Už išpūstos šukuosenos, skiriamuoju ženklu tapusios rankinės ir mokytojos balso buvo nepalenkiama konservatorė, kuri aštriu liežuviu ir dar aštresniu politiko protu nuolatos pastatydavo į vietą kolegas vyrus ir oponentus.
Dešinieji ją vadina žmogumi, kuris ištraukė Didžiąją Britaniją iš ekonominės depresijos, bet kairieji ją kaltina sugriovus tradicinę pramonę ir sako, kad jos reformos padėjo išardyti visuomenės struktūrą.
Pasaulinėje arenoje ji palaikė artimus „ypatingus santykius“ su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu, o jų draugystė padėjo padaryti galą sovietų komunizmui. Ji taip pat kategoriškai priešinosi artimesniems ryšiams su Europa.
Tačiau paskutiniais savo gyvenimo metais M.Thatcher, kuri 20-ajame amžiuje ilgiausiai be pertraukų – nuo 1979-ųjų iki 1990-ųjų – šeimininkavo 10-ajame Dauningstrito name, viešumoje nesireiškė.
Po virtinės nedidelių insultų gydytojai 2002-aisiais jai patarė dėl atsiradusios silpnaprotystės viešai nebekalbėti. Nuo to laiko ji vis rečiau rodydavosi viešai.
Jos duktė Carol pasakojo, kad buvusiai ministrei pirmininkei vis tekdavo priminti, kad jos vyras Denisas mirė 2003 metais.
 |
| Margaret Thatcher ir Davidas Cameronas (2010 m.) |
Meryl Streep 2011 metų gruodį išleistame Holivudo filme „Geležinė ledi“ („The Iron Lady“) pavaizdavo ir jos iškilimą į valdžią, ir vis silpnėjančios sveikatos periodą.
M.Thatcher gimė kaip Margaret Hilda Roberts, 1925 metų spalio 13 dieną Grantame Rytų Anglijoje, ir buvo bakalėjininko duktė.
Po mokyklos ir Oksfordo universiteto, kur baigė chemijos studijas, ji 1951 metais ištekėjo už verslininko Deniso, o po dvejų metų pagimdė dvynius Carol ir Marką.
Į Bendruomenių Rūmus ji pirmą kartą buvo išrinkta 1959 metais, 1975-aisiais opozicijoje buvusių konservatorių lyderio poste pakeitė buvusį ministrą pirmininką Edwardą Heathą, o dar po ketverių metų tapo ministre pirmininke.
Jos vis dar jaučiamą palikimą galima būtų apibendrinti žodžiu „tečerizmas“, kuriuo apibrėžiamas politikos linijų rinkinys, pasak šalininkų, skatinęs asmeninę laisvę ir sulaužęs klasinį padalijimą, kuris ištisus amžius skaldė Britaniją.
Tačiau stumdama M.Thatcher politiką jos vyriausybė buvo įsitrauk usi į virtinę sunkių kovų.
Kai Argentina 1982 metais įsiveržė į atokias britų Folklandų salas, M.Thatcher pasiuntė karius ir karo laivus, ir pergalė buvo užtikrinta per du mėnesius.
Po dvejų metų ji vos nežuvo, kai jos viešbutyje Braitone pietinėje Anglijos pakrantėje sprogo Airių respublikonų armijos (IRA) padėta bomba. Drauge su ja galėjo žūti visas jos ministrų kabinetas, dalyvavęs metiniame konservatorių suvažiavime.
1984-1985 metais jos vyriausybė po sunkios kovos užgniaužė angliakasių streiką dėl šachtų uždarymo, buvo apribotos profesinių sąjungų galios.
Tačiau tas pats bekompromisis stilius, kuris iš pradžių pelnė jai pagarbą, galiausiai nulėmė jos karjeros pabaigą.
Vienas artimiausių jos sąjungininkų Geoffrey Howe'as 1990 metais atsistatydino pasakęs griežtą kalbą, kurioje kaltino atkaklų M.Thatcher euroskepticizmą.
Netrukus po to ji pasitraukė negavusi lauktos paramos vadovybei; ją pakeitė jos finansų ministras Johnas Majoras.
Liūdnai išsikrausčiusi iš Dauningstrito ji buvo paskirta į Lordų Rūmus kaip Kesteveno baronienė Thatcher. Ji taip pat parašė memuarus ir visame pasaulyje skaitė paskaitas.
Tačiau pastaraisiais metais, prastėjant sveikatai, ji vis rečiau rodydavosi viešumoje. Ji netgi buvo priversta nedalyvauti planuotoje jos 85-ojo gimtadienio šventėje Dauningstrite.
Tačiau M.Thatcher gyveno pakankamai ilgai, kad pamatytų į Dauningstritą po 13 metų pertraukos grįžtantį kitą konservatorių – Davidą Cameroną, nors ir vadovaujantį koalicinei vyriausybei.
„Mes netekome didžios lyderės, didžios ministrės pirmininkės ir didžios britės“, – sakė D.Cameronas.
