Ukrainos naujienų agentūra UNIAN pasikalbėjo su viena moterimi, kuri gerą mėnesį praleido kaime netoli Černihivo. Ji papasakojo, ką reiškia gyventi įsibrovėlių apsuptyje, senkant maisto atsargoms, kaip susimalti miltų ir išsikepti duonos iš gautų grūdų, kaip elgtis, kad okupantai nesusierzintų ir nepakeltų ginklo, kur teko laidoti žuvusius vaikus ir kokio atsiprašymo iš kario sulaukė bandydama ištrūkti į saugesnę vietą.
Bėgo nuo karo, karas pasivijo
Mychailo Kociubynskės kaimas yra už 20 km nuo Černihivo. Būtent dėl geografinio artumo daugelis Černihivo gyventojų, prasidėjus karui norėdami ištrūkti iš miesto, prieglobsčiui pasirinko šią gyvenvietę. Bet mintis apie galimai saugų gyvenimą priemiestyje buvo klaidinga – ir į šį kaimą įžengė rusų kariuomenė. Beveik visą laiką, kai buvo puolamas Kyjivas, priešo karinės technikos kolonos judėjo per kaimą.
Didžiulės priešo mašinų kolonos stūmėsi lėtai, kartais šis judėjimas nepertraukiamai trukdavo keturias valandas.
Apie gyvenimą tokiomis nelengvomis sąlygomis UNIAN papasakojo verslininkė iš Černihivo. Su vaiku pas vyro tėvus atvykusi ir 35 dienas okupacijoje išgyvenusi moteris prašė neminėti jos tikrojo vardo, nes sutuoktinis – karininkas, karinio dalinio vadas.
Janos vyras nuo pirmų karo dienų dalyvauja šalies gynyboje, karo akademijoje studijuojanti vyresnioji dukra stojo ginti Žytomyro. O moteris su paaugliu sūnumi išvyko iš Černihivo į Mychailo Kociubynskės kaimą.
„Vasario 25-osios rytą pavyko nuvežti į Černihivą tuos, kurie norėjo grįžti į miestą, – prisiminė Jana. – Daviau kraujo regioniniame kraujo centre ir grįžau į Mychailo Kociubynskę.
Maždaug 16 val. išvažiuoti ir įvažiuoti į kaimą tapo nesaugu, nes priešo kolonos judėjo Gomelio kryptimi, miestą ir kaimą jungiantis tiltas buvo užminuotas. Vasario 26-ąją į kaimą įvažiavo rusų kariuomenė, visos transporto priemonės buvo pažymėtos raide O.“
Moters automobilis visą laiką stovėjo kieme, pilnas iš anksto surinktų daiktų, kad būtų galima išvažiuoti pasitaikius pirmai progai. Tačiau tokia galimybė atsirado tik po mėnesio.
Prie atakų priprato
Uošvių namas stovi greta kelio, todėl Jana matė kariuomenės kolonų judėjimą. Jie uždengė visus langus, paliko tik nedidelį plyšį, pro kurį žiūrėdama moteris skaičiavo priešo techniką. Jana dvi savaites visą informaciją teikė Ukrainos kariškiams. Tol, kol kaime nutrūko elektra, taigi kartu dingo internetas.
Iš pradžių visi miegojo namuose apsirengę ir po bet kokio įspėjimo slėpėsi betoniniame rūsyje.
„Didžiulės priešo mašinų kolonos stūmėsi lėtai, kartais šis judėjimas nepertraukiamai trukdavo keturias valandas“, – prisiminė UNIAN pašnekovė.
Rusijos kariai taip pat įsirengė pozicijas prie kaimo, molio karjero ir vietos sąvartyno teritorijoje. Moteris net sugebėjo nustatyti jų geografinę vietą ir perduoti koordinates, bet ginkluotosios pajėgos neturėjo kuo juos pasiekti.
O priešas tuo metu atakavo Černihivą daugkartinio paleidimo raketų sistemomis „Grad“, daugiapakopėmis raketų sistemos „Smerč“, savaeigėmis daugkartinėmis raketų paleidimo sistemomis „Uragan“.
