2018-ieji buvo ką tik prasidėję, kai J.Marsalekas, jaunas „Wirecard“ vyresnysis operacijų vadovas, surengė susitikimą savo namuose Miunchene. Kalbėjo jis apie naują jį dominantį projektą – potencialų 15 tūkst. Libijos kovotojų nusamdymą.
Dabar, kai „Wirecard“ burbulas jau sprogęs, J.Marsalekas dingęs – išduotas tarptautinis jo arešto orderis. Milžiniškoje finansinio sukčiavimo byloje jis laikomas vienu pagrindinių įtariamųjų – kompanija melavo apie savo apyvartą ir pelną, klastojo kitus duomenis.
Vis dėlto dokumentai ir liudijimai rodo, kad J.Marsalekui rūpėjo toli gražu ne vien įmantri buhalterija. Ir įdomiausia, kad jo veikloje įsispaudę Rusijos pėdsakai – austras, anot „Financial Times“, domina net trijų Vakarų šalių žvalgybos tarnybas.
„Labai keistas personažas“
40-metis austras J.Marsalekas gyveno net ne du, o daugiau gyvenimų – visuose juose pynėse sudėtingi komerciniai ir politiniai jo interesai.
Tarkime, jo veiksmai vieną sykį atitiko „Wirecard“ planus agresyviai plėstis svarbiausiose rinkose. Kitą kartą – jau asmenines J.Marsaleko investicijas. O kartais jo sprendimai primindavo Rusijos žvalgybos tarnybų darbus.
Vakarų žvalgybininkus dabar ypač domina J.Marsaleko ryšiai su asmenimis ar jų grupėmis, siejamomis su Rusijos GRU – tarnyba, kaltinama destrukciniais veiksmais Ukrainoje, kišimusi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus ir bandymu nunuodyti buvusį Rusijos šnipą Sergejų Skripalį Jungtinėje Karalystėje.
Kuo čia dėta Libija, šalis, labai dominusi austrą, kuris aktyviai veikė konflikto zonoje? Juk pastarąjį dešimtmetį net labiausiai patrakę vakariečiai investuotojai vengia šios į karą panirusios valstybės.
Vis dėlto tokiame chaose galima veikti slaptai ir būtent taip kovoti dėl savo interesų – ir komercinių, ir diplomatinių. Libijoje netrūksta ir šnipų, o J.Marsalekas, panašu, greičiausiai ir yra Rusijos agentas.
J.Marsalekas yra labai keistas personažas. Jis tiesiog pamišęs dėl saugumo ir yra labai paslaptingas. Niekada negalėdavau pasakyti, ar tai, kas vyksta, yra tikra, ar suvaidinta
„Financial Times“ bendravo su mažiausiai pustuziniu žmonių, kartu su austru vysčiusių projektus Libijoje. Bendravo anonimiškai – visi jie baiminasi kalbėti atvirai, nes jiems rūpi jų saugumas.
„Kalbant bendrai, Marsalekas yra labai keistas personažas. Jis tiesiog pamišęs dėl saugumo ir yra labai paslaptingas. Niekada negalėdavau pasakyti, ar tai, kas vyksta, yra tikra, ar suvaidinta“, – teigė vienas toks buvęs austro partneris.
Kitas prisimena pietus J.Marsaleko pamėgtame restorane „Käfer-Schänke“ Miunchene. Austras tada nusprendė pasigirti „fantastiška“ išvyka į Palmyros griuvėsius Sirijoje – jį ten pakvietė Rusijos kariuomenė iškart po to, kai atsiėmė senovinį miestą iš „Islamo valstybės“ džihadistų.
Vienas Vakarų žvalgybininkas vis dėlto pabrėžia: sunku suprasti, ar J.Marsalekas suprato, su kuo turi reikalą – galbūt nutrūktgalviškus jo sprendimus skatino tiesiog fanatiškas troškimas ieškoti ir surasti nuotykių?
Susikvietė ekspertus
Savo namais J.Marsalekas vadino 61 numeriu pažymėtą didžiulę vilą Miuncheno „Prinzregentenstrasse“. Beje, stovinčią tiesiog prieš solidų Rusijos konsulato pastatą.
Būtent čia 2018-ųjų vasarį įvyko jau minėtas susitikimas, kurio oficialus tikslas buvo aptarti humanitarinę pagalbą Libijai ir šios šalies atstatymą.
Atrodo, kad J.Marsalekui labiau rūpėjo, kaip perimti migracijos srautų ties pietine Libijos siena kontrolę – naudojant ginkluotus kovotojus.
Į pagalbą J.Marsalekas pasikvietė grupelę Austrijos saugumo ir tarptautinio vystymosi ekspertų. O šiuos verslininkui rekomendavo kontaktai Austrijos-Rusijos draugystės bendrijoje – organizacijoje, kurią entuziastingai remia Rusijos vyriausybė.
