Po išpuolių Vokietijoje ir Prancūzijoje plačiai svarstoma, kaip turėtų elgtis žiniasklaida, kad prieš savo valią netaptų teroristų bendrininke. Kokia atsakomybė tenka piliečiams?
Po liepos 22 d. išpuolio Miunchene baimė visą naktį pulsavo socialiniuose tinkluose, maitinama gandų ir dezinformacijos srauto. Tai „didelės baimės akys“ moksleivio surengtas bendraamžių šaudynes išaugino iki islamistinio teroro akto su bent trimis užpuolikais, ginkluotais ilgavamzdžiais ginklais, su sprogimų ir šaudymų įvairiose miesto vietose haliucinacijomis. Gandų išpūsta baimė valstybei atsiėjo daug: antiteroro operacijoje dalyvavo 2300 policininkai, buvo sustabdytas miesto eismas, suparalyžuotas Bavarijos sostinės gyvenimas.
Įvykius analizavęs terorizmo ekspertas Joachimas Krause pastebi, jog socialiniais tinklais skleistoje dezinformacijoje būta ir politinio išskaičiavimo: vieni karštai tikėjosi džihadistų išpuolio – kaip kruvino argumento prieš vyriausybės vykdytą pabėgėlių politiką. Kitiems labai norėjosi, kad užpuolikas būtų dešinysis ekstremistas (kai kurie „liudininkai“ dievagojosi žurnalistams matę, esą, šaulys buvęs skustagalvis) – juk tai būtų puikus kontrargumentas pabėgėlių politikos priešininkams!
Dar vienas variantas, kad paniką sąmoningai sėti galėjo ir islamistams prijaučiantys asmenys, viešai nebuvo svarstytas. Vis dėlto nesunku įsivaizduoti, kaip visą tą isteriją stebėję džihadistai trynė rankas: ankstesnių teroro aktų sukelta baimė veikia ir toliau, be tiesioginės rizikos jiems patiems.
„Miuncheno įvykiai atskleidė, kad visuomenėje esama nervingo teroro laukimo ir kad gyvename medijų pasaulyje, kurį valdo be galo įelektrinti, be galo nervingi impulsų tinklai,“ – konstatuoja Tiubingeno komunikacijos ir medijų mokslininkas Bernhardas Pörksenas.
„Įsiaudrinusioje bendruomenėje“ nesunku sukelti paniką
Teroro aktų taktiką analizuojančiam darosi aišku, jog islamistai perprato vakarietiškos visuomenės silpnąsias puses ir naudojasi jomis savo destruktyviai strategijai įgyvendinti. Įžvalgus visuomenės analitikas, vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas maždaug prieš dešimtmetį paleido į apyvartą „įsiaudrinusios bendruomenės“ sąvoką.
Pasak filosofo, visuomenės yra „streso integruoti jėgų laukai“, „pirmyn besiveržiančios rūpesčių sistemos“. Jos susiranda rūpesčius keliančias temas ir taip sukuria nuolatinio nerimo atmosferą, pavieniai asmenys jungiasi į „įsiaudrinusią bendruomenę“ ir diskutuoja juos jaudinančia tema su didžiuliu įkarščiu, ypač kai pajunta pavojų laisvei.
O temų karštoms diskusijoms, pasak filosofo, parūpina medijos. „Diena iš dienos žurnalistai stengiasi į areną įmesti naujus jaudulio sukėlėjus, ir po to stebi, ar skandalas, kurį jie norėjo sukelti, ima skleisti žiedus.“
Dabar skandalingų temų vis dažniau patiekia ir teroristai. Jie vykusiai naudojasi skandalizmo virusui neatsparios visuomenės silpnybe. P. Sloterdijkas įžvelgia glaudžią sąsają tarp islamistinio terorizmo ir vakarietiškos medijų visuomenės. Terorizmas, pasak filosofo, taikosi ne tiek į priešininko kūną, kiek į jo „dvasinę aplinką“.
Sensacijai įsipareigojusi žiniasklaida teroristams labai paranki
„Teroras yra medijinės pramogų industrijos žanras“, – su jam būdinga provokuojančia gaidele neseniai sakė filosofas politikos žurnalui „Cicero“ duotame interviu. Medijų industrija yra „artima terorui, nes įsipareigojusi sensacijos pirmumui“. Už nedoriausias akcijas ji premijuojama didžiausiu dėmesiu.
