lenkija ir Švedija. Savo ruožtu Lietuva norėtų daugiausia kalbėtis su Vokietija, taip pat Estija, Lenkija, Latvija, Jungtine Karalystė, Švedija.
„Vaizdas nedaug skiriasi ir kalbant apie bendrus interesus. Lietuviai mano, kad daugiausia bendrų interesų – su Estija, Latvija ir Lenkija, o į Lietuvą šiuo atveju dažniausiai žvelgia Latvija, tuomet Estija ir Lenkija“, – pastebėjo L.Jonavičius.
L.Jonavičius: „Politika Rytų atžvilgiu, kuri mums labai svarbi, kitur tokia nelaikoma. Tai svarbu diskutuojant apie koalicijas ES viduje.“
Lietuvai iš ES politikos klausimų svarbiausia bendra Rusijos politika, taip pat bendra energetinė politika bei integruota užsienio ir saugumo politika. Visoje ES labiau linkstama kalbėti apie bendrą imigracijos politiką, bendrą fiskalinę ir euro zonos politiką.
„Taigi skirtumų yra. Politika Rytų atžvilgiu, kuri mums labai svarbi, kitur tokia nelaikoma. Tai svarbu diskutuojant apie koalicijas ES viduje“, – tvirtino L.Jonavičius.
Tarkime, bendra Rusijos politika svarbi tokioms potencialioms partnerėms kaip Lenkija, Estija, Jungtinė Karalystė, Latvija ir Danija. Daugeliui kitų šalių tai nėra prioritetas.
„Lietuvą kaip partnerę mato iš esmės tik kaimyninės šalys, nors mes prie tokių prirašome Vokietiją, taip pat Prancūziją. Tad kodėl tango be choro? Nes partnerius mes turime vienus – Latviją.
Estai su lenkais, taip, bet Lenkijai svarbesnis Višegrado ketvertas, o Estijai svarbesnė koalicija su Latvija ir santykiai su Suomija“, – konstatavo L.Jonavičius.