Ši bendrija, sulaukianti daug kritikos dėl šiltų ryšių su Maskva, liepą sumirgėjo Austrijos spaudos antraštėse – paaiškėjo, kad jos sekretorius gaudavo slaptų dokumentų iš J.Marsaleko, kuris juos nelegaliai gavo iš Austrijos saugumo tarnybų.
Austrijos-Rusijos draugystės bendrijos darbuotojas šiuos dokumentus perduodavo šalies kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijai.
Tiesa, kai kurie į susitikimą pakviesti ekspertai, pavyzdžiui, buvę diplomatai – greitai pasijuto nepatogiai, kai tik daugiau sužinojo, kas konkrečiai domina J.Marsaleką Libijoje.
Austras jiems už darbą pasiūlė 200 tūkstančių eurų. Oficialūs dokumentai taip pat rodo, kad siūlyti ir papildomi 120 tūkst. eurų, kurie būtų gauti iš Austrijos vyriausybės.
Tačiau esą jau susitikimo metu paaiškėjo, kad J.Marsalekui Libijos atstatymas nerūpi. Vienas ekspertas „Financial Times“ teigė: „Nežinau, kokie buvo tikrieji planai, bet manau, kad mes turėjome būti priedanga jo sumanymams.“
Paslaptingas pulkininkas
Atrodo, kad J.Marsalekui labiau rūpėjo, kaip perimti migracijos srautų ties pietine Libijos siena kontrolę – naudojant ginkluotus kovotojus.
Per 2018-ųjų susitikimą, anot „Financial Times“ šaltinių, austras kalbėjo apie norą „uždaryti sieną“ su 15 tūkst. kovotojų, kuriuos jis vadino pasienio policija, pagalba. Tai esą taptų svertu derybose su Tripoliu, be to, projektą būtų galima „parduoti“ ES kaip migracijos krizės sprendinį.
Subtilybės J.Marsalekui esą nerūpėjo. Jis su ekspertais mieliau kalbėjo ne apie finansinę pagalbą ar pilietinius projektus, o apie, tarkime, karinės įrangos siuntimą į Libiją.
Galiausiai jis sukviestiems austrams pasiūlė susipažinti su „rusu, kuris nešioja daug skrybėlių ir gali pasirūpinti saugumu“. Ką J.Marsalekas turėjo omenyje?
Susitikimo dalyviams, kurie daugiau žino apie Europos diplomatiją ir saugumą, A.Čiuprygino pavardė tapo pavojaus varpeliu.
Tas rusas, J.Marsaleko dažnai vadintas tiesiog „pulkininku“, – Andrejus Čiupryginas. Jis – Maskvos aukštesniojoje ekonomikos mokykloje dėstantis arabistas, anksčiau daug metų tarnavęs Viduriniuose Rytuose dislokuotose Rusijos pajėgose.
Todėl tiems susitikimo dalyviams, kurie daugiau žino apie Europos diplomatiją ir saugumą, A.Čiuprygino pavardė tapo pavojaus varpeliu.
O vienos Vakarų šalies žvalgybininkas dabar sako, kad pagrindo nerimui tikrai buvo – A.Čiupryginas beveik neabejotinai buvo aukšto rango Rusijos karinės žvalgybos (GRU) pareigūnas, su ja susijęs ir dabar.
Žinoma, pats A.Čiupryginas to nepripažįsta. Jis teigia su J.Marsaleku bendradarbiavęs tik kaip tyrėjas ir lingvistas, o „Financial Times“ tikino: „Niekada nebuvau susijęs su žvalgybos tarnybomis. Nieko nežinau ir apie Marsaleko ryšius.“
„Wagner“ ir „RSB Group“
Rusija Libijoje, žinia, veikia aktyviai ir vis aktyviau. Kremlius siekia įgyti kuo daugiau įtakos Šiaurės Afrikoje, o ilgalaikis tikslas – apskritai išstumti Vakarus ir NATO iš rytinės Viduržemio jūros dalies.
Įsitvirtinus regione Maskvai iš esmės būtų garantuota vieta prie aukščiausio lygio tarptautinės diplomatijos derybų stalo. Be to, Rusija, įžengusi į Libiją, įgytų galingą ginklą prieš ES – migracijos srautų kontrolę.
Tiesa, kol kas veikiama slaptai. Karines operacijas Libijoje organizuoja GRU, taip pat gausiai naudojami kontraktininkai iš grupės „Wagner“ – kadangi toks modelis buvo efektyvus tiek Sirijoje, tiek Ukrainoje, taip pat elgiamasi ir čia.
Oficialiai „Wagner“ yra komercinė organizacija, bet Vakarų žvalgyba neabejoja, kad jos paslaugomis naudojasi GRU. Kremlius tai, aišku, neigia.
