Kaip portale raamoprusland.nl rašo M.Galeotti, žinia, kad K.Sobčiak – puse etato opozicionierė ir etatinė vakarėlių lankytoja – planuoja kandidatuoti kitų metų prezidento rinkimuose, teisingai suprantama kaip Kremliaus bandymas nuspalvinti nuobodų balsavimą ir suskaldyti Aleksejų Navalną palaikančią opoziciją.
O kai K.Sobčiak pareiškė esanti kandidatė „prieš visus“ tapo aišku, kad jos paskirtis – būti savotiška rinkėjų nusivylimo ir kartėlio saugykla. Kad jos veiksmai – priešrinkiminis teatras.
„Tačiau yra priežastis, kodėl autoritariniai režimai cenzūruoja teatrą. Net jei rinkimų baigtis jau seniai aiški, politika Rusijoje toli gražu nemirė“, – mano M.Galeotti.
Be režimo paramos nedalyvautų
Anot analitiko, Kremliaus politiniams technologams didžiausias iššūkis – žmonėms sukelti įspūdį, kad balsuoti rinkimuose yra svarbu.
M.Galeotti: „Rusija yra aptriušęs kleptokratijos, autoritarizmo ir, kad ir kaip keistai skambėtų, demokratinių veiksmų mišinys.“
Esą V.Putino Rusija nėra nei vakarietiška demokratija, nei stalinizmas: „Tai yra aptriušęs kleptokratijos, autoritarizmo ir, kad ir kaip keistai skambėtų, demokratinių veiksmų mišinys.“
Pasak M.Galeotti, rinkimai Rusijoje rengiami, aktyvumas juose svarbus, o Kremlius daug metų bando palaikyti partijų konkuravimo miražą ne todėl, kad įtiktų Vakarams (kuriems nekyla jokių problemų bendraujant su autoritarine Kinija ar represyvia Saudo Arabijos monarchija), o norėdamas įsiteikti pačios Rusijos žmonėms.
Ne, K.Sobčiak nesiekia nuversti V.Putino. Atvirkščiai, surinkti reikalingų skaičių (300 tūkst.) parašų, kad galėtų dalyvauti rinkimuose, ji gali tik užsitikrinusi atvirą ar maskuojamą vyriausybės paramą.
Ji abstrakčiai kalba apie kone kiekvieno šalies aspekto, nuo politikos iki ekonomikos, „atnaujinimą“, bet ir pati sako, kad balsuodami už K.Sobčiak rusai „ne rinks ją prezidente, o naudosis legalia ir taikia proga pasakyti, jog jau užteks“.
Sunerimęs ir elitas
Bet tai ir yra ironiškiausia. K.Sobčiak, kuri Rusijoje gerai žinoma, bet nemėgstama, Kremlius beveik neabejotinai pasirinko todėl, kad ji kitokia ir gebanti pritraukti dėmesį, bet tuo pačiu metu visiškai nekelianti pavojaus dabartiniam režimui.
Panašių projektų būta ir praeityje – pavyzdžiui, milijardieriaus Michailo Prochorovo dalyvavimas 2012 metų rinkimuose. Bet laikai keičiasi.
„Putinas niekada nesikliovė vien prievarta ar savo mėgiamu nacionalinės didybės konstravimu.
Ekonominis nuosmukis rimtai nuskurdino visuomenę, o elitui sukūrė naujų įtampų – keli artimiausi V.Putino patikėtiniai saugomi aukojant kitus.
Jis nuosekliai jaukinosi mases pamažu gerindamas žmonių gyvenimo kokybę, o elitą – dosniai kurdamas progas grobstyti valstybės turtą“, – rašo M.Galeotti.
Tačiau ekonominis nuosmukis rimtai nuskurdino visuomenę, o elitui sukūrė naujų įtampų – keli artimiausi V.Putino patikėtiniai saugomi aukojant kitus.
