Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Lina Ever: Apie (ne)prasigėrusius vokiečius

Ar žinote, kad Vokietijoje yra patys liberaliausi alkoholio vartojimo įstatymai pasaulyje? Ar žinote, kad čia vaikams su tėvų priežiūra gerti alų leidžiama nuo trylikos metų, o nuo šešiolikos jie tą daryti gali be suaugusiųjų priežiūros.
Lina Ever
Lina Ever / Renato Neverbicko nuotr.

Nuo aštuoniolikos jie jau gali pirkti ir gerti stipriuosius alkoholinius gėrimus. Ar žinot, kad gerti alų viešai yra ne alkoholizmo, bet vokiečių bendravimo kultūros dalis, o alaus sodai (biergarten), kurių yra net mažiausiuose Vokietijos miesteliuose – kultūrinio paveldo dalis.

Ar žinote, kad Berlyne alų gerti viešai ne tik galima, bet netgi madinga. Tikrai, jei įsižiūrėsite į vakarinius praeivius gatvėje, metro, tramvajuje, miesto centre, kas dešimtas bus su atkimštu alaus buteliu. Na, gerai, trečiadienio vakarą – tik kas dvidešimtas. Berlyne parduotuvėse alkoholinius gėrimus gali nusipirkti visada, čia nėra jokių ribojimų. Joms užsidarius, čia dirba beveik tūkstantis naktinių parduotuvėlių, vadinamųjų spätkauf (berlynietiškai – späti), kurios alų ir kitus gėrimus parduoda su nedideliu antkainiu (20–30 proc). Maža to, paslaugus turkas ar vietnamietis (kuriems dažniausiai priklauso tokios parduotuvės) tau iškart pasiūlys nusipirktą alaus butelį atidaryti. Nes čia visi to prašo. Tiesiog toks miesto stilius – Niujorke ar Londone visi gatvėmis bėgioja su „Starbuks“ puodeliais, Berlyne – su Berliner pilsner arba Club Mates (limonadas su matės arbata) buteliu.

Nusipirkti alaus butelį čia galima kas dvidešimt metrų, o šventėse juo prekiauja kas tik nori.

Geru oru lengvuosius alkoholinius gėrimus gurkšnojančių žmonių pilna parkuose, pliažuose, bažnyčių šventoriuose, miesto centre esančiuose skveruose, miesto šventėse ir netgi vaikų šventėse. Nusipirkti alaus butelį čia galima kas dvidešimt metrų, o šventėse juo prekiauja kas tik nori. Spontaniškame vakarėlyje ar parodos atidaryme tiesiog stovi alaus dėžės, o pasiėmęs butelį, į dėžutę įmeti eurą ar pusantro. Paskui ten pat padedi tuščią butelį. Tokia tvarka. Vokietijoje alkoholio prekybai nereikia licencijos, kaip ir gamybai. Kasos aparato iš menininkų irgi niekas nereikalauja. Svieto pabaiga, sakysite. Bet palaukite, čia dar ne viskas.

Per mokslo metų pradžios šventę, kol pirmokėliai sėdėjo klasėse, tėvai čia pat, mokyklos kieme, iš mokyklos tėvų komiteto organizuoto stendo pirko putojančio vyno taures ir, net nesulaukę pietų meto, šventė vienas kitą sveikindami ir pažindindamiesi. Nors lietuviškai tai skambėtų daug baisiau – girtavo prie vaikų. Per kalėdinę mugę mokyklos kieme tėvai šildėsi karšto vyno puodeliu, o vaikams čia pat buvo siūlomas vaikiškas punšas. Tas euras už gėrimo taurę, pyrago gabalėlį, keptą dešrelę ėjo labdarai ir mokyklos sporto salės remontui. Niekas nemušė čekių ir nereikalavo jokių higienos pažymėjimų.

Sodoma ir Gomora, sakysite. Bet palaukite, evangelikai po mišių dažnai susirenka parapijos namuose pasėdėti prie suneštinio stalo, kur vynas ar alus yra neatskiriami atributai. Ne kartą bažnyčios šventoriuje mačiau išneštą stalą su maistu ir gėrimais. Ir kunigėliu su vyno taure, apsuptu parapijiečių. Baisu, kur ritasi pasaulis!? Vokietija turėjo būti seniausiai prasigėrusi tauta, o Berlynas išvis girtuoklių miestas. Manęs ne vienas ekskursijų dalyvis iš Lietuvos klausė, ar daug prasigėrusių Berlyne, nes pagal tai, kiek matosi geriančių žmonių, šis skaičius turėtų viršyti visus rekordus. Bet taip nėra.