„Reuters“ neseniai citavo gegužę nutekintą Jungtinių Tautų dokumentą, kuriame skelbiama, kad Libijoje nuo 2018 metų spalio iki šiol veikė 800-1200 „Wagner“ narių.
„Tai labai nešvarūs reikalai, o daug informacijos nėra, – pastebi JAV tyrimų centre „Jamestown Foundation“ dirbantis analitikas Sergejus Suchankinas, rusų veiklą Libijoje stebintis jau kelerius metus. – Tie žmonės – geopolitiniai įrankiai. Libijoje jie tam, kad kurtų spaudimą.“
Anot S.Suchankino, rusų kontraktininkų Libijoje buvo visada, bet 2017-aisiais jie ten apsistojo ilgesniam laikui. O apsistojo pramoniniame komplekse Libijos rytuose, kurio bendrasavininkis teigė esąs J.Marsalekas.
Libijos cemento kompanijos (LCC) gamyklose tada apsigyveno kelios dešimtys gausiai ginkluotų karių iš Rusijos „RSB Group“ – grupės, samdančios Rusijos specialiųjų pajėgų narius.
Kompanijos vadovas Olegas Krinicynas yra teigęs, kad joje tarnauja ne tik Rusijos „specnazo“ pajėgų „Alfa“ ir „Vympel“ dalinių veteranai, bet ir buvę Federalinės saugumo tarnybos smogikai.
Nors internete yra nuotraukų, kuriose „RSB Group“ kontraktininkai pozuoja su ginklais, kompanijos atstovas teigė, kad Libijoje buvo vykdoma „humanitarinė misija“, o su Rusijos specialiosiomis pajėgomis esą neturima nieko bendra.
Iš kur gavo slaptus dokumentus?
Vėlgi, socialiniuose tinkluose netrūksta įrodymų, kad kariai LCC gamyklose tiesiog šalino minas aplinkiniuose laukuose. Bet „RSB Group“ jau išvyko iš Libijos.
O kas toji LCC? Viešai šią kompaniją valdo Londone registruota „Libya Holdings Group“, kuri neigia bet kokias sąsajas su J.Marsaleku.
Bet, anot penkių skirtingų „Financial Times“ šaltinių, iš tiesų austras yra vienas iš naujų LCC, kuri buvo parduota 2015 metais, savininkų. Kitaip tariant, galima suprasti, kad būtent J.Marsalekas įsileido rusus kontraktininkus į LCC gamyklas.
J.Marsalekas iš tikrųjų vis girdavosi, kad Libijoje neturės jokių problemų, nes jam padės ginkluoti vyrukai iš Rusijos.
„Rusai samdiniai į Vidurinius Rytus ir Afriką vis dažniau vyksta pagal painius komercinius kontraktus – tokius kaip „RSB Group“ ir LCC susitarimas.
Geras pavyzdys – „Wagner“ veikla Centrinės Afrikos Respublikoje, kur ši grupė pagal sutartį saugo kasyklas. Kremlius nori ne tik galimybės neigti savo pėdsakus, bet ir komercializuoti projektą. Karinė įtaka svarbi, bet lygiai tokia pati svarbi ir geoekonomika“, – aiškina S.Suchankinas.
J.Marsalekas iš tikrųjų vis girdavosi, kad Libijoje neturės jokių problemų, nes jam padės ginkluoti vyrukai iš Rusijos. Tiesa, didžios jo idėjos taip ir neišsipildė.
LCC vis dar neveikia visu pajėgumu, Libija vis dar suskaldyta, į rusus samdinius Afrikoje Vakarai, visų pirma JAV, jau žiūri per padidinamąjį stiklą. Galiausiai subyrėjo ir „Wirecard“, o pats J.Marsalekas, regis, slapstosi Filipinuose.
Nemažai buvusių jo kolegų netiki piktais austro kėslais. Bet „Financial Times“ tuomet klausia, iš kur J.Marsalekas gavo keturis ypač slaptus Cheminio ginklo draudimo organizacijos (OPCW) dokumentus, kuriais išdidžiai dalinosi su partneriais 2018 metais Londone.
Šiose ataskaitose buvo analizuojamas Rusijos bandymas Solsberio mieste Anglijoje nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ nunuodyti buvusį dvigubą rusų agentą Sergejų Skripalį. Failuose buvo netgi tiksli „Novičiok“ formulė.
Iš OPCW dokumentai paprastai nenuteka, bet lyg tyčia prieš kelis mėnesius organizacija tapo GRU programišių kibernetinės atakos taikiniu.
„Vien tai, kad J.Marsalekas drąsiai mojavo tokiais jautriais dokumentais, liudija beatodairiškumą, nebūdingą net Rusijos agentams.
Bet faktas, kad verslininkas apskritai turėjo dokumentus, rodo, jog jo negalima laikyti vien nuotykių ieškančiu fantazuotoju“, – konstatuoja „Financial Times“.
