Medijų raštingumo specialistas S.Barbet: „Pirmiausia – apie pagrindus, tada – apie dezinformaciją“

Prancūzijos moksleiviai jau priprato prie naujoviškų užduočių per pamokas: pavyzdžiui, iš penkių „Twitter“ žinučių išrinkti tokią, kurioje skelbiama autentiška informacija, o ne gandai, propaganda ar piktybinė dezinformacija.

Internete ne tik prancūzų, bet ir kitomis kalbomis pastaraisiais metais taip pagausėjo dezinformacijos, kad ji jau veikia politinius procesus – JAV Senatui šią savaitę kaip tik įteikta ataskaita apie Rusijos kišimąsi į 2016-ųjų prezidento rinkimų kampaniją.

Ką daryti? Žinoma, viešinti dezinformacijos atvejus ir, suradus šiukšles platinančias paskyras, jas šalinti.

Tačiau S.Barbet ir kiti specialistai mano, kad geriausia pradėti nuo vaikų. Prancūzija nuo 2015-ųjų vykdo vieną plačiausių žiniasklaidos raštingumo pamokų programų pasaulyje – iš pradžių apie internetines pinkles faktams apmokomi mokytojai, o tuomet ir jų mokiniai.

Paryžiaus susirūpinimas pagrįstas. Prancūzai dėmesį į dezinformacijos virusą atkreipė dar 2015-aisiais, kai buvo įvykdytos skerdynės „Charlie Hebdo“ savaitraščio redakcijoje ir kai į paviršių iškilo daugybė sąmokslo teorijų apie žiniasklaidą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ginkluoti užpuolikai atakavo „Charlie Hebdo“ redakciją

Dar aktualesni – naujesni pranešimai apie Rusijos trolių vykdytas kampanijas per rinkimus JAV ir Prancūzijoje. Dabar skleidžiami melai apie migrantus, musulmonus, piktybiškais gandais apipinti ir „Geltonųjų liemenių“ judėjimo protestai.

„Kuo anksčiau pradėsi, tuo geriau, – 15min teigė CLEMI, kuris koordinuoja Prancūzijos medijų raštingumo programą po Švietimo ministerijos stogu, nuo 2017 metų vadovaujantis S.Barbet. – Mes norime daugiau pamokų apie medijas. Poreikis milžiniškas, nes grėsmė didžiulė.“

Tikslių duomenų poreikis

– Pone Barbet, jūsų institutas rūpinasi jaunų žmonių raštingumu kalbant apie medijas. Ar įmanoma apibrėžti problemą, su kuria šiandien susiduriame? CLEMI veikia jau 35 metus, bet socialiniai tinklai – gana naujas reiškinys.

– Prieš 35 metus, kaip teisingai ir sakote, susibūrė grupė intelektualų, akademikų, mokytojų, žurnalistų. Visi jie kėlė klausimą, kaip ugdyti vaikų – būsimųjų piliečių – kritinį mąstymą, kaip juos integruoti į informacinę visuomenę.

Žiniasklaidos profesionalai turi eiti ten, kur yra jauni žmonės – į socialinius tinklus.

Buvo manoma, kad televizija ir radijas daro įtaką demokratiniams procesams. Interneto laikais ši dilema dar svarbesnė ir aktualesnė.

Mūsų misija – ugdyti jaunų žmonių kritinį mąstymą, pastūmėti juos kritiškai vertinti visokį turinį visomis formomis.

– Daug kas teigia, kad vadinamoji medijų dieta šiandien yra perteklinė. Naujienos ateina pas žmones jiems jų net neieškant, ypač – pas paauglius. Turiu omeny „Snapchat“ ir kitas programėles. Jauni žmonės, kai nori kažką sužinoti, ne visada žino, kaip ieškoti informacijos, ir susiduria su įvairiomis manipuliacijomis. Sutinkate su tokiais teiginiais?

– Skaitmeninės erdvės revoliucija labai stipriai supurtė žiniasklaidą, galima kalbėti apie ekonominius išbandymus. Visos tos milžinės – „Google“, „Facebok“ ir kitos – nulėmė pokyčius. Susiduriame su daugybe skirtingų informacijų.

Būdai, kaip jauni žmonės prieina prie informacijos, irgi pasikeitė. Tačiau poreikis gauti patikrintą, tikslią informaciją niekur nedingo.

