Pasaulį – bent jau V.Putino pasaulį – sudaro trys aplankai su dokumentais. Juos Rusijos lyderis į rankas paima kiekvieną rytą, pasportavęs ir paplaukiojęs.
Federalinė saugumo tarnyba (FSB) V.Putinui atsiunčia vidaus situacijos vertinimus, Užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) savo dokumentuose pateikia geopolitinės padėties pasaulyje analizę, o Federalinė apsaugos tarnyba, turinti saugoti prezidentą, analizuoja, kas naujo politinio elito gyvenime.
Be abejo, tai, kad valstybės vadovas kas rytą atsiverčia pavaldinių jam parengtas ataskaitas, nėra neįprasta. Taip, tarkime, yra ir Amerikoje.
Vis dėlto rusiškasis procesas išskirtinis. Anot M.Galeotti, jis rodo, kad V.Putino režimas – jau nebe autokratija, o šnipokratija. Suprask, valstybę valdo žvalgybininkai, o tai tiek Rusijai, tiek visam pasauliui yra pavojinga.
Nebuvo puikus agentas
Labai daug kalbama ir labai skambios išvados daromos iš fakto, kad V.Putinas yra dirbęs KGB, o 13 mėnesių – FSB direktoriumi 1998–1999 metais.
Vis dėlto V.Putinas, remiantis daugeliu pasakojimų, buvo vidutinio lygio agentas ir niekuo neišsiskiriantis FSB direktorius.
Per 16 darbo KGB metų jis daugiausia dirbo Rytų Vokietijoje, kur kurpė ataskaitas ir rinko straipsnius iš spaudos – kad juos analizuotų kiti. V.Putinas nevykdė jokių misijų Vakaruose, negavo jokių apdovanojimų ir apskritai niekada neturėjo pavaldinių.
V.Putinas, remiantis daugeliu pasakojimų, buvo vidutinio lygio agentas ir niekuo neišsiskiriantis FSB direktorius.
Po Sovietų Sąjungos griūties jis dirbo Sankt Peterburgo valdžioje ir buvo iškilęs iki vicemerų.
Žvalgybininkų pasaulį, kuriame į viršūnes jis pats neprasibrovė, V.Putinas buvo palikęs septynerius metus, bet vadovauti FSB buvo paskirtas dėl politinių priežasčių.
Tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas norėjo FSB direktoriaus, kuris būtų ištikimas, patikimas ir noriai dangstytų savo boso nuodėmes.
Būtent tokia V.Putino paskyrimo FSB direktoriumi priežastis, regis, buvo puikiai žinoma FSB karjeros tarnautojams. Anot vieno buvusio agento, V.Putinas „nežinojo žmonių, su kuriais dirba, ir kaip apskritai tokiame lygyje veikia tarnyba“.
„Carui blogos žinios nenešamos“
Kaip rašo M.Galeotti, V.Putinas ir toliau vadintinas žvalgybininku mėgėju. Jis – labiau ne specialiųjų tarnybų veteranas, o didžiausias jų fanas.
Ir darbdavys – į prezidento aplinką pateko arba patenka buvęs KGB pareigūnas Sergejus Ivanovas, dabartinis vicepremjeras Dmitrijus Kozakas, kuris anksčiau darbavosi Rusijos karinėje žvalgyboje GRU.
Taip pat – oligarchai, pavyzdžiui, beveik be abejonių anksčiau GRU dirbęs „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas. V.Putino pašonėje – ir buvęs FSB direktorius, dabartinis Rusijos Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas, tikintis, kad JAV nori išardyti Rusiją.
V.Putinui tokie aukšto rango šnipai reikalingi dėl to, kad jie padeda jam pažinti pasaulį, kurio jis pats įsisavinti nesugebėjo. Savo žinių spragas jis maskuoja apsupdamas save šiais ekspertais.
O atsakydami jie varžosi dėl prezidento palankumo. Šie žmonės jau žino, kad V.Putino pagarbą užsitarnauti geriausia jam sakant tai, ką jis nori girdėti, o ne tai, ką jis turėtų žinoti.
Kaip M.Galeotti teigė vienas buvęs Rusijos žvalgybininkas, jie žino, kad „carui blogos žinios nenešamos“.
Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos vaidina pernelyg didelį vaidmenį V.Putinui žvelgiant į pasaulį. Tarnybos ir konkuruoja tarpusavyje.
Pavyzdžiui, kai Ukrainoje 2013–2014 metais griaudėjo Euromaidano revoliucija, SVR įspėjo V.Putiną, kad Viktorui Janukovyčiui gresia pavojus netekti posto. Bet FSB tikino, esą viskas gerai ir kontroliuojama.
Tiesa, kai V.Janukovyčius iš tiesų paspruko į Rusiją, V.Putinas toli gražu nepagyrė SVR – atvirkščiai, tarnyba buvo nubausta. Regis, prezidentas priėmė miglotus FSB paaiškinimus, esą Ukrainoje neramumus įplieskė Vakarų žvalgyba – esą SVR kalta, kad dėl to neįspėjo.
