„Aš esu laimingas žmogus. Aš esu gyvas“, – 15min.lt Rygoje pasakojo Andris Upitis. Ant kasos kvito, kurį jis parodė mums, parašytas laikas – 2013 metų lapkričio 21 diena, 17 val. 25 min.
16 minučių iki nelaimės.
Apsipirkęs vyras dar nuėjo į kosmetikos, vėliau – į gyvūnų prekių parduotuvę. Smūgio banga A.Upitį pavijo visai prie pat durų – bloškė jį ant žemės.
Kokia yra plona riba tarp gyvenimo ir mirties. Jeigu būčiau užtrukęs penkiomis ar dešimčia minučių ilgiau, manęs nebūtų tarp gyvųjų, – pasakojo A.Upitis.
„Kokia yra plona riba tarp gyvenimo ir mirties. Jeigu būčiau užtrukęs penkiomis ar dešimčia minučių ilgiau, manęs nebebūtų“, – pasakoja A.Upitis.
Per valandą pokalbio su vyru jis nėkart nepasiskundė dėl patirtos traumos, išgyvento siaubo ar suniokoto automobilio, tik kartojo esąs labai laimingas, kad sulaukė 54-ojo savo gimtadienio.
Suprato, kas įvyko, tik namuose
A.Upitis saugo tą lapkričio 21-osios kvitą.
Jis jam primena ne tik apie paties laimę. Ant kvito parašyta ir tądien jį aptarnavusios pardavėjos pavardė.
„Mergina labai maloni buvo“, – prisimena rygietis. Kasininkės pavardė netrukus po nelaimės pasirodė tarp pirmųjų žuvusiųjų sąraše.
Tądien A.Upitis į būtent šią Zolitudės „Maximą“ nė nesiruošė. Ten jis nuvažiuodavo tik kartą per mėnesį – parduotuvė didesnė, prekių pasirinkimas platesnis. Lapkričio 21-ąją vyras, pritrūkęs pieno, nusprendė apsipirkti būtent šioje „Maximoje“. Į parduotuvę jis atvažiavo ne vienas.
Į Zolitudės „Maximą“ jie atėjo trise – jis, jo draugė ir takso veislės kalytė. Kol A.Upitis mokėjo už prekes, jo draugė išėjo į lauką parūkyti. Įsigijęs viską, ko reikia, vyras pasuko prie durų, tačiau jų taip ir nepasiekė – galinga smūgio banga tvojo vyrui į nugarą ir jis nukrito su prekių maišais.
„Kai atsisukau, pamačiau dulkes. Vietomis degė šviesa, kitur nedegė. Buvo dūmų kamuolys. Mano draugei, kuri rūkė, tik truputėlį stiklo į burną pateko“, – pasakojo A.Upitis, patikinęs, kad atsipirko menka trauma.
Taip pat smarkiai buvo suniokotas šalia durų stovėjęs automobilis, į kurio remontą teko investuoti apie pusantro tūkstančio eurų. Smarkiai išsigando ir automobilyje buvusi kalytė – šuo iš baimės apsišlapino ant galinės sėdynės, tačiau traumų nepatyrė.
„Grįžome namo su sudaužyta mašina ir atsisėdome žiūrėti televizoriaus. Kai pasirodė pirmieji skaičiai, kiek žmonių žuvo, buvo pati baisiausia akimirka. Mes tada tik supratome, kaip visa tai, ką patyrėme, buvo baisu“, – pasakojo A.Upitis.
Pirma mintis – pavogtos prekės
A.Upičiui buvo siūloma gultis į ligoninę, tačiau jis atsisakė, tvirtai pareiškęs, kad yra kur kas smarkiau nukentėjusiųjų.
Su siaubu, kuris jį pasiekė namuose žiūrint televizorių ir supratus, kas įvyko, A.Upitį užplūdo ir telefono skambučiai bei žinutės – vyro ieškojo sūnus, dukra, draugai, kolegos, žinoję, kad jis gyvena Zolitudėje.
„Iš mūsų namo žuvo viena moteris. Labai gera ji buvo. Psichologiškai buvo sunku. Pirmas tris dienas vaikščiojau, stačiau žvakes. Po to tą daryti pasidarė per sunku. Dabar, važiuodamas namo, aplenkiu tą parduotuvę. Aš nesiskundžiu. Aš nesikreipiau pinigų, nes man pasisekė“, – kalbėdamas vyras vis pabrėžė, koks yra laimingas, kad liko gyvas.