Tad medijos faktiškai bendradarbiauja su užpuolikais: pastarieji teroristinio smurto adatos dūriais gali pasiekti maksimalaus baimės efekto. „Kartais man kyla noras, kad būtų įvestas karantinas, kokį anksčiau takydavo maro grėsmės paliestiems laivams“, – sakė P.Sloterdijkas. Protingiausia būtų teroro išpuolių kurį laiką išvis neviešinti, nerašyti apie juos, tačiau tokį „karantiną“ filosofas laiko nerealistišku. Nes teisė informuoti visada bus stipresnė už „supratimą, jog kartais būtina ir diskrecija“.
Medijų visuomenei išties iškyla rimta dilema: ji negali neinformuoti, nutylėjimas prieštarautų jos laisvės sampratai. Tačiau plačiai informuodama apie žudikus ir jų beprotiškus darbus, ji rizikuoja tapti jų bendrininke.
„Terorizme svarbiausia ne pats žudymas, kur kas svarbiau – „terorizavimas“. Tai tam tikra provokavimo forma. Veiksmas, kurio nepavyko plačiai paviešinti, yra bevertis, – dienraštyje „Süddeutsche Zeitung“ aiškino islamistinio teroro ekspertas, Londono universiteto profesorius Peteris Neumannas. – Sugriaudama bokštus dvynius, „Al-Qaeda“ sukūrė įsimintiniausius teroristinio išpuolio vaizdus. Islamistai vadovaujasi Osamai bin Ladenui priskiriamu teiginiu: „Radijo stotis yra svarbesnė už atominę bombą“. Dėl to 2005 metais Londono metro įvykdytas išpuolis organizacijoje susilaukė kritinių komentarų: esą, po žeme būta per maža vaizdų.“
Teroro organizacijos IS strategija: skleisti nepasitikėjimą visuomenėje
Islamo mokslininkas, Bambergo universiteto profesorius Patrickas Franke atkreipia dėmesį į dar kitą nematerialų islamistų ginklą – nepasitikėjimą visuomenėje. Apie jį kalbama ir 2005 metais jordanų žurnalisto Fuado Husseino paskelbtoje knygoje apie islamistinės teroro organizacijos Al – Qaeda strateginius planus.
Knygą F.Husseinas parašė, remdamasis išsamiais pokalbiais su teroro grupuotės strategais. Joje aprašomos septynios fazės kelyje į fundamentalistinį islamo Kalifatą. Dabar šį planą iš Al-Qaedos perėmė IS teroristai.
Plane numatoma, jog 2016 metais turi prasidėti visuotinė konfrontacija, kurios tikslas – tiek musulmoniškų, tiek ir nemusulmoniškų valstybių destabilizavimas. „Todėl dabar ir patiriame tokį išpuolių visame pasaulyje padažnėjimą,“ – aiškino P.Franke. Jų tikslas – ne tik įbauginti, bet ir skaldyti visuomenę.
„Kaip tik tą visuomenės skaidymą IS ir forsuoja, – sako mokslininkas. – IS nori savo pusėn patraukti visus musulmonus. Bet kadangi didelė dalis čia gyvenančių musulmonų yra lojalūs Vakarų valstybėms, išpuoliais norima didinti priešiškumą islamui. Kad musulmonams darytųsi vis sunkiau gyventi Europoje.“
Mokslininkas netiki, kad IS pavyktų apie save suvienyti didžiąją dalį musulmonų. „IS kels mums problemų gal dar kokius keturis-penkis metus. Tačiau IS prieš save sukėlė per daug priešų: Saudo Arabiją, šiitus, nuosaikius musulmonus ir netgi kitus islamistinius sąjūdžius. Žinoma, ir Vakarų valstybes.“
Islamo mokslininkas, kaip ir daugelis saugumo ekspertų, mano, kad turime būti pasirengę naujiems išpuoliams. Turime išmokti reaguoti į juos be panikos. Ilgainiui kaip tik visuomenėse ir spręsis klausimas, ar IS pavyks vakarietiškas visuomenes destabilizuoti.
