Tie, kurie vagia iš parduotuvių, degina pastatus ir pešasi šiomis dienomis Didžiosios Britanijos gatvėse, taip pat nesigaili to, ką daro. Netgi atvirkščiai – didžiuojasi, nes gaisrai, maištai ir vagystės praskaidrina jų nykią kasdienybę, o atsistojęs prieš BBC kamerą, kaip tai padarė viena juodaodė mergina, visai šaliai dar gali išrėkti, jog „turtuoliams ir policijai buvo parodyta, kad galime daryti tai, ką norime“.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Į teismą atvestas riaušininkas |
Dažniausiai tokie jaunuoliai, garsiai besididžiuojantys savo veiksmais, yra beraščiai, užaugę maigydami kompiuterinių žaidimų ir savo išmaniųjų telefonų mygtukus. Jie tarsi laukiniai gyvūnai – šį terminą vartoju ne veltui, nes jiems trūksta ne tik išsilavinimo, bet ir elementarios disciplinos, supratimo, kas gerai, o kas – ne. Tokie jaunuoliai siekia patenkinti tik savo pirminius – maisto, sekso, veiksmo – poreikius. Jų elgesys Londono ar Birmingemo gatvėse panašus į baltojo lokio, kuris vos prieš kelias dienas užpuolė norvegų turistą. Skirtumas tik tas, kad lokį medžiotojai nušovė, o jaunuolių, siaubiančių miestus, niekas neliečia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Didžiausios riaušės pasaulio istorijoje
Vos prieš kelerius metus Londono policijos vadovas kalbėjo apie „laukinių vaikų“ kartą, kuri auga priemiesčiuose, ir, manau, buvo labai įžvalgus. Liūdna, bet tenka pripažinti, kad žemesniuosiuose mūsų visuomenės sluoksniuose auga karta, kuri neturi jokių įgūdžių, išsilavinimo, vertybių ir norų. Jie net negyvena, o greičiau – egzistuoja.
Tai tie, kurie nežiūri karališkųjų vestuvių, nesitapatina su jokia bendruomene, nesijaučia londoniečiais, birmingemiečiais, nesididžiuoja savo tautybe. Į gatves šiomis dienomis išėję jaunuoliai nežino šalies, kurioje gyvena, praeities, nesidomi dabartimi ir nesirūpina ateitimi. Vienintelis dalykas, kuris jiems dar įdomus: kompiuteriniai žaidimai, gatvės muštynės, smulkūs, o vėliau stambesni nusikaltimai.
Jie nesvarsto, o gal net neįsivaizduoja, kad galima dirbti nuo 9 valandos ryto iki 5 valandos vakaro, gyventi šeimoje, valgyti šeimyninius pietus ir mokėti mokesčius už nekilnojamąjį turtą. Tai – toliau nei jų vaizduotė sugeba aprėpti.
Reikia pripažinti, kad žemesnės socialinės klasės egzistavo visada. Visada buvo tokių, kurie gyvena geriau, ir tokių, kurie – ne. XIX amžiaus viduryje šis skirtumas buvo itin ryškus, o priešprieša – didžiulė. Tiesa, tada įstatymai buvo kur kas griežtesni, o už riaušes ir neramumų kėlimus ištisi miesto rajonai buvo verčiami važiuoti gyventi į kolonijas arba sodinami į belanges.
Britai darbdaviai vos prieš kelis mėnesius buvo paraginti priimti į darbą daugiau savo tautiečių, bet tik skaniai pasijuokė iš tokio pasiūlymo. Visi žino, kad priėmus darbuotoją, atvykusį iš Rytų Europos, gausi darbštų, atsakingą ir dažnai – gerai išsilavinusį kolegą, na, o priėmęs į darbą britą, gali gauti bet ką.Šiandieniniai riaušininkai ir vagys elgiasi ne ką geriau nei jų protėviai, bet į kolonijas jų niekas niekada netrems, o bausmė už nusikaltimus bus švelni. Tai – gerovės valstybės grimasos, dabar, skirtingai nei XIX amžiuje, net negalime kalbėti apie tikrą skurdą ar badą, kuris anuomet žvelgė žmonėms į akis. Skurdas, nepriteklius dabar – sąlyginiai terminai, kurie niekaip nepateisina riaušių ir vagysčių. Žmonės šiais laikais serga tingumu ir nenoru keisti situaciją, kurioje yra.
Britai darbdaviai vos prieš kelis mėnesius buvo paraginti priimti į darbą daugiau savo tautiečių, bet tik skaniai pasijuokė iš tokio pasiūlymo. Visi žino, kad priėmus darbuotoją, atvykusį iš Rytų Europos, gausi darbštų, atsakingą ir dažnai – gerai išsilavinusį kolegą, na, o priėmęs į darbą britą, gali gauti bet ką.
Yra tokių, kurie sako, jog riaušės, dabar siaubiančios Britanijos miestus, kilo dėl to, kad vyriausybė ėmėsi taupymo programų, sumažino finansavimą socialiniams reikalams. Nenorėčiau sutikti su tokia nuomone, nors, žinoma, retas riaušininkas turi darbą, gyvena pilnoje šeimoje, reguliariai valgo pietus su namiškiais ar mokykloje išmoko kažko naudingo.