Taip, yra čia patilčių ir stočių gyventojų, kaip ir kiekviename didmiestyje, yra bernvakarius švenčiančių britų ir atsipalaidavusių skandinavų būriai, garsiai rėkauja girti rusai ar kikena prisišventusių merginų grupelės. Bet didžioji dalis tą vieną ar du alaus butelius viešai pragurkšnoja visą naktį ir ryte nejaučia nei kaltės, nei pagirių.

Jei Vilnius yra miestas, kuriame dažniausiai išgirsi negalima, tai Berlynas yra miestas, kur viskas galima, aišku, jeigu tai nepažeidžia kitų asmenų teisių. Čia net rūkyti baruose ir naktiniuose klubuose niekas nedrįsta uždrausti. Čia žmonės laisvi ir jiems nereikia slėptis.

Priešingai, sakyčiau, kad buitinio alkoholizmo atvejų čia daug mažiau. Kaip prancūzas nelaiko girtavimu ištuštinti pusbutelio, o gal ir viso butelio vyno prie vakarienės, taip vokiečiui rūgtelti po dviejų butelių alaus yra normalus dienos pabaigtuvių akordas. Girtavimu jie vadina, jei kas nors išsitraukia stipraus alkoholio butelį, kas nutinka labai retai ir beveik niekada be progos. Bet susitikti su draugais, švęsti darbo, dienos, savaitės, sezono pabaigą visi eina į gatves. Jei kavinėse per daug žmonių arba vakaras šiltas ir smagus – daugybė žmonių sėdi krantinėj, ant pievos, ant suolelių, ant bortelių. Kas su vynu, kas su alum, o kas su gitara. Čia pat bėgioja vaikai.

Jei Vilnius yra miestas, kuriame dažniausiai išgirsi negalima, tai Berlynas yra miestas, kur viskas galima, aišku, jeigu tai nepažeidžia kitų asmenų teisių.

Pažiūrėję į statistiką matome, kad vokiečiai išgeria daugiausiai alaus pasaulyje – 115 litrų žmogui, tačiau pagal suvartojamo alkoholio kiekį – jie 23 vietoje (Lietuva – 3 ioje). (Pagal naujausią statistiką, per dvi vietas pirmyn pasislinko ir lietuviai, ir vokiečiai).

Tačiau statistika sako ir kitą įdomų dalyką – alaus pramonės apyvarta Vokietijoje smarkiai mažėja. Vieni aiškina, kad tai dėl senstančios visuomenės, o kiti pateikia kitą statistiką – kad per pastaruosius septynerius metus silpnų alaus kokteilių ir nealkoholinio alaus pardavimai padvigubėjo. Sakoma, kad iš dvidešimties Vokietijoje išgeriamų alaus butelių, vienas yra nealkoholinis. Berlyne šis skaičius dar didesnis, nes čia daugybė jo rūšių visiems skoniams.

Šiandien buvau tipiškoje maisto parduotuvėje Edeka savo rajone, kuri tikrai daug mažesnė už Žirmūnų Iki, jau nekalbant apie didžiuosius prekybos centrus. Alui skirtas vienas praėjimas, o jame trečdalis lentynos skirta nealkoholiniam alui. Paprasto nealkoholinio pilsnerio radau penkių pavadinimų, dar du buvo krištolinio nealkoholinio, dar trys – kvietinio, du – kvietinio tamsaus ir dar trys nealkoholinio alaus kokteiliai su citrinomis, su šeivamedžiu ir su greipfrutais. Taigi – vienoje parduotuvėlėje – penkiolika skirtingo nealkoholinio alaus rūšių. Senieji tvirtina, kad nealkoholinis alus, tai kaip seksas be moters arba kaip ledai be cukraus. Tačiau hipsterinis jaunimas diktuoja naujas madas, alaus pramonė prisitaiko ir tendencijos keičiasi.

Gyvenu Berlyne dar ir dėl to, kad mėgstu laisvus žmones aplink, kuriems niekas nieko nedraudžia. Ir dar dėl to, kad gerdama su draugais alų iš butelio miesto parke savo vaiko akivaizdoje arba užgerdama juo bratvurstą per miesto šventę visai nesijaučiu girtuokle. Jausčiausi tokia, jei būčiau priversta gerti virtuvėje nuo visų pasislėpusi.

Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje http://berlynodienorastis.blogspot.lt/

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos