Anot V.Jurkonio, Lietuva turėtų stengtis išsaugoti savo užsienio politikos integralumą, kitu atveju, tuo gali pasinaudoti režimo valstybės.
„Europą nuo ne Europos būtent ir skiria laisvės, žmogaus teisių, demokratijos, teisinės valstybės principų klausimai. Jeigu mes šią ribą pradėsime niveliuoti, iš to pelnysis kleptokratiniai režimai. Ta pati Rusija sakys: „Kokie standartai? Pasityčiojimas!“, – metinėje Rytų Europos studijų centro konferencijoje teigė V.Jurkonis.
Kartu su juo tarptautinių santykių temomis diskutuoja ir į klausimą, „Lietuva tarptautinėje politikoje: objektas ar subjektas?“, bando atsakyti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Mindaugas Jurkynas ir buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas užsienio politikos klausimais Laurynas Jonavičius.
Lietuva įtakinga tik Pabaltijyje
L.Jonavičius iš karto perspėja, kad tiksliai apibrėžti, kas yra objektas ir kas yra subjektas, kas yra mažoji, o kas – didžioji valstybė, – neįmanoma – visi atsakymai priklauso nuo požiūrio kampų. Politologo teigimu, pagal pozityvistus, Lietuva nėra užsienio politikos objektas, o pagal dydį ir įtaką – tik mikrovalstybė, tačiau tai Lietuva gali kompensuoti burdamasi į sąjungas.
„Ar tai, kad mes užsiimame aljansų kūrimu, didina mūsų įtaką ir galią tarptautiniuose santykiuose? Nedrįsčiau teigti nei taip, nei ne. Viena vertus, galima rasti tikrai sėkmingų pavyzdžių, [...] antra vertus, tos pačios Rytų partnerystės kūrėjomis Europoje ir pasaulyje laikomos Lenkija ir Švedija.
Ar tai, kad mes užsiimame aljansų kūrimu, didina mūsų įtaką ir galią tarptautiniuose santykiuose? Nedrįsčiau teigti nei taip, nei ne.
Dėl bendradarbiavimo su JAV irgi klausimas, ar šis susisaistymas didina mūsų galią ir subjektiškumą ar mažina“, – svarsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) daktaras L.Jonavičius.
Reflektyvistai, pasakoja politologas, valstybės įtaką, reikšmę ir subjektiškumą matuoja pagal tai, kiek ji įdeda pastangų palaikydama santykius su partneriais, kaip įtvirtina savo idėjas, ar sulaukia pripažinimo ir grįžtamojo ryšio, ar ne.
„Ar Lietuva nori būti tarptautinės politikos subjektas? Akivaizdu, kad nori. Labai. Šią dieną mūsų noras būti subjektu yra įgijęs kelias išraiškas – Lietuva regiono lyderė, Lietuva kaip ekspertė transformacijos iš autoritarinių į demokratinius režimus klausimu, Lietuva kaip aktyvi Vakarų vertybių propaguotoja ir gynėja regione, Lietuva kaip tam tikras Vakarų žvalgybos bokštelis stebint rusišką mešką ir perspėjant apie jos keliamą pavojų ir, be abejo, Lietuva kaip viena patikimiausių JAV sąjungininkių Europoje“, – užsienio politikos gaires nurodo buvęs prezidentės patarėjas.
Jeigu Lietuva ir gali žaisti Rytų Europos korta, ta korta gali mušti nebent latvius ir estus, bet ne lenkus, ne slovakus. Taigi, [Lietuvos] subjektiškumas susitraukia iki Baltijos valstybių.
Vis dėlto L.Jonavičius abejoja, ar mūsų valstybė visose išvardintose srityse sugeba skintis kelią. Jis kelia klausimą, ar pozicionuodama save kaip Rusijos ir Rytų Europos ekspertę, Lietuva gali sulaukti didesnio įvertinimo nei Lenkija.
„Jeigu Lietuva ir gali žaisti Rytų Europos korta, ta korta gali mušti nebent latvius ir estus, bet ne lenkus, ne slovakus. Taigi, [Lietuvos] subjektiškumas susitraukia iki Baltijos valstybių“, – konstatuoja politologas.
„Amžinai šokinėjame prieš Rusiją“
Jis taip pat svarsto, ar Lietuva savo vaidmenį ir vietą regiono politikoje vertina adekvačiai. Nepaisant to, kad mūsų diplomatai reaguoja į bet ką, kas vyksta Rusijoje ir Rytų Europoje, bei garsiai kalba apie tai tarptautiniuose viršūnių susitikimuose, L.Jonavičius abejoja, ar tiek pakanka, siekiant pasiekti norimų rezultatų, ar yra priežastinis ryšys tarp to, kad mes esame matomi, ir tarp to, kiek įtakos realių sprendimų priėmimui turime.
„Ukrainos problemas sprendžia Normandijos trejetai ir kiti formatai, kuriuose, nepaisant to, kad yra regiono lyderė, Lietuva nedalyvauja. Kodėl? Atsakymo neturime“, – užsienio politikos paradoksus komentuoja L.Jonavičius.
Kalbėdamas apie grįžtamąjį ryšį ir pripažinimą, VU TSPMI docentas kaip pavyzdžius pateikia skirtingas situacijas – pagal vieną, Lietuva pripažįstama užsienio partnerių, todėl gali būti vadinama subjektu, pagal kitą – paprasčiausiai išnaudojama.
