Vilniuje vykusiame Rusijos opozicijos renginyje „Laisvosios Rusijos forumas“ dalyvavusi M.Aliochina 15min papasakojo apie priverstinio darbo kolonijoje praleistą laiką ir susidūrimus su šalies teisėsauga.
Aktyvistė tikino, kad, nepaisant įkalinimo ir nuolatinių prieš ją vykdomų represijų, ji neketina emigruoti iš Rusijos.
„Yra tūkstančiai žmonių, kuriems nusispjauti ant to, ką Putinas kalba iš televizoriaus. Jie mato realybę ir yra pasiryžę kautis“, – teigė „Pussy Riot“ įkūrėja.
Šviesioji aktyvizmo pusė
– Marija, buvote įkalinta, užpulta, mušama. Kas jus motyvuoja tęsti veiklą?
– Taip, jūs – teisi. Kita vertus, po to, kai atlikome performansą Kristaus Išganytojo cerkvėje, kurio metu kritikavome Putiną, aš buvau ne tik įkalinta ar daužoma kazokų botagais, bet ir sutikau nuostabių žmonių.
Tie jauni žmonės, jaunesni už mane, anksčiau nebuvo aktyvistai, tačiau (po performanso, – red.) suprato, kad reikia priešintis, kad vyksta nesąžiningi dalykai. Vieni jų tapo mano artimais draugais, kiti tapo kolegomis – taip pat „Pussy Riot“ aktyvistais.
Į šį forumą atvykau skaityti ištraukų iš pernai publikuotos pirmosios savo knygos, jau išverstos į septynias kalbas.
Šios knygos redaktorė nebuvo redaktorė įprasta to žodžio prasme. Ta mergina – labai jauna, jai 23 metai. Prieš mums susipažįstant ji dirbo policijoje, ėmėsi šio darbo tikėdamasi, kad galės vykdyti teisingumą net ir Rusijoje.
Tačiau pamačiusi sistemą iš vidaus ji buvo tokia šokiruota ir nusivylusi, kad po pusantrų metų nusprendė išeiti, ėmė dirbti su žmogaus teisėmis. Vieną rytą susitikome viename Maskvos bute, pasakiau jai, kad rašau knygą, tačiau manau, jog niekada jos nebaigsiu. Paklausiau, ar ji galėtų man padėti.
Ji padėjo man į vieną vietą surinkti 700 puslapių teismų protokolų medžiagos ir visus nepriklausomų žurnalistų straipsnius, visus mus remiančių aktyvistų ir menininkų pareiškimus.
Ši knyga nėra Solženicyno romanas, tai nėra disidento memuarai, tai yra knyga, kurią gali skaityti visi. Tai – aktyvisto knyga, skirta tiems, kurie nori imtis veiksmų. Nuo knygos užbaigimo praėjus maždaug metams, sulaukiau skambučio iš „Penguin Books“ – vieno didžiausių leidėjų Britanijoje. Išgirdau, kad knyga jiems labai patiko, jie nori ją publikuoti. Tačiau tai – tik vienas pavyzdys.
Kiekviename mieste, kur policija mus užpuldavo ar suimdavo, sutikdavome žmonių, kurie, socialiniuose tinkluose perskaitę, kad papuolėme į bėdą, mesdavo viską, ką tuo metu darė, ir skubėdavo mums padėti: į policijos nuovadą atnešdavo maisto, surasdavo advokatą.
Kiekviename mieste, kur policija mus užpuldavo ar suimdavo, sutikdavome žmonių, kurie, socialiniuose tinkluose perskaitę, kad papuolėme į bėdą, mesdavo viską, ką tuo metu darė, ir skubėdavo mums padėti: į policijos nuovadą atnešdavo maisto, surasdavo advokatą.
Tai – viena pagrindinių priežasčių, kodėl nenoriu emigruoti. Putinas ir jo mafija okupavo ne tik valdžią, bet ir visą žiniasklaidą, tačiau yra tūkstančiai žmonių, kuriems nusispjauti ant to, ką jis kalba iš televizoriaus. Jie mato realybę ir yra pasiryžę kovoti.
– Mačiau vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip jus rimbais talžė kazokai. Kaip tokiose situacijose įveikiate baimę?
– Tais metais mus iš kalėjimo paleido anksčiau – Putinas pasirašė specialią amnestiją norėdamas geriau atrodyti Vakarų akyse prieš žiemos olimpiadą. Išėjusios į laisvę nusprendėme prieš olimpiadą protestuoti, kadangi ji – hipokritiškumo šventė.
Tačiau net mes nesitikėjome to, ką ten pamatėme: ant kiekvieno kampo buvo slaptųjų tarnybų pareigūnai.
