Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasiekė svarbią pergalę, kai penktadienio rytą ES šalių premjerai ir prezidentai pritarė „ribotam sutarties pakeitimui“, siekiant sugriežti finansinę drausmę ir sukurti nuolatinį finansinės pagalbos fondą euro zonos narėms.
Europos Vadovų Tarybos prezidentas Hermanas Van Rompuy ketina išnagrinėti, kaip bus siekiama šių pakeitimų ir kaip jie turėtų būti suformuluoti. Savo išvadas jis pateiks ES lyderiams gruodį.
Beveik visos Bendrijos šalys prieš viršūnių susitikimą įnirtingai priešinosi bet kokių sutarties pakeitimų svarstymui, tačiau galiausiai jas įtikino Vokietijai iškilusi būtinybė imtis permainų, kad būtų išvengta teisinio mūšio su šalies Konstituciniu Teismu.
Lyderiai susitarė sukurti nuolatinį antikrizinį mechanizmą, turintį užpildyti spragą, kuri atsiras, kai 2013 metais nebeliks laikino 110 mlrd. eurų (379,8 mlrd. litų) finansinės pagalbos Graikijai fondo, taip pat 440 mlrd. eurų (1,52 trilijono litų) bendro euro zonos fondo.
Diplomatai sako, jog kol kas neaišku, ar naujame mechanizme dalyvaus tik euro zonos narės, ar visos 27 ES šalys, tarp jų neįsivedusios euro.
Berlynas nerimauja, kad bet koks nuolatinis fondas kirstųsi su Bendrijos sutarties sąlygomis, draudžiančiomis gelbėti į finansinę duobę pakliuvusias ES nares, todėl gali būti atmestas griežto Vokietijos Konstitucinio Teismo. Tokiu būdu euras vėl taptų pažeidžiamas rinkos spaudimo, kaip nutiko šiemet pavasarį.
Suvokiantys, kad reikalingi struktūriniai pokyčiai, tačiau nerimaujantys dėl galimų veiksmų Karlsrūhėje ir didėjančio euroskeptiškumo visuomenėje, kitų šalių lyderiai pareiškė sutiksiantys su pakeitimais tik su sąlyga, kad jie bus „maži, maži, maži – kiek įmanoma mažesni..., siekiant užtikrinti, kad neatsiras jokios galimybės referendumams“, sakė „EUobserver“ vienas Danijos diplomatas.
ES lyderiai gali nuspręsti atlikti šiuos pakeitimus inicijavus „specialiąją peržiūros procedūrą“, numatytą Lisabonos sutartyje. Joje nurodoma, kad Europos Taryba turi teisę pataisyti sutartį, jeigu šiems pakeitimams pritaria visos šalys ir jie neišplečia Europos Sąjungos kompetencijos.
Ši procedūra taip pat leidžia išvengti Tarpvyriausybinės konferencijos, kurią paprastai būtina sušaukti prieš planuojamus Bendrijos sutarties pakeitimus ir per kurią vyksta konsultacijos su Europos Parlamentu bei derybos tarp ES šalių.
„Tai atriboja (Europos) Parlamentą ir galimybę, kad įvairios šalys susės prie (derybų) stalo su įvairiais dalykais, kuriuos jos norėtų įtraukti į sutartį arba iš jos išbraukti, – aiškino danų diplomatas. – Privalome užtikrinti, kad neatversime Pandoros skrynios.“
Tačiau A.Merkel aiškiai pareiškė, kad šie pakeitimai nulems „esminį šuolį“, siekiant Bendrijos šalių ekonominio suartėjimo.
„Tai bus esminis šuolis, susijęs su tolesniu sutarties tvarkymu – ypač deficito procedūrų ribojimais, leidžiančiais pusiau automatines sankcijas, – sakė Vokietijos kanclerė žurnalistams po viršūnių susitikimo. – Noriu pabrėžti vieną svarbią priemonę: šalių konkurencingumo stebėjimą, kad (Europos) Taryba veiktų kaip (ES) ekonomikos vyriausybė, kurios jūs visi manęs prašėte.“
Paklausta apie Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų nuogąstavimus, kad sutarties pakeitimai gali išprovokuoti referendumus, A.Merkel atsakė: „Dėl to ir kalbėjome apie “ribotą pakeitimą„, apsiribojantį krizių sprendimo mechanizmu, kuris būtų jo esmė.“
Taip pat buvo iškelta, anot vieno ES diplomato, „branduolinės pasirinkties“ galimybė – galimos sankcijos pernelyg išlaidžioms Bendrijos šalims, atimant iš jų teisę balsuoti ES Ministrų Taryboje.
Vokietija tvirtai laikėsi pozicijos, kad per didelį biudžeto deficitą turinčios šalys turi būti griežtai baudžiamos.
„Balsavimo teisių atėmimo galimybė neišnyko, – sakė A.Merkel. – Tačiau tam reikėtų didesnių sutarties pakeitimų.“
Tokių priemonių galimybę taip pat nagrinės H.Van Rompuy, tačiau manoma, jog tai vyks tik atlikus pirmuosius „ribotus“ ES sutarties pakeitimus.