„Žmonės prie visko pripranta, – pasakojo Jana. – Iš pradžių visi miegojo namuose apsirengę ir po bet kokio įspėjimo slėpėsi betoniniame rūsyje, į jį nusileisdavo ir kaimynystėje gyvenančios močiutės, turinčios tik paprastą, iškastą žemėje.
Vėliau lyg ir pripratome prie virš mūsų sklindančio sviedinių švilpimo, todėl į slėptuvę eidavome nebe taip dažnai.“
Apšaudymas iš priešo pozicijų, esančių už 5 km nuo kaimo, vyko sistemingai – kas 2–3 valandas ir dieną, ir naktį.
Paskutinėmis vasario dienomis molio karjero link judėjo sunkvežimiai su amunicija ir kareiviais. Ukrainos kariai tuomet smogė priešo kolonai. Moteris prisimena, kad vaizdas buvo baisus: viskas degė, kareiviai išsibėgiojo. Vaikus tuo metu laidojo rūsyje.
Išvežtas vyras nebegrįžo
Nutrūkus ryšiui, kaimas atsidūrė visiškoje izoliacijoje. Rusijos kariai apsistojo prie pašarų gamyklos, su vietos gyventojais beveik nebendravo.
Vieno iš mokyklos darbuotojų telefone aptiko Rusijos karinės technikos nuotraukų ir jį išsivežė. Namo vyras negrįžo.
Rusai, atvažiavę iš Levkovičių kaimo pusės, vaikščiojo po namus, atėmė ar sulaužė telefonus, išsiėmė SIM korteles, kad žmonės negalėtų perduoti jokios informacijos. Gatvėse kartais tikrindavo vyrų telefonus. Vieno iš mokyklos darbuotojų telefone aptiko Rusijos karinės technikos nuotraukų ir jį išsivežė. Namo vyras negrįžo.
Janos artimųjų kariai, laimė, neaplankė.
Kaimo gyventojų žiniomis, prie pašarų gamyklos įsitvirtinę Rusijos kariai neteko vadų, todėl daug iniciatyvos nerodė. Rusus pakeitė buriatai, kurie esą buvo nemalonesni. Kaimas jiems atrodęs kaip miestas, nes yra asfaltuotas kelias, stebėjosi namuose esančiais vonios kambariais.
Jokios administracijos kaime atėjūnai nepaskyrė, Mychailo Kociubynskė jiems tebuvo tranzito vieta.
Kad išgyventų, žmonės laikėsi nerašytos taisyklės: jei pro šalį eina priešas, nežiūrėti – palenkti galvą žemyn arba žvelgti klusniai.
„Nebūčiau galėjusi taip elgtis, net norėdama. Nes mano akys pilnos tik neapykantos ir pykčio priešams“, – tikino Jana. Saugumo sumetimais daugelis kaimo gyventojų, jei nebuvo būtino reikalo, stengdavosi į lauką neiti.
Okupantai judėjo automobiliais, bet grupėmis, gyventojų dažniausiai nelietė. Tiesa, kartą centre ėmė šaudyti į orą – demonstravo galią. Žmonės išsigando – kažkas krito ant žemės, kažkas pabėgo.
Per apšaudymą vienam sviediniui pataikius į mokyklą žuvo moteris. Visi tuo metu slėpėsi mokyklos rūsyje, o ji pakilo iki savo kabineto. Tai buvo lemtinga klaida.
Kitas sviedinys pataikė į mokyklos stadioną, dar vienas – į ūkį, kuriame buvo laikomi arkliai, laimė, jų tuo metu nebuvo. Šis ūkis aprūpindavo ir pienu – žmonės galėdavo kas tris dienas nemokamai gauti po 3 litrus pieno.
