Luhansko srityje į frontą mesti mobilizuoti rusai atsisakė kovoti, todėl dabar kali rūsyje

Būdamas civilis 31 metų Aleksejus Arsiutinas dirbo KFC restorano direktoriumi Golubojės kaime netoli Maskvos, tačiau rugsėjo 25 d. jis gavo šaukimą ir nuvyko į karinį komisariatą, pasakojo jo sesuo Jekaterina Belova:

„Jis atvyko ten ir iš karto sužinojo, kad tuoj bus išvežtas. Su savimi jis turėjo tik kuprinę, kroviklį ir dokumentus. Jam dar pasiūlė, gal norėtų išvykti rytoj, bet jis atsakė, kad geriau jau šiandien. Jis parašė sąrašą dalykų, kuriuos reikia nusipirkti.“

Šeima nupirko Aleksejui batus, termo drabužius ir balaklavą. Beveik iš karto jis buvo išvežtas į Naro-Fominską ir paskirtas į Jampolskio pulką. Jis sakė, kad jam buvo duota nusidėvėjusi aštuntojo dešimtmečio uniforma. Ten jis nebuvo apmokytas. Paskui Aleksejus išvyko į Valuikų miestą Belgorodo srityje, o iš ten – į Ukrainą, netoli Svatovės Luhansko srityje.

Užteko vieno apšaudymo

„Mums per televiziją gražiai pasakojo, kad jie turėtų eiti į kažkokią trečiąją liniją, į miestus, kuriuos jau užkariavome. Bet juos visus paliko. Be maisto, be vandens. Juos paliko vadovybės. Kai juos išsiuntė į fronto liniją, jų daiktai buvo palikti kažkokiame angare, o pirmoje fronto linijoje jiems buvo pasakyta: „Kaskite apkasus“. – „O mūsų daiktai?“ – „Nesijaudinkite, jie bus saugomi“. Kol jie kasė apkasus, vyko baisus apšaudymas. Grįžę jie atėjo į angarą, o ten nieko nebuvo. Kažkas viską pavogė“, – sako Jekterina.

Aleksejus pateko į ukrainiečių artilerijos apšaudymą: rusų mobilizuotieji sako, kad mūšis truko tris dienas. Jie turėjo tik automatinius ginklus, vadai juos paliko, o Rusijos kariuomenė ten neteko mažiausiai 500 vyrų.

Kito mobilizuoto vyro, Andrejaus Marčiuko, motina Ala Petrovna perpasakoja sūnaus žodžius: „Mama, buvo velniškai sunku.“ Anot jos, vyrai išsibėgiojo, nes nežinojo, kur juos atvežė.

Ukrainos karo medikai gelbėja sužeistus karius

+1

Andrejus Marčiukas yra statybinių medžiagų gamyklos Tučkovo mieste Maskvos srityje darbuotojas. Šaukimą jam įteikė pakeliui iš darbo. Jis taip pat buvo nuvežtas į Naro-Fominską, paskui į Valuikas ir Svatovę. Jam, kaip ir A.Arsiutinui, pavyko išgyventi šį apšaudymą. Abu vyrai nebenorėjo tęsti kovos. Giminaičiai, sužinoję apie kareivių padėtį, sukėlė triukšmą.

Vadai bandė jėga grąžinti į frontą

„Vaikinai paprašė juos nugabenti į Rusijos teritoriją, – sakė Aleksejaus Arsiutino sesuo Jekaterina. – Mums pavyko, jų pasiimti atvyko KAMAZ, kuris nuvežė juos į karinį dalinį Rusijos teritorijoje, vėlgi Valuikiuose. Vos tik atvykus į karinį dalinį Belgorode, spaudimas buvo labai stiprus. Juos vadino piderais, gaidžiais, kekšėmis, valkatomis, galvijais... Visais įmanomais žodžiais. Taip kalbėjo vadovybė, nes jie atsitraukė. Taigi jie turėjo grįžti į fronto liniją kaip mėsa.“

Vadovybė nusprendė jėga grąžinti atsisakančiuosius į frontą, pasakoja Jekaterina. Iš pradžių juos spaudė morališkai, įžeidinėjo, grasino kalėjimu. Kai kuriems iš atsisakiusiųjų pavyko palikti treniruočių stovyklą ir, pasak Jekaterinos, dabar jie dirba su advokatais.