Kanibalistinė konkurencija
Nenuostabu, kad Rusijos žvalgybos tarnybų konkurencija siekiant pamaloninti šeimininką dažnai virsta kone kanibalistine.
Skirtingai nei JAV, kur prezidentui kiekvieną rytą įteikiamas Nacionalinės žvalgybos direktoriaus suredaguotas dokumentas, Rusijoje V.Putinui kiekviena tarnyba atsiskaito atskirai – asmeniškai ir popieriuje.
Tokio proceso rezultatas – politizuotų žvalgybinių duomenų spiralė. Tarnybos rungiasi, kuri pateiks labiausiai ideologine prasme patrauklią perspektyvą ir kuri konkurentei skaudžiau įdurs į nugarą.
Rusijos žvalgybos tarnybų konkurencija siekiant pamaloninti šeimininką dažnai virsta kone kanibalistine.
O palaižūnų Rusijos šnipų pasaulyje pastaraisiais metais vis daugiau. V.Putinui, kaip ir daugeliui kitų autoritarinių lyderių, su laiku vis mažiau patinka alternatyvūs požiūriai – jam mieliau, kai pavaldiniai jam vis sako „taip“.
„Taip, Putinas – vis dar neginčijamas caras, mėgstantis žaisti su tokiomis tarnybomis. Bet jis šnipų žodžiais tiki labiau nei kitų institucijų, kurios irgi turi informuoti prezidentą bei jam patarti, atstovais.
Jis anksčiau asmeniškai kalbėdavosi su plačiu pareigūnų ratu ir dažnai keliaudavo po šalį. Tačiau dabar jis retai palieka savo rūmus – reikia katastrofos, karinių pratybų ar sportinių renginių“, – rašo M.Galeotti.
Nenori girdėti racionalesnių balsų
Apsiskaičiavimų jau būta. Kai Rusija 2014-aisiais aneksavo Krymą, FSB ir GRU patarė V.Putinui iškart sukelti karą Donbase. Šios tarnybos ramino prezidentą, esą Kijevas greitai kapituliuos ir pripažins Maskvos viršenybę.
Bet prabėgo jau penkeri metai, ir Rusija vis dar įklimpusi nepaskelbtame, bet mirtiname kare, kuris suvienijo Ukrainą ir tapo skaudžių sankcijų Kremliui priežastimi.
2018-aisiais, kai GRU pabandė nunuodyti buvusį dvigubą Rusijos agentą, britams dirbusį Sergejų Skripalį, ši tarnyba ir SVR prezidentui pareiškė, kad įtampa santykiuose su Jungtine Karalyste pakils tik trumpam laikui.
Bet reakcija į išpuolį buvo bendra ir pasaulinė – 29 šalys namo išsiuntė net 153 rusų diplomatus ir šnipus.
Net pensijų reforma, kuri sukėlė tiek daug aistrų, buvo prastumta, nes FSB vadovybė buvo įsitikinusi, kad visuomenė permainas pasitiks nuolankiai.
Vienas su M.Galeotti bendravęs buvęs Rusijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas savo pavardės nesakė, bet neslėpė, kad šnipų įtaka V.Putinui didžiulė.
„Kai Putinas gauna mūsų rekomendacijas, jis jau būna dėl ko nors apsisprendęs pagal informaciją, gautą iš Patruševo ir specialiųjų tarnybų.
M.Galeotti: „Nors atviro konflikto su Vakarais tikimybė išlieka maža, verta atsiminti, kad daugelis karų kyla ne dėl to, kad žvalgybinės informacijos stinga, o todėl, kad ši informacija bloga.“
Kai mūsų dokumente prieštaraujama paranojiškai nesąmonei, kurią stumia saugumiečiai, jis neklausia jų, kodėl jie daro tokias išvadas – jis pareiškia, kad mes naivūs“, – ekspertui taip pasakė šaltinis.
O kada autokratija virsta šnipokratija? Anot M.Galeotti, formalios galios uzurpuoti nereikia – lyderis tiesiog gali tapti priklausomas nuo vieno informacijos šaltinio, o to pavyzdys – situacija šiandieninėje Rusijoje.
Analitikas mano, kad Rusija atsidūrusi pavojingoje situacijoje, nes kova dėl prieigos prie V.Putino ausies dabar net svarbesnė nei būtinybė duoti prezidentui gerų patarimų, o alternatyvūs duomenų šaltiniai išstumti iš kambario.
„Visų rimčiausia tai, kad šnipokratija priverčia net racionalius veikėjus priimti blogus sprendimus.
Nors atviro konflikto su Vakarais tikimybė išlieka maža, verta atsiminti, kad daugelis karų kyla ne dėl to, kad žvalgybinės informacijos stinga, o todėl, kad ši informacija bloga“, – rašo M.Galeotti.
