Kai bombardavimas liaujasi, aš išeinu į gatvę. Man reikia išvesti šunį. Jis nuolat inkščia, dreba ir slepiasi už mano kojų.
Aš visą laiką noriu miego. Mano daugiaaukščių apsuptas kiemas – tylus ir negyvas. Aš jau nebijau dairytis aplinkui.
Priešais baigia degti šimtas penktojo namo laiptinė. Ugnis jau surijo penkis aukštus ir lėtai glemžia šeštąjį. Ugnis kambaryje rusena tvarkingai, kaip židiny.
Juodi apanglėję langai be stiklų. Iš jų kaip liežuviai išvirtusios apsvilusios užuolaidos. Žiūriu į tai ramiai, su pasmerktumo jausmu.
Esu tikra, kad greit mirsiu. Man liko vos keletas dienų.
Šiame mieste visi nuolat laukia mirties. Aš tik noriu, kad ji nebūtų labai baisi.
Prieš tris dienas pas mus užėjo mano vyresniojo sūnėno draugas ir pasakojo, kad bomba pataikė tiesiai į gaisrinę. Žuvo gelbėtojai. Vienai moteriai nutraukė galvą, koją ir ranką.
Svajoju, kad net sprogus aviacinei bombai, mano kūno dalys liktų vietoje.
Nežinau, kodėl man tai svarbu. Nors, kita vertus, vykstant mūšiams vis tiek niekas nepalaidos. Taip mums atsakė policininkai, kuriuos sustabdėme gatvėje ir paklausėme, ką daryti su negyva mūsų pažįstamo močiute. Jie patarė paguldyti ją balkone.
Įdomu, kiek balkonų dabar guli mirusiųjų kūnai?
Mūsų namas Taikos prospekte – vienintelis, į kurį nepataikyta tiesiai. Jį dukart kliudė prašvilpdami sviediniai, keliuose butuose išlėkė stiklai, bet jis beveik nenukentėjo ir palyginus su kitais namais jam, regis, labai pasisekė.
Visą kiemą dengia keletas sluoksnių stiklo, pelenų, plastiko ir metalo skeveldrų.
Stengiuosi nežiūrėti į metalinį gremėzdą, atskriejusį į vaikų žaidimų aikštelę. Manau, kad tai raketa, o gal ir mina. Man tas pats, tiesiog nemalonu. Trečiojo aukšto lange pastebiu kažkieno veidą ir krūpteliu. Suprantu, kad ėmiau bijoti gyvų žmonių.
Mano šuo ima kaukti, ir aš suprantu, kad tuoj vėl pradės šaudyti.
Stoviu gatvėje dieną, o aplinkui kapų tyla. Nei automobilių, nei balsų, nei vaikų, nei senučių ant suoliukų. Net vėjas pasimirė.
Vis dėlto, keletas žmonių yra. Jie guli šalia namo ir stotelėje, jie užkloti viršutiniais drabužiais. Nenoriu į juos žiūrėti. Bijau, kad pamatysiu pažįstamą.
Visas mano miesto gyvenimas dabar rusena rūsiuose. Jis panašus į žvakelę mūsų rūsio dalyje. Ją taip lengva užpūsti. Bet koks virpesys ar skersvėjis ir užgrius tamsa.
Stengiuosi pravirkti, bet man nepavyksta. Man gaila savęs, artimųjų, vyro, kaimynų, draugų.
Grįžtu į rūsį ir klausausi šlykštaus metalinio girgždesio. Praėjo dvi savaitės ir aš jau nebetikiu, kad buvo kitoks gyvenimas.
Mariupolio rūsiuose ir toliau sėdi žmonės. Kiekvieną dieną jiems vis sunkiau išgyventi. Jie neturi vandens, maisto, šviesos, dėl nuolatinių apšaudymų jie net negali išeiti į lauką.
Mariupoliečiai turi gyventi. Padėkite jiems. Papasakokite apie tai. Tegul visi žino, kad ir toliau žudomi taikūs žmonės.