Parduotuvėje tuo metu buvo ir vienas A.Upičio pažįstamas. Kai užgeso šviesos, jis su keliais pirkiniais buvo netoli kito išėjimo. Netoliese buvo ir apsaugos darbuotojas, išstūmęs vyrą pro duris.
„Jis išėjo ir pirma mintis, kilusi jam, buvo ta, kad jis už tuos pirkinius nesumokėjo ir sulauks nemalonumų. O aš savo produktus, atsimenu, atsikėlęs pasiėmiau“, – pasakojo A.Upitis.
Pirmosios dienos ir savaitės buvo sunkios, tačiau greitai atėjo žiemos šventės, kurios šiek tiek ir praskaidrino vyro nuotaiką. Nors nelaimės jis tikrai neužmiršo. Penktadienį vyras ketina nueiti prie buvusio prekybos centro ir žuvusiųjų atminimui uždegti žvakę. Daug žuvusiųjų gyveno Zolitudėje ir vieta, kur stovėjo prekybos centras, dabar atrodo nelyg vaiduoklis.
Pats prekybos centras yra sulygintas su žeme, aptvertas ir saugomas, o šalia esanti „Maximos“ stovėjimo aikštelė stovi tuščia – automobilių statyti čia negalima. Ant tvoros kabo Latvijos vėliava, kelių žuvusiųjų nuotraukos, apačioje pilna jau papilkėjusių pliušinių žaislų ir žvakių.
Tragedijos vietoje ketinama statyti memorialą 54 žuvusiųjų atminimui.
Prekybos centras yra sulygintas su žeme, aptvertas ir saugomas. Ant tvoros kabo Latvijos vėliava, kelių žuvusiųjų nuotraukos, apačioje pilna jau papilkėjusių pliušinių žaislų ir žvakių.
Ar evakuacija būtų išgelbėjusi?
2013 metų lapkričio 21 dieną, 16 val. 21 min. Zolitudės „Maximoje“ pradėjo kaukti sirena. Prekybos centro apsaugininkai patikrino, ar nekilo gaisras. Jo neradę, nusprendė neevakuoti žmonių.
Praėjus lygiai valandai ir 20 min. (17 val. 41 min.) griuvo „Maximos“ stogas, palaidojęs 54 žmones. 41 žmogus buvo sužeistas, 23 vaikai liko našlaičiais, dar vienas, būdamas vos 14, neteko abiejų savo tėvų.
Ar buvo būtina evakuoti žmones? Evakuacija nebūtinai būtų išgelbėjusi nuo tragiškos nelaimės. Tą mums pripažino „Maxima“ Korporatyvinių reikalų direktorius Ivaras Svilanas.
16 val. 21 min. nuskambėjo apie gaisrą įspėjanti signalizacija. Kadangi pastatas nedegė, pavojaus prekybos centro darbuotojai nei sau, nei klientams neatpažino. Todėl tikėtina, kad, 16 val. 21 min. evakavus žmones, 17 val. 41 min., kai griuvo stogas, parduotuvė būtų vėl veikusi ir aukų nebūtų pavykę išvengti.
„Galite kasdien sėdėti kiekviename „Maximos“ susirinkime – kažkaip Zolitudė yra paminima. Tragedijos poveikis, įtaka įmonei yra didžiulė. Kalbamės apie tai, ką galime padaryti ateityje. Nes praeities pakeisti, deja, negalime“, – pasakojo I.Slivanas. Jo teigimu, Latvijoje, suskambus gaisro signalizacijai, pirmiausia reikia patikrinti, ar nėra gaisro, tik tada evakuoti žmones, tačiau dabar bendrovė pirmiausia išveda žmones, tik po to aiškinasi, kas negerai.
Galite kasdien sėdėti kiekviename „Maximos“ susirinkime – kažkaip Zolitudė yra paminima. Tragedijos poveikis, įtaka įmonei yra didžiulė. Kalbamės apie tai, ką galime padaryti ateityje. Nes praeities pakeisti, deja, negalime, – pasakojo I.Slivanas.
„Maximai“ nelaimė kainavo mažiausiai 11 mln. eurų ir sudavė labai skaudų smūgų jos reputacijai.
Mamos neteko vos gimęs
„Maxima“ aukų artimiesiems ir sužeistiesiems skyrė 2,2 mln. eurų. 1,7 mln. eurų jų bus išmokėta našlaičiams vaikams – visi kas mėnesį gaus po 711 eurų, kol jiems sukaks 18 metų.
