Atmintinė papunkčiui
Kaip veikia Penktoji Respublika? Apskritai, kodėl net Penktoji?
Nuo Prancūzijos revoliucijos laikų prancūzai eksperimentavo su demokratijos formomis. Priešpaskutinė, ketvirtoji, buvo parlamentinė ir veikė prastai – dažnai keitėsi vyriausybės ir valdžia buvo bejėgė Alžyro krizės metu.
Tada iš politinės pensijos šalies gelbėti sugrįžo generolas Charles‘is de Gaulle‘is.
Pasitaręs su konstitucinės teisės specialistais, pasiūlė naują sistemą su stipriu prezidentu. Sistema prigijo ir nuo 1958 m. iki šiol veikia Penktoji, pusiau prezidentinė respublika.
O veikė ji paprastai – prezidentas valdo, nes įprastai turi parlamentinę daugumą.
Partinė sistema ilgą laiką skirstėsi į du blokus. Tais retais sugyventinio režimo – kai parlamente turi daugumą prezidento priešininkų blokas – atvejais prezidentas atsitraukdavo ir duodavo valdyti ministrui pirmininkui.
Taip efektyviai veikė lanksti dvigalvė valdžia.
Tai kas čia atsitiko, kad nebeveikia?
Du dalykai – vienas ilgalaikis ir kitas trumpalaikis.
Ilgalaikiai procesai lėmė, kad Prancūzijos partinė sistema išaugo savo dviejų parlamentinių blokų amžių.
Kaip minimum turime trečią bloką – M.Le Pen vadovaujamą kraštutinę dešinę. Kiti sako, kad apskritai keturi blokai yra – kairė, kraštutinė dešinė, dešinė ir centras (Emmanuelio Macrono partija). Gal net penki, jeigu dar kairę skirstom į kraštutinę ir normalią.
Trumpalaikis – E.Macrono, iki tol turėjusio daugumą, ėjimas žirgu ir sprendimas vasarą skelbti pirmalaikius parlamento rinkimus.
Tokia prezidento konstitucinė teisė. Kodėl jis nusprendė ja pasinaudoti – klauskite astrologų. Kaip politologas neturiu protingo atsakymo.
Ėjimas žirgu baigėsi parlamentine kebekne – niekas neturėjo daugumos, nors rinkimus techniškai laimėjo kairės aljansas. Tokios situacijos nebuvo nuo Ch.de Gaulle‘io laikų. E.Macronas pasinaudojo kita konstitucine teise ir pats paskyrė centro dešinės Michelio Barnier vyriausybę.
O tai kodėl ta vyriausybė žlugo?
Teoriškai ji galėjo veikti tol, kol dvi pagrindinės jai oponuojančios jėgos – kairė ir kraštutinė dešinė – nesusivienija ir nebalsuoja dėl nepasitikėjimo parlamente.
Kairė nuo parlamento rinkimų – kuriuose užėmė pirmą vietą – jautė pagiežą, kad E.Macronas juos prametė formuodamas vyriausybę. Jie nuo pradžių buvo suinteresuoti M.Barnier atstatydinimu. Ypač kraštutinė kairė ir jos lyderis Jeanas Lucas Mélenchonas labai nori ir paties E.Macrono atsistatydinimo bei ankstyvų prezidento rinkimų.
M.Le Pen kurį laiką laikėsi ramiai, nes jos pirminis planas buvo toks – daužyti silpną vyriausybę ir prezidentą, po truputį didinant populiarumą ir gerinant šansus 2027 prezidento rinkimuose.
Tai ko čia ta M.Le Pen apsigalvojo?
Tokia kaip ir formali priežastis, kodėl nuo 1962 m. parlamentas pirmą kartą atstatydino vyriausybę – nepavykusios derybos dėl kitų metų biudžeto.
Bet yra dar kita priežastis. M.Le Pen šiuo metu gresia teismas dėl netinkamai panaudotų milijoninių Europos Parlamento lėšų. Ironiška, kadangi jai ir apskritai kraštutinės dešinės populizmui būdinga siūlyti didžiules bausmes už korupciją.
Žaidimas paprastas – konstitucinė krizė galimai atidėtų sprendimą byloje, M.Le Pen spėtų sudalyvauti išankstiniuose prezidento rinkimuose. Sėkmingo teisinio proceso atveju jai gresia penkerius metus negalėti kandidatuoti į politinį postą.
Kas toliau?
E.Macronas iš esmės turi tris opcijas.
Pirma, nauja centro dešinės vyriausybė, kažkaip tai patenkinant kraštutinės dešinės norus dėl biudžeto (bet M.Le Pen dramos tai nesprendžia).
Antra, centro kairės vyriausybė, nuo kairės bloko įkalbinant atsiskirti ir prisijungti prie E.Macrono socialistų partiją (nemaišyti su kraštutine kaire).
Trečia, technokratinė vyriausybė.
Yra dar viena opcija – užsitęsusi konstitucinė krizė. Puikiai įsipaišo į bendrą Vakarų problemų grandinę: tarpuvaldį JAV, prezidento nuotykius Pietų Korėjoje, didėjantį Rusijos vaidmenį Rytų Europos rinkimuose (Moldova, dabar Rumunija). Jau nekalbant apie Sakartvelą.
