Augdamas Šangloje, Pakistane, buvau apsuptas patriarchato. Turėjau penkias seseris ir brolį, mačiau, kaip berniukai turi geresnius batus, daugiau drabužių, gauna skanesnį kąsnelį, nei mergaitės. Mačiau, kaip mano motina negalėjo išeiti iš namų be vyriškos palydos, taip pat tokie dokumentai kaip gydytojo išrašytas receptas niekuomet nebuvo jos – Maharo Bibi vardu. Jis buvo išrašomas Ziauddino motinai arba Rohulo Amino žmonai. O blogiausia iš visų – mačiau, kaip aš turėjau eiti į mokyklą, o mano seserys likdavo namuose, taip žlugdydamos savo ateitį.
Tvirtai tikėjau, kad jeigu kada nors būsiu tėvas, tikrai būsiu kitoks.
Kai vedžiau savo dabartinę žmoną Toor Pekai, mes pasirinkome kurti egalitarinę šeimą, gerbiant vienas kitą kaip lygius partnerius ir auginant dukterį Malalą taip pat kaip ir sūnus Khusalą ir Atalą. Negirdėjau žodžio feminizmas iki man sukako 45-eri, po to, kai išpuolis prieš Malalą mus privertė persikelti į Jungtinę Karalystę, Birminghamą. Tačiau tai, ką aš bandžiau skleisti savo paties šeimoje ir bendruomenėje daugelį metų, ir buvo feminizmas.
Tikiu, kad tėvų vaidmuo, kovojant už moterų teises, yra svarbiausias. Žinoma, kai jūsų teisės – namuose, darbe, bet kur kitur – pažeidžiamos, jūsų balsas yra galingiausias įrankis prieš tuos, kurie jas pažeidžia. Ir moterų balsai yra svarbiausi feminizme. Vis dėlto patriarchalinėse visuomenėse, tėvo balsas, ko gero, kitas svarbiausias įrankis, skatinantis pokyčius.
Mes matėme puikių istorijos momentų, nuo sufražisčių iki #MeToo, ir nuostabių pasaulinių organizacijų ir vietos organizacijų, kurios dirba dėl lyčių lygybės, dėl moterų ir mergaičių teisių. Tačiau patriarchalinėse visuomenėse, kurios tebėra net daugelyje Vakarų šalių – tik viena platforma, viena organizacija, yra universali: tai yra šeima. Kai tėvas pradeda kelionę į feminizmą, tikėdamas dukters gerove, jis gali pakeisti visos savo šeimos ateitį.
Kai tėvas pradeda kelionę į feminizmą, tikėdamas dukters gerove, jis gali pakeisti visos savo šeimos ateitį.
Nesu tikras, kodėl pasirinkau pradėti šią kelionę, kai kiti vyrai rinkosi primestas vertybes, kurios šimtmečius buvo vertinamos. Galbūt taip nutiko todėl, kad būdamas vaikas patyriau patyčias dėl tamsios odos ir antsvorio. Pykau dėl diskriminacijos prieš tuos, kurie tokiais tiesiog gimė.
Bet esu tikras dėl kito dalyko: patriarchatas yra kvailumo išraiška. Tėvai turi norėti jį sustabdyti. Ir šios idėjos skleidėjai turi tai jiems iškomunikuoti.
Gyvenimas patriarchate liūdnas ir visus nuviliantis. Mačiau šeimų Pakistane, kuriose tėvas ir motina augina vieną berniuką ir šešias mergaites. Dėl socialinių normų tėvas ir sūnus eina uždirbti pinigų visai šeimai. Sunki našta tenka jiems, o mergaitės turi likti namuose, neleidžiamos į mokyklą, negalinčios dirbti, tiesiog laukiančios, kol bus apvesdintos.
Vaikinas aukoja savo gyvenimą dėl kvailos normos, o mergaitės nemato savo potencialo išsilaisvinti iš šių normų. Ir net tokiose šalyse kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, kuriose mergaitės išsilavinusios ir dažnai net turi daugiau galimybių, nei berniukai, tokie klausimai kaip pajamų nelygybė, seksualinis priekabiavimas ir mizoginija tebežaloja mergaičių karjeras ir asmeninius gyvenimus.
Tėvai, kurie padeda dukterims atrasti savo potencialą pakilti į kovą dėl savo teisių ir auginantys jas tikint, kad jos tas teises turi, neša klestėjimą ir laimę į savo šeimas. Anot Malalos fondo ir Pasaulio banko duomenų, jeigu visoms pasaulio mergaitėms suteiktume nemokamą, kokybišką išsilavinimą 12 metų, mes pridėtume 15-30 trln. dolerių prie pasaulio ekonomikos. Tai situacija, kai laimi visi.
Šie argumentai svarūs, o argumentai už patriarchatą silpni. Todėl Talibanas įvykdė išpuolį prieš Malalą 2012-aisiais, nes ir ji, ir aš surengėme kampaniją prieš jų draudimą mergaitėms mokytis mokykloje. Jie suprato, kad viena mergaitė, turinti balsą, gali sukurti daugiau pokyčių, nei jų ginklai ir bombos.
Jie suprato, kad viena mergaitė, turinti balsą, gali sukurti daugiau pokyčių, nei jų ginklai ir bombos.
Išpuolis buvo blogiausias dalykas, nutikęs mūsų šeimai ir palikęs traumas. Malala ne tik mano dukra, ji ir mano draugė, bendramintė – urdų kalba ją vadinu jani. Matyti ją pakibusią tarp gyvenimo ir mirties buvo baisu. Tačiau tai nepadarė įtakos mūsų įsipareigojimui lygybei. Tai dar labiau privertė patikėti, kad mūsų kova svarbi.
Dabar, kai Malala visame pasaulyje be manęs skleidžia savo žodį, studijuoja Oksfordo universitete, aš labai jos pasiilgstu.
Vis dėlto širdyje jaučiuosi laimingas, matydamas ją keliaujant po pasaulį laisvai ir pasitikinčiai, jai nebereikalinga mano palyda. Geri tėvai turi norėti, kad jų vaikai kuo anksčiau taptų nepriklausomi.
Šeimoje mes sutraukėmė patriarchato grandines. Dėl to visi mes – ne tik Malala ir mano žmona Toor Pekai, bet ir mano sūnūs, ir aš esame laisvi.