Bet taip yra ne todėl, kad visuomenė juos atstūmė, o todėl, jog net norėdami padėti, mes jiems padėti nebegalime. Jaunuoliams, kurie plėšia parduotuves ir siaubia gatves, reikia griežtos disciplinos, o tai mūsų visuomenėje nėra priimtina. Šie vaikai yra tokie, kokie yra, nes niekas neverčia jų būti kitokiais, nemoko būti geresniais. Nuo pat mažumės jaunuoliai išmoksta būti nebaudžiami: jie užgaulioja kitus vaikus mokyklose, baugina praeivius gatvėse, griebiasi smulkių nusikaltimų savo rajone ir visada išsisuka nenubausti. Laisvės yra daugiau nei pareigų ar atsakomybės, todėl atsiranda nebaudžiamumo jausmas, o sudrausminti šiukšlinantį ar blogai besielgiantį jaunuolį jau tapo nebemadinga, galbūt net pavojinga.
Taigi kyla natūralus klausimas, ką turėtume kaltinti dėl to, jog mūsų jaunuoliai, užuot sėdėję pamokose, renkasi gatvę, užuot skaitę knygas, renkasi kompiuterinius žaidimus ar kiemo gaują? Matyt, kaltę galime prisiimti visi, nes nepilnos šeimos mums tapo norma, pietūs kartu su šeimynykščiais – retenybe, o bedarbis tėvas namuose – kasdieniu vaizdu.
Taip pat galime kaltinti mokyklą, bet tai – ne išeitis. Pirmiausiai turėtume pažvelgti į save, savo vyriausybės sprendimus, iš kurių matyti, kad šeima – nuvertinama, o savanaudiškumo kultūra, kai kažką gauni neduodamas nieko – aukštinama.
Kol nebus griežtesnio požiūrio į auklėjimą, didesnės atsakomybės reikalavimo iš jaunų žmonių, tol per televiziją galėsime stebėti gaisrus gatvėse ir du jaunuolius, vienas kitam sakančius „puikus gaisras, žmogau“.Teisės vis dažniau iškeliamos aukščiau pareigų, o nusikaltę žmonės ginami daug aršiau nei jų aukos. Policija ėmė ignoruoti smulkius nusikaltimus, manydami, kad jie nedaro didelės žalos, o gal todėl, kad prarado viltį sugaudyti visus smulkius vagišius ir vandalus, siaučiančius miestuose.
Negalime tikėtis, kad vaikai augs geresni, jei jų idealai yra tokie kaip keikūnas futbolininkas Wayne'as Rooney ar nenormine kalba kalbanti televizijos žvaigždė. Mokytojai mokyklose jaučiasi užguiti, jų autoritetas kasdien paminamas, o vaikų teisės – aukštinamos. Neretai mokytojai skundžiasi, kad negali bausti ar pasakyti griežtesnio žodžio vaikams, nes tuojau pat pasipila priekaištų pilni tėvų skambučiai arba dar blogiau – keiksmai pačioje klasėje. Vos prieš kelis dešimtmečius joks vaikas mokykloje nebūtų drįsęs atsikalbinėti prieš mokytoją. Pagarba, disciplina buvo vienos svarbiausių mokymo proceso sudedamųjų dalių, dabar tai nunykę, o aukščiau visko iškeltos „mokinio teisės“ kiša koją patiems mokiniams, visuomenei.
Iš štai ką mes turime: didelę, amoralią ir brutalią britų jaunuolių subkultūrą, jiems stinga išsilavinimo, disciplinos ir gebėjimo dirbti. Darbuotis taip, kaip darbuojasi migrantai, jie nenori arba jau nebegali, o antivertybės juose taip įsigalėjusios, kad šie nesitiki būti nubausti už tai, ką blogo daro. Liberalai pasakytų, kad šie žmonės – visuomenės aukos, nes ši nesugebėjo jiems duoti to, ko jie verti, įžvelgti juose tam tikro potencialo.
Bet aš nesutinku su tokiu vertinimu, priešingai, manau, kad jiems visuomenė davė per daug, per dažnai atleido jų nusižengimus, nevertė stengtis ir laikytis tvarkos. Štai kodėl jiems taip sunku išbristi iš tos socialinės pelkės, kurioje dabar gyvena.
Manyčiau, tik išsilavinimas ir disciplina padėtų gatves siaubiantiems jaunuoliams grįžti į padorios visuomenės rėmus. Dabar šie jaunuoliai tėra kultūros, kuri duoda viską, bet neprašo nieko atgal, rezultatas. Kol nebus griežtesnio požiūrio į auklėjimą, didesnės atsakomybės reikalavimo iš jaunų žmonių, tol per televiziją galėsime stebėti gaisrus gatvėse ir du jaunuolius, vienas kitam sakančius „puikus gaisras, žmogau“.
Pagal dailymail.co.uk informaciją parengė Jūratė Važgauskaitė.