Pastaruoju metu Rusijoje stebima areštų dėl korupcijos banga yra ne tik gynybinė reakcija į energingą opozicionieriaus Aleksejaus Navalno kampaniją, bet ir elito vidaus kova dėl staiga tirpti pradėjusių išteklių.
„Liūdna tiesa yra tokia, kad kai suimamas kuris nors pareigūnas, reikia klausti, ne ką jis pavogė, o kas norėjo to, ką jis pavogė“, – teigia M.Galeotti.
Režimui legitimumo neprideda ir nauji imperialistiniai nuotykiai. Karas Sirijoje nėra populiarus, karas Donbase nepripažįstamas, o politinis karas su Vakarais Rusijoje laikomas reikalingu, nors ir varančiu depresiją – geriausiu atveju.
Ne gina, o plėšia šalį
Anot analitiko, Kremlius, pasiųsdamas K.Sobčiak į prezidento rinkimus, pripažįsta, kad neturi argumentų.
Režimas nebegali nusipirkti ar išsimušti paramos, tad yra priverstas kliautis išblaškymo taktika, kad per rinkimus neatsiskleistų tai, ką iš tiesų mano rinkėjai.
„Suprantama: išblaškymas yra klasikinis rinkiminis manevras. Tačiau tai taip pat atskleidžia šios ultraprezidentinės sistemos ribotumą – Kremliaus bandymai sukurti pilietinius judėjimus, nuo „Naši“ iki „Jaunosios armijos“ visuomenės nesudomino“, – tvirtina M.Galeotti.
Esą gubernatoriai gal ir kontroliuoja savuosius regionus, tačiau jie negali pasipriešinti į areną sugrįžtančios regioninės politikos bangai ir, tikėtina, taps jos dalimi.
Atsiradusiuose plyšiuose bręsta idėjos, judėjimai ir asmenys – nuo stačiatikių aktyvistų, įpykusių, kad Kremlius neuždraudė filmo „Matilda“, iki liberalų, kurie susibūrė aplink A.Navalną.
O tuo metu elitas yra suskilęs ir apimtas netikrumo jausmo – elito narius V.Putino dėmesys jo istoriniam palikimui ir geopolitinėms ambicijoms ne įkvepia, o gąsdina.
Visi šie virpesiai kuria nestabilumo, prieštaravimų atmosferą. Atsiradusiuose plyšiuose bręsta idėjos, judėjimai ir asmenys – nuo stačiatikių aktyvistų, įpykusių, kad Kremlius neuždraudė filmo „Matilda“, iki liberalų, kurie susibūrė aplink A.Navalną.
Opoziciją ypač atgaivinęs pats didžiausias prieštaravimas: kad režimas tikina ginantis Rusiją, nors iš tiesų vis daugiau įrodymų (kurių nepavyksta nuslėpti), jog valdžia plėšia ir nemokšiškai administruoja šalį.
Turi teisę nebalsuoti
O dabar šią įtampos pritvinkusią atmosferą žengia K.Sobčiak. To turbūt nenorėjo nei ji, nei Kremlius, bet žinia apie jos dalyvavimą rinkimuose tik įrodo, kad Rusijos politika yra teatras.
„Nors ji neišstums Putino, ji verčia rinkimus, kurie iš pradžių turėjo būti tarsi karūnacija, tada – nepatogus, bet reikalingas procesas, farsu. Ir tikrai pritinka, kad šį farsą vykdo daugybės realybės šou dalyvė“, – sako M.Galeotti.
Kol kas Rusijoje nėra didelė masinio sukilimo galimybė, nerealu ir tai, kad rinkimus galėtų laimėti tikrai opozicinis ar bent alternatyvą putinizmui siūlantis kandidatas. Bet, kaip pastebėjo pati K.Sobčiak, Rusijos žmonės ginklą vis dėlto turi – teisę nebalsuoti.
„Net jei juos prispaus, apgaus, nupirks, prigąsdins, balsuoti iš biurų, gamyklų ir barakų nuveš autobusais, jie vis tiek gali sugadinti balsalapį ar palikti jį tuščią“, – rašo M.Galeotti.
