Pasak jos, Prancūzijos teisėsauga per pastarąjį pusmetį labai sustiprino įtartinų žmonių kontrolę, tačiau sugrįžusių iš kovotojų stovyklų Sirijoje Prancūzijoje jau tiek daug, kad visus sekti tampa neįmanoma.
O teroristai tuo tarpu ieško tokių taikinių, kurie tapę Europos vertybių simboliais, kur švenčiama laisvė.
– Pasaulis jau gerą pusmetį skelbia, kad kovoja su terorizmu. Tačiau išpuoliai vis pasikartoja, ar tai reiškia, kad kova – nesėkminga ir ar ji apskritai gali būti sėkminga?
– Su terorizmu yra labai sunku kovoti. Visų nesugaudysi. Aišku, yra sekimo programos, yra antiradikalizacijos programos, bet bet kada gali atsirasti kažkas vienas, kuris liks nepastebėtas ir vienas žmogus gali pridaryti labai daug eibių. Su terorizmu yra labai sunku kovoti ir, jeigu yra tam tikrų tendencijų, tai praktiškai neįmanoma to išvengti. Galima sumažinti šią grėsmę, bet visiškai sunaikinti neįmanoma.
Aš nelinkusi kaltinti institucijų, kurios dirba kovoje su terorizmu, policija, nes niekada nesužinosime, kiek dar tokių atakų buvo sustabdyta.
– Kodėl jau kelintą kartą taikiniu teroristai pasirenka Prancūziją?
– Prancūzija tikrai dabar labai daug daro. Tačiau, ko gero, tai yra susiję su grįžusiais iš ISIS ir „Al Qaeda“ stovyklų kovotojais. Prancūzija yra ta šalis, į kurią tokių kovotojų sugrįžta daugiausiai. Tai yra daugiau nei keli šimtai. Antra šioje rikiuotėje Belgija. Kai yra labai daug grįžtančių, o Europoje yra judėjimo laisvė, tai juos labai sunku visus sužiūrėti. Taip ir atsitinka. Aš negalėčiau pasakyti, kad Prancūzijoje yra skylėta saugumo sistema. Pastaruoju metu jie labai daug padarė. Tiesiog tų atvykstančių yra labai daug, o dar prisideda nuotaikos šalies viduje. Todėl Prancūzija tapo viena pavojingiausių Europos valstybių terorizmo prasme.
– Ką turite omenyje sakydama nuotaikos šalies viduje?
– Skilimas tarp tikrųjų baltųjų prancūzų ir tų, kurie yra atvykėliai. Jų integracija nepakankamai gera ir ta atskirtis, nepasitikėjimo nuotaikos gajos. Kitas dalykas tas, kad teroristams daug lengviau veikti ten, kur baimė jau yra. Prancūzijoje yra daug baimės. O teroristai būtent to siekia. Didinti baimę ir taip pakelti savo žinomumą, pritraukti rekrutus.
Bastilijos paėmimo diena yra laisvės, žmonių teisių – kertinių Europos vertybių simbolis. Teroristai specialiai atakuoja simbolius.
– Kodėl taikiniu pasirinktas pajūrio kurortas ir nacionalinė šventė?
Žinoma, tai ne atsitiktinumas. Nica yra kurortas, gatvė šalia jūros, sutraukianti labai daug žmonių. Šventė didelė. Niekas nesiimtų daryti teroro akto paplūdimyje toli nuo miesto, kur aukų bus vos kelios. Visada renkasi teroristai tokias vietas, kur gali nužudyti daug žmonių, sukelti masinę baimę, paniką. Visus šiuos kriterijus Nica atitiko. Dar daugiau – Bastilijos paėmimo diena yra laisvės, žmonių teisių – kertinių Europos vertybių simbolis. Teroristai specialiai atakuoja simbolius. Tada daugiau dėmesio atkreipiama tiek tų, kurie su jais kovoja, tiek tų, kurie prijaučia ir potencialiai gali papildyti jų gretas.
– Ataka surengta panaudojant sunkvežimį. Ar tai nauja taktika?
Teroristai nuolat ieško naujų priemonių ir saugumo spragų. Tačiau sunkvežimio panaudojimas nėra nauja. Dar XX a. pradžioje JAV, Volstrite sunkvežimiu, prikrautu sprogmenų, buvo įvykdyta ataka. Taigi tai nėra visai nauja. Jie naudojami ir Afganistane, ir Turkijoje sunkvežimis buvo panaudotas. Tai nėra visai nauja. Sunku apskritai kalbėti apie kažkokias inovacijas teroristų. Tai nusikaltėliai, kurie gali panaudoti bet kokias pasitaikiusias priemones, kurios gali sukelti skausmą, baimę, netikrumą. Bet kokios priemonės jiems tinka. Mašina yra gera priemonė minioje, kai žmonėms nėra, kur pabėgti. Be to, šaunamuosius ginklus turinčius asmenis Prancūzijos teisėsauga akylai stebi, o kas sužiūrės visus sunkvežimių vairuotojus? Be to, paskui galima lengvai pasprukti įsimaišius į minią.