Ukrainos problemas sprendžia Normandijos trejetai ir kiti formatai, kuriuose, nepaisant to, kad yra regiono lyderė, Lietuva nedalyvauja. Kodėl?
„Nuvažiavus į Gruziją ir vietiniam gyventojui išgirdus, kad mes iš Lietuvos, gausime daug vyno, tačiau yra pavyzdžių, kai tie patys gruzinai ir ukrainiečiai džiaugiasi Lietuva ne todėl, kad jie mus labai myli ar kad mes labai svarbūs, o todėl, kad jie turi kažką, kas už juos daro darbus Europos Sąjungoje – padeda gauti pinigus, paramą, netgi legitimaciją. Ar tai reiškia subjektiškumą ar objektiškumą? Tai reiškia išnaudojimą“, – teigia politologas.
Anot L.Jonavičiaus, valstybės reikšmę ir įtaką galima matuoti pagal tai, kiek apie ją rašo kitų šalių mokslininkai ir žiniasklaida. Jo apgailestavimu, kai kalbame apie mūsų valstybę, šis skaičius artėja prie 0. Vis dėlto, užsienio publikacijų skaičius ne vienintelis veiksnys, lemiantis Lietuvos subjektiškumą.
„Už savo subjektiškumą turime būti dėkingi Rusijai. Jeigu nebūtų tos negeros nedemokratiškos Rusijos, mūsų galimybės būti subjektu sumažėtų“, – guodžia L.Jonavičius.
Su tokia nuomone sutinka ir VDU profesorius M.Jurkynas.
„Amžinas šokinėjimas prieš Rusiją yra Lietuvos identiteto dalis“, – sako jis.
Tuo tarpu V.Jurkonis čia mato problemą: „Užsienio politika yra reaguojanti į skandalus, tas pačias Rusijos provokacijas, todėl ji yra fragmentiška, mažų mažiausiai dreifuojanti, o kartais ir besiblaškanti“.
Ministerijos biudžetas – mažiausias
VU TSPMI dėstytojas mato ir daugiau klaidingų krypčių, kurias pasirenka Lietuvos tarptautinės politikos formuotojai. Užsienio reikalų ministerijai V.Jurkonis didesnį dėmesį siūlo skirti viešinimui, ir ne jo formai (citatoms, nuotraukoms), o turiniui, ministerijos viduje vadovautis aiškiais karjeros kilimo standartais, nesikoncentruoti ties viena užsienio politikos tema pamirštant kitas ir tarptautinių santykių nevelti į vidaus kovas, kaip tai nutiko Astravo atominės elektrinės klausimu.
Deja, pastaruoju metu Lietuvos užsienio politiką matau kaip dreifuojančią ir lūžiniu momentu įvardinčiau 2008-uosius metus.
„Deja, pastaruoju metu Lietuvos užsienio politiką matau kaip dreifuojančią ir lūžiniu momentu įvardinčiau 2008-uosius metus.
Iki tol Lietuvos užsienio politika jokiu būdu nebuvo ideali, bet, skirtingai nei pastaruoju metu, kai joje daug šurmulio ir santykinai mažai veiksmo, ji buvo labiau aktyvi ir svarbiausia nebijota klysti ir imtis iniciatyvos. Šiuo metu mums trūksta vaizduotės, idėjų“, – teigia V.Jurkonis.
Su tokia pozicija nesutinka buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras konservatorius Audronius Ažubalis. Išskirtinis prezidentės vaidmuo Europos Vadovų Taryboje, galimybė pirmiesiems regione pirmininkauti Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dalyvauti Pasaulio ekonomikos forume Davose ir panašūs pavyzdžiai, politiko nuomone, įrodo Lietuvos kaip reikšmingos tarptautinės politikos dalyvės vaidmenį.
Ar įmanoma mums praplėsti interesų sferą plačiąja prasme? Turbūt, kad ne.
„Pagal lėšas, skiriamas diplomatinei ir užsienio tarnybai vykdyti, mes esame absoliutus subjektas. Šių metų biudžetas pirmą kartą tapo pats mažiausias iš visų ministerijų. Ir tai, kas vyksta su subjekto lygio žaidimais, verta labai didelio pasididžiavimo ir pagyrimo“, – teigiamai apie dabartinę Lietuvos užsienio politikos kryptį kalba A.Ažubalis.
Tokios politikos perspektyvas bando išmatuoti Užsienio reikalų viceministras Raimundas Karoblis.
„Ar įmanoma mums praplėsti interesų sferą plačiąja prasme? Turbūt, kad ne“, – teigia viceministras ir vietoje pločio akcentuoja gylį, tai yra, didesnį Lietuvos kaip lyderės vaidmenį Rytų Europoje.
Stiprinti Lietuvos pozicijas minėtame regione, daugiau gilintis į Rusijos vidaus procesus siūlo ir V.Jurkonis.
„Pakankamos Rusijos ekspertizės neturime. Į mus žiūri kaip į Rusijos ekspertus, bet galima paklausti, kiek žmonių auditorijoje galėtų išvardinti daugiau nei 100 oligarchų ar opozicijos veikėjų“, – Lietuvos kompetencija nepasikliauna „Freedom House“ atstovas.
L.Jonavičiaus nuomone, Lietuvos užsienio politika neturėtų orientuotis į kraštutinumus.
„Reikia eiti ne gilyn, ne platyn – reikia būti reflektyvesniems, matyti ne tik savo, bet ir kitų pozicijas [...]. Kol kas mes einame siaura vaga“, – konstatuoja politologas.