Paskutinė tokia išmoka bus sumokėta 2031 metais. Tai reiškia, kad tais metais paskutiniam nukentėjusiam našlaičiui sukaks 18 metų. Kai žuvo jo mama, vaikui buvo vos keli mėnesiai.
Kitas dabar jau penkiolikos sulaukęs vaikinas kas mėnesį iki pilnametystės iš „Maximos“ gaus po 1422 eurus, nes dėl stogo griūties žuvo abu jo tėvai.
„Maxima“ po nelaimės sudarė 11 mln. eurų biudžeto programą. Dalį lėšų skyrė žuvusiųjų artimiesiems, 5,5 mln. eurų padidino darbo užmokesčio fondą – 8 tūkst. darbuotojų Latvijoje turinčios „Maximos“ darbuotojų atlyginimai vidutiniškai augo 7 proc. Likę pinigai buvo skirti patogesnėms kėdėms parduotuvėse, saugumo mokymams.
„Poveikis „Maximai“ buvo žymus. Ypač iš vartotojų, kuriuos „Maxima“ vadina premium vartotojų klase. Tai yra Rygos miesto jauni gyventojai be vaikų ar rimtų santykių, su didelėmis pajamomis, socialiai aktyvūs, išsilavinę. Tai yra žmonės, kurie nėra tokie jautrūs kainai“, – pasakojo I.Slivanas.
Prie bendrovės komandos jis prisijungė vos prieš 3,5 mėnesio – pasakojo norintis pakeisti žmonių požiūrį į „Maximą“, nes vartotojams atrodo, kad, laikydamasi mažų kainų ir kaštų politikos, įmonė pamina žmogiškumą. Dirbti kuriant bendrovės įvaizdį nėra lengvas uždavinys.
Bet, matyt, dar sunkesnė užduotis yra grįžti dirbti į „Maximą“ po to, kai 8 valandas pragulėjai po parduotuvės griuvėsiais.
„Turiu kojas, rankas, esu laimingas“
Martinas buvo vienas paskutiniųjų, kurį gelbėtojai ištraukė iš parduotuvės griuvėsių. Ten jis praleido daugiau nei 8 valandas. Martinas dirbo parduotuvės kasininku.
25 metų Martinas, net ir praėjus metams po tragedijoms, dar negali gerai vaikščioti, be to, jam sunku valdyti vieną ranką. Nors patyrė didelę traumą, „Maximos“ vyras nekeikia – ketina grįžti ir dirbti prie savitarnos kasų.
„Jis vietinių buvo labai mėgstamas“, – pasakojo I.Slivanas.
25 metų vyras, net ir praėjus metams po tragedijos, dar negali normaliai vaikščioti – tik neseniai jis pats pabandė stovėti ant kojų. Be to, Martinui sunku valdyti vieną ranką, jis jau du kartus gydėsi Vokietijoje. Nors patyrė didelę traumą, „Maximos“ vyras nekeikia – ketina grįžti ir dirbti prie savitarnos kasų.
Nekeikia „Maximos“ ir A.Upitis: „Maximoje“ ir toliau apsipirkinėju. Jie parduoda daug latviškos produkcijos, ji yra pigesnė nei kai kur kitur. Mane tenkina produktų kokybė. „Maxima“ kuria darbo vietas. Aš nepykstu. Jeigu ji jokios naudos neduotų Latvijai, tada dar pagalvočiau. Net negalvoju apie boikotą. Kasininkės malonios, dar ir šiandien su jomis juokavau.“
Iš valstybės pinigų jis neprašė. Viskas, ką gavo už tai, kad nukentėjo, yra 33 proc. nuolaida interneto ir televizijos sąskaitai – neprašė ir jos, tačiau vyrą aptarnaujanti kompanija apdovanojo visus kažkaip nukentėjusius nuo nelaimės.
„Rankos, kojos sveikos. Visi klausia, kaip man sekasi. Sakau, gerai. Pasižiūrėkit, kažkas ieško maisto konteineriuose. Kažkas gyvena šilumos trasose. Aš gyvenu gerai. Mano vaikai gyvena gerai“, – apie savo laimę vis netilo A.Upitis.
Laimingas ir vyro šuo. Kalytė neseniai minėjo dvejų metų gimtadienį: „Padarėm jai mėsos tortą, užrišom žalią kaspiną. Lakstė, buvo labai laiminga. Tik šuo bijo sprogimų. Miega ant galvos. Gyvenimas vienas, jį reikia gyventi.“