– Ką Europa turėtų daryti, kad laimėtų prieš teroristus? Ar tai įmanoma?
– Įmanoma. Tačiau reikia kompleksinių priemonių. Reikia ieškoti priežasčių, iš kur jie kyla, ir kodėl. Bandyti kovoti su šaknimis, Konfliktai aplinkui, žinoma, generuoja neramumus. Ten gera terpė teroristų gretoms plėstis. Taigi, žinoma, konfliktus reguliuoti tose šalyse būtų gerai, tačiau tai labai sudėtinga. Todėl svarbu stiprinti žvalgybą, infiltruoti savo seklius. Labai nemažai šioje srityje pasistūmėta, tačiau Europos valstybės ir JAV, kuri yra geriausia šioje srityje, nesidalija žvalgybiniais duomenimis, o tai yra problema, nes neužkertamas kelias teroro aktams. Kartais nekreipiama dėmesio net į įspėjimus.
Niekada negali manyti, kad neatsiras vienišų vilkų, kurie dėl kažkokių priežasčių griebsis smurto. Mūsų atveju, gal ne už religiją, islamo idealus, o už politiką.
Visiškai išnaikinti terorizmo neįmanoma, nes net ir vienas nepatenkintas žmogus, norintis per kitų skausmą siekti politinių tikslų, gali padaryti daug žalos.
Galima sunaikinti vieną teroristinę organizaciją, bet atsiras kita. Čia kaip slibinas devyniagalvis. Tai yra ateities maras ir apie tai kalbama seniai, o dabar pratrūko.
Nepasitenkinimas žmonių irgi yra svarbus faktorius. Štai Belgijoje Molenbeko rajone teroristų židinio išdraskyti lengvai nepavyko, nes žmonės tiesiog slėpė informaciją nuo pareigūnų.
– Neabejotinai Prancūzijos pareigūnai sulauks daug kritikos, kad neužkardė šio teroro akto, ypač, jei jį rengė ne vienas žmogus. Ar ta kritika bus pagrįsta?
– Reikia tyrimo, kad paaiškėtų, ką žinojo ir ko nežinojo tarnybos. Bet kokiu atveju, sunku kaltinti tarnybas, kad jos nesusekė. Tokie išpuoliai gali atsirasti ir labai griežtomis sąlygomis. Vienas iš Europos teroristinių grupuočių – ar airių, ar baskų, dabar nepamenu – yra pasakęs, kad policijai reikia, kad jiems sektųsi visą laiką, o mums pakanka, kad pasisektų tik kartą. Policija gali devynis kartus užkardyti atakas, bet vieną pražiūrėti, ir to gana. Aš nelinkusi kaltinti institucijų, kurios dirba kovoje su terorizmu, policija, nes niekada nesužinosime, kiek dar tokių atakų buvo sustabdyta. Tai juk neviešinama paprastai.
Kita vertus, yra Izraelis, kur pareigūnai turbūt geriausiai pasaulyje pasirengę kovoti su tokio pobūdžio išpuoliais. Ir pareigūnų ten nėra daug. Vadinasi, galima kažką padaryti. Ir klausimas, ar su šia šalimi bendradarbiaujama keičiantis informacija, ar pakankamai iš jos mokomasi.
Trečias dalykas – nereikia pamiršti tvarkytis su vidaus problemomis. Tai nepadaroma per vieną dieną, tačiau integracija turi būti stiprinama. Tai labai svarbu.
– Lietuvoje terorizmo grėsmės minimali. Po įvykių Paryžiuje žmonės lyg buvo sukrutę, kad gal nepakankamai saugumo priemonių įdiegta Lietuvoje, tačiau dabar tvyro nusiraminimas, kad mes per menki ir čia niekada nieko nebus. Ar tai pagrįstas mąstymas?
– Lietuvos privalumas, žinoma, yra tai, kad esame maži ir nelabai svarbūs. Mes neturime megapolių, žmonių susibūrimo vietų nėra daug. Be to, neturime išvykėlių kovotojų. Tai irgi svarbu, nes nėra kam kelti bangų. Tačiau niekada negali manyti, kad neatsiras vienišų vilkų, kuris dėl kažkokių priežasčių griebsis smurto. Mūsų atveju, gal ne už religiją, Islamo idealus, o už politiką. Tokios galimybės negalima atmesti.
Penktadienį 14 val. 15min tiesioginėje konferencijoje apie išpuolį Nicoje plačiau kalbėsime su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja Margarita Šešelgyte ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotoju Vytautu Gailiušu.