Zaicevo mieste laikomi visi atsisakę kovoti. Kaip pasakojo mano brolis, kai jis ten buvo, ten buvo 250 žmonių. Tai tikra nelaisvė. Rusiška nelaisvė.

Įkalino rūsyje

Arsiutinas ir Marčiukas buvo aktyvesni už kitus, todėl vadovybė su jais pasielgė ypač griežtai – jie buvo išvežti atgal į Luhansko sritį. Apie tai jie informavo savo artimuosius po savaitės, kai šie vėl susisiekė su jais.

„Mano brolis susisiekė ir pasakė, kad jie yra rūsyje Zaiceve. Jie juos ten laikė 24 valandas. Jiems buvo perskaitytas įsakymas, jie turėjo vaizdo įraše patvirtinti, kad atsisako paklusti įsakymui. Dabar jiems grasinama šiuo vaizdo įrašu, kad nepakluso įsakymui. Zaicevo mieste laikomi visi atsisakę kovoti. Kaip pasakojo mano brolis, kai jis ten buvo, ten buvo 250 žmonių. Tai tikra nelaisvė. Rusiška nelaisvė“, – sako Jekaterina Belova.

Ala Petrovna taip pat sulaukė sūnaus skambučio, ji pasakė, kur yra: „Zaiceve. Luhansko sritis, Troicko rajonas. Jie buvo nuvežti ten į duobę. Duobėje nėra jokių patogumų. Pasak jo, yra daug vaikinų, kurie nenori eiti į karą. Atsisakėliai. Juos spaudė, spaudė, jie nieko nepasirašo. Jie nebenori kariauti. Už ką kariauti, o ir su kuo?“

Į Zaicevo miestą surinko atsisakiusius kariauti iš įvairių dalinių ir uždarė į rūsį, kuris buvo pramintas „duobe“, pasakoja mobilizuotųjų giminaičiai. Jie miegojo ant lentų, karininkai atvykdavo bandyti įtikinti juos grįžti į kovą, bet nesėkmingai. Arsiutinas ir Marčiukas buvo nuvežti į Tyrimų komitetą, kur jie tebėra iki šiol.

Ukrainos kariai fronte lapkričio mėnesį

+18

Kito mūšio prie Svatovės dalyvio žmona Anastasija Dutova „Current time“ pasakojo, kad jos vyras vis dar apšaudomas, laukia, kol jį išveš, kaip ir Arsiutiną ir Marčiuką: „Jie jau turi daug sužeistųjų, daug žuvusiųjų. Jie tiesiog mirtinai nukraujavo. Ten yra daug sergančių žmonių. Išvykdami jie pasiėmė visus savo daiktus. Jie dėvėjo tai, ką turėjo, lengvais drabužiais. Daug sergančių žmonių, kai kurie iš jų greičiausiai serga plaučių uždegimu, kai kurie – inkstų ligomis. Kai kurie vaikinai buvo evakuoti. Jiems viskas gerai, jie yra saugioje vietoje. Dabar belieka tik išvesti mūsų vaikinus. Niekas neprašo, kad jį parvežtų namo. Tiesiog paimti sužeistuosius, kad jie būtų saugūs.“

Dutova perpasakoja vyro žodžius, kad vadai žiauriai elgėsi su mobilizuotais vyrais, kurie išvyko iš mūšio lauko. Bet, anot jo, jei atlaikysi tokį spaudimą, gali patekti į užnugarį: „Septynis vaikinus, grįžusius iš misijos, vadas išrengė, surišo rankas ir kojas, nuplėšė kryžius, piešė ant jų kūnų kryžius, kišo prie galvų ginklą. Šių vaikinų likimas nežinomas. Trečią dieną jis išsiuntė 1-ąją kuopą į frontą, į mūšio lauką. Iš ten grįžo septyni vaikinai. Ir jis pradėjo iš jų tyčiotis. Nežinau, dėl kokios priežasties. Jis privertė visus pasiimti ginklus ir eiti prieš artileriją su automatais.“