KDR vykstantys karai yra patys kruviniausi nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Per du dešimtmečius šioje Afrikos valstybėje dėl karų, bado, ligų, prievartavimų jau žuvo 5,4 mln. žmonių. Maištininkų grupuotės valstybėje nesilpsta, nes ginklai jų rankose yra nupirkti išsivysčiusių šalių piliečių – tų, kuriems mobilusis telefonas yra būtinas kaip oras.
Kruvini rageliai
KDR kasiterito ir tantalo klodai – vieni gausiausių pasaulyje. Ši medžiaga yra naudojama ir mobiliųjų telefonų gamybai. Tačiau valstybė dėl šių išteklių tik skursta, nes juos juodojoje rinkoje parduoda sukilėliai ir už gautus pinigus perka ginklus.
Nė vienas mobiliojo telefono vartotojas negali būti tikras, kad nenupirko maištininkui šautuvo, jei telefoną pardavusi kompanija negali nurodyti, iš kur tiksliai gautos telefonui reikalingos medžiagos. Mineralų kilmės įvardyti negali net „Nokia“, vadinama viena socialiai atsakingiausių kompanijų pasaulyje. „Nokios“ telefonas – kas trečio mobiliojo telefono vartotojo rankose.
Danų režisierius Frankas Poulsenas savo akimis įsitikino – telefonams gaminti reikalingos medžiagos iš kasyklų yra ištraukiamos vaikų rankomis ir sukilėlių parduodamos į kitas šalis. F.Poulsenas ir prodiuseris Ole Tornbjergas visa tai papasakojo sukrečiančiame dokumentiniame filme „Kraujas mobiliuosiuose telefonuose“, kuris sulaukė didelio atgarsio Europoje.
„Mobiliųjų telefonų industrija rėmė pilietinį karą KDR pastaruosius 10 metų“, – „15min“ sakė O.Tornbjergas.
Danai išsiaiškino, kad vien Bisie naudingųjų iškasenų kasyklos pajamos siekia 70 mln. JAV dolerių per metus. Tokių stovyklų KDR yra šimtai. Atskaičiavus menkus kasyklų darbininkų atlygius ir kitas būtinas išlaidas, liekančios didžiulės sumos skiriamos sukilėlių grupuotėms finansuoti.
„KDR verslininkai parduoda mineralus į Ugandą arba į Ruandą. Iš ten jie jau keliauja į Europą mobiliesiems telefonams ir kompiuteriams gaminti. Už mineralus gautus pinigus maištininkai išleidžia ginklams pirkti“, – danams pasakojo kongietis Bernardas.
„Nokia“ gūžčioja pečiais
„Aš negaliu kas dieną rašyti meilės žinučių savo žmonai ar kalbėtis su savo dukterimis, jei tai kainuoja gyvybes, jei mano mobiliajame telefone yra kraujo.„Aš negaliu kas dieną rašyti meilės žinučių savo žmonai ar kalbėtis su savo dukterimis, jei tai kainuoja gyvybes, jei mano mobiliajame telefone yra kraujo“, – teigia filmo režisierius F.Poulsenas.
Jis aiškinosi, ar „Nokia“ telefonų vartotojai neremia karo. Susitikimo su kompanijos atstovais teko laukti itin ilgai – metus.
„Jie tiksliai negalėjo atsakyti, iš kur vežami telefonuose naudojami mineralai, ir negalėjo patikinti, kad tai nėra karą kurstantys mineralai. Todėl mes negalime būti tikri, ar mūsų telefonuose nėra vadinamųjų konflikto mineralų. Dėl to mes, perkantieji mobiliuosius telefonus, esame didelė problemos dalis“, – „15min“ sakė filmo prodiuseris O.Tornbjergas.
„Veiksmų ėmėmės 2001 m., kai sužinojome, kad mineralai, atkeliaujantys iš KDR, gali būti paversti į medžiagą, naudojamą mobiliuosiuose telefonuose. Tuomet kreipėmės į savo tiekėjus. Greitai išsiaiškinome, kad nėra jokio mechanizmo išsiaiškinti, iš kur atkeliauja tos medžiagos“, – toks buvo „Nokia“ atsakymas filmo kūrėjams.
Užgesusios svajonės
KDR naudingųjų iškasenų kasyklose dirba daug vaikų. Daugumą čia atveda gražesnio gyvenimo viltys, tačiau jau per porą pirmų valandų po žeme troškimas lieka vienas – oro.
„Aš išgirdau, kad netoliese nuo mano namų buvo rasta kasykla. Norėjau užsidirbti pakankamai pinigų tam, kad galėčiau pasistatyti savo namą“, – danams pasakojo šešiolikmetis Chance'as.
Prie darbo jis pratinosi ilgai – dėl karščio ir troškaus oro kasykloje sugebėdavo išbūti vos kelias valandas, nors dauguma iš urvų neišlenda tris dienas – dirba nesustodami nė snūstelėti. Tačiau Chance'ui pasisekė – nors svajonės ir neįgyvendino, jam pavyko grįžti į mokyklą. Daugelis iš kasyklų taip ir neištrūksta – dalis miršta dėl oro, maisto ar vandens trūkumo, kitus palaidoja akmenų ir žemių griūtys.
