Geležinkelio stotis suformuos naują sparčiai besikeičiančio centrinės Lenkijos miesto, kurio XIX amžiaus pabaigos didybė palaipsniui buvo išblėsusi, širdį. Sunkūs laikai Lodzei atėjo po komunizmo žlugimo, kai buvo uždaryta dešimtys tekstilės fabrikų.
10-ojo dešimtmečio pradžioje daugiau kaip 20 proc. Lodzės gyventojų neturėjo darbo, ir miestas ėmė tuštėti. 1988 metais jame gyveno 854 tūkst. žmonių, o pernai – 696 000.
Dabar miestas nori atsinaujinti. 2022–2023 metų parodai „Specialised Expo“, kuri bus tarsi mažesnė „World Expo“, Lodzė pasirinko temą „City Re:Invented“ („Naujai išrastas miestas“).
„Parodoje „Expo“ mes norime pakalbėti apie tai, kaip galima įkvėpti naują gyvenimą postindustriniams miestams. Tai problema daugelyje pasaulio šalių“, – naujienų agentūrai AFP sakė Lodzės merė Hanna Zdanowska.
Kad svajonė išsipildytų, Lodzei dar reikia įveikti Buenos Aires ir Mineapolį. Parodas prižiūrinčios tarpvyriausybinės organizacijos „Bureau International des Expositions“ (BIE) delegatai miestą laimėtoją išrinks Paryžiuje lapkričio 15 dieną.
Apie gyvybės sugrąžinimą miesto centrui Lodzė mąsto plačiai. Bus atgaivinta iš viso 300 ha miesto, įskaitant pastatus, gatves ir parkus.
„Retai pasitaiko galimybė statyti miestą nuo pradžių. Mes turime šį šansą“, – sakė H.Zdanowska.
Persvarstoma viskas: galvojama apie naują industrinių viešųjų pastatų panaudojimą. Turi būti renovuoti gražūs daugiabučiai, vilos ir rūmai, nutiesti nauji keliai. Visa tai – už 20 mlrd. zlotų (4,7 mlrd. eurų), nurodo H. Zdanowska.
„Pažadėtoji žemė“
Lodzės istorija svaiginama. 1820 metais čia gyveno tik 800 žmonių. Po šimtmečio ir pramoninės revoliucijos vadinamajame Lenkijos Mančesteryje jau gyveno 500 tūkst. žmonių – lenkų, žydų ir vokiečių.
Tuo metu miestas buvo antras pasaulyje pagal augimo spartą. Pirmoje vietoje buvo Čikaga.
Negailestingas tų laikų kapitalizmas pavaizduotas Nobelio premijos laureato Wladyslawo Reymonto 1899 metų romane „Pažadėtoji žemė“.
Romano ekranizaciją režisavo Andrzejus Wajda, vienas iš virtinės įžymių kino vardų, studijavusių garsioje Lodzės kino mokykloje.
Lodzės centre iki šiol stovi maždaug 140 didelių raudonplyčių XIX amžiaus fabrikų. Dauguma jų jau daug metų apleisti, bet keli virto prekybos ir meno centrais ar loftais.
Pavyzdžiui, buvusi elektrinė EC1 dabar yra didžiausias meno ir mokslo centras Lenkijoje.
Vėl patikėti savo miestu
Lodzė taip pat garsėja menu ir vilioja lankytojus į savo dizaino bei fotografijos festivalius.
„Tai buvo darbininkų klasės miestas, ne buržuazinis, su visu savo kultūriniu bagažu. Paradoksalu, bet tai yra geras dalykas, nes galėjai ir vis dar gali padaryti daugiau dalykų, kurių neįmanoma padaryti kitur“, – sakė Michalas Piernikowskis, vadovaujantis Lodzės dizaino festivaliui.
„Miesto ir jo gyventojų pamišimo laipsnis – ir sakau tai pozityvia prasme – yra didesnis nei bet kur kitur“, – naujienų agentūrai AFP sakė jis.
M.Piernikowskis taip pat aktyviai dirba buvusiame tekstilės fabrike „The Art Factory“, su miesto pagalba siūlančiame bendrą darbo erdvę, parodas, koncertus ir paramą kūrybingiems verslininkams.
Jo raudonų plytų sienos buvo rūpestingai renovuotos, nekeičiant postindustrinės šios erdvės esmės. Buvo išsaugotos net XIX amžiaus medinės sandėlių grindys.
Kad ir koks bus sprendimas dėl „Expo 2022“, Lodzė jau jaučiasi laimėtoja. Investuotojai pastebėjo permainas ir vėl steigia mieste gamyklas.
Šiandien Lodzė yra tarp Europos namų ūkio prekių gamybos centrų ir populiari vieta kurti bankų būstines ir paslaugų centrus.
„Didžiausia šio atgaivinimo projekto sėkmė ta, kad patys gyventojai pradėjo tikėti savo miestu, o taip nebūdavo“, – sakė Marcinas Obijalskis, merijos miesto atnaujinimo skyriaus direktorius.
„Iki šiol Lodzę ir gyventojai, ir svečiai laikydavo pilku miestu. Dabar taip nebėra“, – pridūrė jis.