Būtent švietimo įstaigos turi išmokyti jaunus žmones gauti tą informaciją. Žiniasklaidos vaidmuo – atitikti žinių poreikį, jį išpildyti.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Socialiniai tinklai

Mūsų instituto misija – išmokyti jaunimą ieškoti informaciją, suprasti, kur jos ieškoti ir, svarbiausia, kaip dirba profesionali žiniasklaida.

Savo ruožtu žiniasklaidos profesionalai turi eiti ten, kur yra jauni žmonės – į socialinius tinklus.

Pavyzdžiui, rengiame praktinius užsiėmimus su vaikais, kurių metu parodome, kaip, tarkime „Snapchat“ rasti patikimą informaciją. Tokie leidiniai kaip „Le Monde“ ar „L'Equipe“ turi paskyras tokiose programėlėse. Tą patį darome su mokytojais.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Serge'as Barbet

Stengiasi skatinti sąmoningumą

– Dirbate, be abejo, su švietimo institucijoms. Bet ar nereikia kalbėti ir apie suaugusiuosius vaikų gyvenime? Juk jie gali būti savotiški mentoriai. Kita vertus, tėvai gali kaip tik įtraukti vaikus į savo sąmokslų burbulus.

Ką daryti tokiais atvejais? Gal vaikai, išmokyti skirti grūdus nuo pelų, kaip tik grįš namo ir padės savo tėvams? Kaip tai galėtų atrodyti?

– Kalbant apskritai, socialiniai tinklai yra naujas reiškinys, bet pokyčiai yra labai greiti ir akivaizdus. Jie būdingi visoms kartoms.

Po 2015 metų sausio išpuolių Paryžiuje supratome, koks svarbus švietimas kalbant tiek apie mokinius, tiek apie jų tėvus.

Pernai CLEMI parengė gidą, kuriame yra daug praktinių patarimų, kaip naudotis ekranų technologijomis. Vadovėlis sulaukė milžiniško susidomėjimo. Į mus kreipėsi daug mokytojų, kurie norėjo pasinaudoti gidu per pamokas.

„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./„Facebook“ socialinis tinklas priverstas kovoti su melaginga ir netinkama informacija

Parengėme ir praktinių įrankių rinkinį, kuriuo mokytojai jau galėjo naudotis rengdami mokinių diskusijas. Turime 15 pusantros minutės klipukų, kuriais parodome, kaip viskas vyksta – tai sąmoningumo skatinimo kampanijos dalis, rodoma ir per visuomeninę televiziją.

Iš tėvų sulaukėme prašymų surengti įvairių seminarų apie naudojimąsi socialiniais tinklais. Tad greičiausiai iš mokyklų plėsimės į bibliotekas ir mediatekas.

– Kaip tik norėjau klausti apie projektus suaugusiesiems. Juk „Brexit“ ar Trumpo, Marine Le Pen kampanijos jau parodė, kad neapsiskaitymo ir tikėjimo įvairiais mitais problema egzistuoja plačiąja prasme.

– Netikrų naujienų fenomeną sudaro kelios skirtingos realybės. Pirmiausia – apibrėžimas. Netikros naujienos – manipuliavimas informacija, dezinformacija ir propaganda. Tad įvardinkime reiškinius ir tuomet bandykime juos suprasti.

„Scanpix“ nuotr./Marine Le Pen

Kitas dalykas – suvokti, kaip veikia socialiniai tinklai ir įvairios programėlės, kaip keliauja informacija, kaip ja dalijamasi, kaip ta informacija gali išplisti.

„Geltonųjų liemenių“ judėjimą, žinoma, sukūrė ne feisbukas. Tačiau „Facebook“ šį judėjimą labai stipriai amplifikavo.

Kita vertus, yra visokių sąmokslo teorijų. Šiuo atveju reikia suvokti, kokios yra grupės, suinteresuotos skleisti tokias teorijas, ir tinkamai suprasti atsakymus, kuriuos pateikia specialistai.

„Geltonųjų liemenių“ judėjimą, žinoma, sukūrė ne feisbukas. Tačiau „Facebook“ šį judėjimą labai stipriai amplifikavo.