Susiradome didžiausią banerį su užrašu „Sočis 2014“. Nuėję pamatėme, kad ten jau buvo kazokai su rimbais. Kai jie pradėjo mus mušti, policininkai – ir su uniformomis, ir be jų – visa tai tiesiog filmavo.
Atsidūręs tokioje situacijoje visada gali rinktis: tęsti tai, ką darai, ar pabėgti. Esu įsitikinusi, kad jei nusprendei imtis veiksmų, bėgti yra kvaila. Tuomet kiltų klausimas: kam tu čia apskritai atėjai?
Manau, kad baimė – tarsi balionas, kuris pradeda pūstis tada, kai apie jį galvoji. Kai ką nors darai, kai esi veiksme, tu tiesiog nejauti baimės.
Dveji metai postgulago sistemoje
– Tiems, kurie neskaitė jūsų knygos, papasakokite, ką reiškia kalėti Rusijos kalėjime?
– Šiandien Rusijoje turime postgulago sistemą ta prasme, kad tai yra gulago sistemos kopija. Tai nėra europietiški kalėjimai, pastatai su kameromis.
Rusijoje turime priverstinio darbo kolonijas – tvoromis apjuostus keistus kaimus su keliais barakais viduje. Juose sąlygos yra labai prastos, pavyzdžiui, šimtas žmonių gyvena vienoje patalpoje. Vienai tokiai patalpai priklauso du tualetai, nėra karšto vandens, neteikiami vaistai, dušu gali pasinaudoti kartą per savaitę.
Kadangi tai – priverstinio darbo kolonija, visos kalinės turi dirbti – siūti uniformas Rusijos policijai ir kariuomenei. Už tai moka 2-3 dolerius per mėnesį, nesudaromos normalios darbo sąlygos: pavyzdžiui, siuvimo mašinos yra pagamintos 1973 metais.
Daugybė moterų ten įkalintos už nusikaltimus, susijusius su narkotikais, kadangi mūsų narkotikų politika yra siaubinga. Dauguma jų serga AIDS, todėl turi gauti specialią terapiją: jei negauna tų vaistų, imunitetas labai nusilpsta ir jos miršta. Dėl korupcijos priverstinio darbo kolonijų sistemoje ši terapija nėra teikiama reguliariai. Be to, visos kalinės dirba drauge: labai pavojinga, jei susimaišytų kraujas.
Kai išgirsti nuosprendį, tave į koloniją turi nuvežti per dešimt dienų. Šis pervežimas yra vienas didžiausių žmogaus teisių pažeidimų, kuriuos mačiau Rusijos kalėjimų sistemoje.
Mano pervežimas truko mėnesį, per tą laiką neturėjau jokio kontakto su išoriniu pasauliu. Tiesiog važiuoji Stolypino vagonuose be langų: jie – tarsi metalinės dėžutės, kuriose narvuose sėdi po 12 žmonių, tualetu jie gali naudotis tik du kartus per parą.
Kai po mėnesio atvykau į priverstinio darbo koloniją ir pamačiau tenykštes sąlygas, parašiau laišką savo advokatui, kad jis apie tai praneštų žiniasklaidai.
Tada ir prasidėjo mano bėdos – penkiems mėnesiams buvau uždaryta į vienutę, man buvo uždrausta kalbėtis su kitomis kalinėmis. Jei sargybiniai pamatydavo, kad kas nors iš kalinių su manimi kalba, jas išsikviesdavo ir iškeldavo ultimatumą: arba nauji kriminaliniai kaltinimai už kolonijos tvarkos pažeidimą, užtraukiantys iki trijų metų nelaisvės, arba privalo niekada prie manęs nebesiartinti.
Po dviejų mėnesių su advokatu nusprendėme į teismą paduoti kalėjimo prižiūrėtojus. Nugalėjome, daug prižiūrėtojų buvo atleisti, jie paprašė specialaus leidimo iš Maskvos pervežti mane iš vienos kolonijos į kitą, nors tai nėra legalu.
Išėjusios iš kalėjimo pamatėme, kad gyvename visai kitoje šalyje: įvyko Krymo aneksija, buvo prasidėjęs karas Ukrainoje. Manau, kad tuomet Rusija pasiekė tašką, iš kurio nebebuvo galima sugrįžti.
Išėjusios iš kalėjimo pamatėme, kad gyvename visai kitoje šalyje: įvyko Krymo aneksija, buvo prasidėjęs karas Ukrainoje. Manau, kad tuomet Rusija pasiekė tašką, iš kurio nebebuvo galima sugrįžti.