Žiniasklaida išgyvena svarbų inovacijų laikotarpį – juk žmones reikia supažindinti ir su duomenų žurnalistika. Didžiulį duomenų kiekį svarbiausiose žiniasklaidos priemonėse analizuoja dešimtys žmonių – tas pats pasakytina ir apie faktų tikrintojus. Žinau, kad ir jūs, 15min, turite faktų tikrinimo iniciatyvą.

Manau, kad mūsų misija – dirbti ir tarptautiniu lygiu. Norime pasidalinti gerąja patirtimi.

Tėvai prašo pamokų apie medijas

– Minėjote „Geltonųjų liemenių“ protestus. Ar labai daug dezinformacijos supa šias demonstracijas? Kokie tipiškiausi skleidžiamų iškraipymų pavyzdžiai?

– Na, pati naujausia netikra naujiena susijusi su teroro išpuoliu Strasbūre. Daug žmonių iš „Geltonųjų liemenių“ judėjimo mano, kad ataką surengė pati Prancūzijos valstybė, esą taip siekusi sumažinti liemenių populiarumą socialiniuose tinkluose ir net uždrausti visas demonstracijas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./„Geltonųjų liemenių“ protestai prieš E.Macroną peraugo į susirėmimus

Tiesą sakant, ir 2015-aisiais, tiek po sausio, tiek po lapkričio įvykių jie buvo neigiami. Manipuliavimo technikos apskritai nėra naujos – juk yra ir neigiančių 2001-ųjų rugsėjo išpuolių JAV faktą.

Kovoti su tokiomis teorijomis sunku dėl to, kad socialiniuose tinkluose informacija sklinda ypač greitai. Be to, tempą paspartina ir valstybiniai propagandos organai.

– Aišku, yra ir pavienių aktyvistų. Bet paties CLEMI tikslas – pagrindai, ar ne? Reikia išmokyti vaikus, kas kuria naujienas, kad jos negimsta iš niekur, kas yra gandas, kas yra nešališkumas, kas yra šaltiniai ir kiek jų reikia.

– Taip, dėl to mes ir užsiimame aktyviąja pedagogika. Ji reiškia, kad pats vaikas atsistoja į žurnalisto poziciją.

Yra įvairų projektų, bet mūsų prioritetas – darbas mažose grupėse apjungiant skirtingus mokomuosius dalykus, kad vaikas galėtų pats kurti žiniasklaidos priemonę. Laikraštį, žurnalą, radijo ar televizijos laidą.

Ugdome papildomus įgūdžius – darbą komandoje, didesnį atvirumą kitiems, didesnį pasitikėjimą, gebėjimą žodžiu aiškiai reikšti mintis.

Vaikai taip pat turi galimybę susitikti su žurnalistais. Vedamės juos į redakcijas. Tą patį darome ir su mokytojais, kuriems irgi rengiame kursus. Taip keičiam nusistovėjusią mokymo formą – vaikai nebesėdi klasėse, jie išeina iš mokyklos.

Galiausiai rengiame įvairius mokyklinės žiniasklaidos konkursus. Geriausi moksleivių kūrybos pavyzdžiai – mūsų tinklalapyje. Kasmet vyksta Žiniasklaidos ir informacijos savaitė – ji kitais metais vyks 30-ąjį kartą.

Taip pasiekiame keleriopų tikslų. Pirmiausia vystomos pagrindinės kompetencijos – skaitymas, rašymas. Tai labai svarbu.

Be to, ugdome papildomus įgūdžius – darbą komandoje, didesnį atvirumą kitiems, didesnį pasitikėjimą, gebėjimą žodžiu aiškiai reikšti mintis.

Kultūros ministerijos tyrimas jau parodė, kad moksleiviai, dalyvavę mūsų projektuose, yra atsparesni sąmokslo teorijoms.

– Tad jums pavyksta?

– Aišku viena. Apklausų teigimu, 90 proc. Prancūzijos šeimų prašo medijų raštingumo pamokų. Žinoma, tai yra didžiulis iššūkis mūsų demokratijoms, mūsų piliečiams.

Norime išugdyti piliečius, kurie kurs mūsų demokratiją. Be to, svarbu suteikti jiems žinių, kad ateityje jie patys galėtų tapti profesionalais žiniasklaidoje. Kad būtų ne skaitmeninės visuomenės subjektai, o ne objektai.