Tačiau tai buvo ne tik Europos Sąjungos sankcijos, ne tik ekonominė krizė. Buvo pasitelkta vėlyvosios Sovietų Sąjungos retorika Šaltojo karo metais: iš TV imta kalbėti, kad Europos vertybės mums nėra vertybės, o Rusijos imperijai visiškai nereikia ryšių su Europa. Visa ši (filosofo Aleksandro) Dugino koncepcija vėl atgyja.
– Kaip išėjus iš kalėjimo pasikeitė jūsų laisvės suvokimas?
– Nemanau, kad laisvės būsena priklauso nuo vyriausybės. Net ir kalėjimas neatima tavo laisvės – laisvė yra viduje, ir dėl jos turi kautis kiekvieną dieną. Nes kitaip ji taps tuščiu žodžiu, kurį daugybė žmonių vartoja nieko į jį neįdėdami.
Drąsesnė rusų karta
– Kaip vertinate jaunuosius rusus, gimusius Putino eroje: laikote juos konformistais, o galbūt turinčiais daugiau drąsos priešintis nei jų tėvų karta?
– Šiemet matėme daugybę jaunosios kartos protestų. Jie – paaugliai, paskutinių klasių moksleiviai, studentai. Jie – žmonės, kurie visiškai nežiūri valstybinės propagandos, kurie patys kuria vlogus, kurie eina į gatves ir visiškai neturi baimės. Aš esu labai laiminga juos matydama, džiaugiuosi, kad daug jų pažįstu.
– Vadinasi, yra vilties, kad jie nuvers Putiną ir Rusija pasuks demokratiniu keliu?
– Manau, kad svarbu yra ne tik Putino nuvertimas, bet ir visuomenės pokyčiai. O tai nevyksta akimirksniu. Deja, turėjome tragišką bolševikų revoliucijos patirtį. Revoliucija buvo brukama kaip solidarumo, laisvės ir lygybės idėja, tačiau galiausiai virto didžiule nelygybe: nomenklatūra buvo kur kas baisiau nei kokie nors ankstesni monarchai.
Negalime pamiršti šios patirties, raudonojo teroro, tų žmonių, kurie mirė gulage. Negalime to pakartoti – juk pasekmės buvo tragiškos ne tik Rusijai, bet ir jūsų šaliai.
Šiandien vis dar turime FST (Federalinės saugumo tarnybos – red.) pastatą, kuriame anksčiau buvo vykdomos egzekucijos. Žmonės, kurie jame dirba, didžiuojasi Dzeržinskiu. Tie žmonės stato naujus paminklus ne tik Dzeržinskiui, bet ir Stalinui. Deja, tai nėra praeitis, tai nėra Sovietų Sąjungos istorijos paragrafai knygose.
Turbūt esate matę Putino interviu, kai jis buvo paklaustas, kas yra blogiausias dalykas, nutikęs Rusijai? Jis atsakė, kad tai buvo Sovietų Sąjungos griūtis. Jis nori sąjungą atkurti geografiškai, o viduje atkurti buvusią sistemą.
Turbūt esate matę Putino interviu, kuriame jis buvo paklaustas, kas yra blogiausias dalykas, nutikęs Rusijai? Jis atsakė, kad tai buvo Sovietų Sąjungos griūtis. Jis nori sąjungą atkurti geografiškai, o viduje atkurti buvusią sistemą.
– Ir sėkmingai pradėjo tai daryti nuo Ukrainos?
– Manau, kad to, kas nutiko Ukrainoje, mes dar iki galo nesuprantame. Tai – kelių kartų tragedija. Kol kas tai nėra atspindėta mene, tačiau turėtų būti.
Karas yra baisiausias dalykas, galintis nutikti bet kuriai šaliai. O karo Ukrainoje pradėjimas yra tikras nusikaltimas.
Mene svarbiausia – nuoširdumas
– Pradėjote nuo pankroko, užsiimate performansais, galiausiai parašėte knygą. Kuri meno forma yra paveikiausia?
– Bet kuri, kuri ateina iš širdies. Man pankrokas nėra muzikos žanras, o gyvenimo būdas. Manau, kad bet kuri forma, kurią jauti, jog reikia išreikšti, bus galinga, nes ji – nuoširdi. Nuoširdumas – geriausia meno forma.
– Lietuvių menininkai yra linkę nuo politikos laikytis atokiai, mes apskritai nesame linkę protestuoti. Kas laukia pasyvios šalies?
– Pažiūrėkite į Rusiją. Ji – pavyzdys, kas gali nutikti.
Jei manote, kad apatija nėra pasirinkimas, klystate. Apatija – politinis pasirinkimas, tačiau neteisingas. Tylėdamas atiduodi savo laisvę kažkam kitam. Atiduodi savo paties laisvę ir atsakomybę priimti sprendimus, sakyti, kad tavo šalis yra tavo šalis.