Mėnuo be duonos
Jana bandė apsaugoti ir savo draugės bei pažįstamų vaikus, todėl uošvių namuose apsistojo aštuoni žmonės – trys vaikai ir penki suaugusieji. Didelių maisto atsargų nebuvo, ir kruopos, ir miltai pasibaigė per dvi okupacijos savaites, nes parduotuvės ištuštėjo. Tuos, kurie gyveno prie kelio, apiplėšė rusų kariai. Išgyventi padėjo tik tai, kad gyventojai galėjo įsigyti pieno, sūrio, kiaušinių, bulvių, kopūstų, burokėlių.
Vietos valdžia išdalijo korteles, su kuriomis taip pat buvo galima gauti šiek tiek produktų. Kadangi Mychailo Kociubynskėje įsikūrusi kruopų gamybos įmonė, kaimo tarybos atstovai atidarė sandėlį ir dalijo produkciją – po pakuotę vienam būstui kas dvi savaites. Janos šeima maisto rinkinį – avižų, avižų dribsnių ir kukurūzų kruopų – gavo sykį.
Pristatyti maisto į kaimą galimybių nebuvo. Kol turėjo miltų, išsikepdavo šiokių tokių blynų, bandelių. Miltams pasibaigus įsigijo kviečių, juos bandė sumalti, bet dingo elektra. Todėl naudojo rankinį malūnėlį, skirtą pipirams, kavos pupelėms.
Jis kažkodėl teisinosi: „Mes nenorėjome…“
Sumaldavo šaukštą kviečių grūdų, tada permaldavo, kad išeitų miltai su sėlenomis, iš kurių būtų galima ką nors išsikepti. Norint turėti šiek tiek miltų, kviečius reikėjo malti bemaž visą dieną.
Karys kartvelas atsiprašė
Iš pradžių Jana vylėsi išvažiuoti Slavutičiaus kryptimi – per Pakulę ir Dniprovską. Bet šis kelias tapo pavojingas, ten vyko mūšis. Prie Pakulės priešas patyrė nuostolių. Moteris matė, kaip rusai išvežė apgadintą įrangą ir savo karių kūnus. Kolonos, kurios į priekį stūmėsi lėtai, į priešingą pusę judėjo kur kas greičiau.
32-ą ar 33-ią karo dieną Ukrainos pajėgos pagaliau pataikė pagal koordinates, kurias moteris nuolat perduodavo kariuomenei. Už 5 km nuo namų užsiliepsnojo ilgai lauktas priešo artilerijos fejerverkas.
Netrukus žmonės sužinojo, kad vietos gyventojai išvažiuoja per Andrijivkos kaimą, nors ten buvo įrengti du priešo kontrolės postai. Nusprendusiųjų išvykti sąrašai buvo derinami su Rusijos kariais. Jana išvažiavo su vaikais.
Pirmajame patikros punkte juos patikrino Rusijos karys – pagal tautybę kartvelas.
„Jis kažkodėl teisinosi: „Mes nenorėjome…“. Turėjau jam daug ką apie tai pasakyti, bet bijojau dėl vaikų, kad jie nebus išleisti, ir tylėjau. Nepradėjau provokuoti“, – prisiminė UNIAN pašnekovė.
Karys atkreipė dėmesį į registracijos kariniame miestelyje žymą jos pase. Nusišypsojo, bet praleido. Kitame patikros poste į žymą neatkreipė dėmesio.
Laukė labai pavojingas kelias – laukai, miškai, bekelė. Kas turėjo mažesnio pravažumo automobilius, važiuoti negalėjo. Žmonės tiesiog paliko savo mašinas vidury lauko ir persėdo pas kitus, kad galėtų pabėgti. Pakelėse stengėsi nestoti ir neišlipti, nes visur buvo pilna minų.
Vienam baigėsi degalai, kitam sugedo mašina – vienas kitam padėjo, kiek galėjo.
Pusiaukelėje iki Vyšgorodo nuleido Janos automobilio padangą. Laimei, moteris su savimi turėjo kompresorių, todėl, kiekviename patikros poste padangą pripūsdama, ji sugebėjo pasiekti Kyjivą (atstumas nuo kaimo iki sostinės – apie 150 km).
Kyjive kolonos dalyviai pasuko savais keliais. Jana su vaikais išvyko pas giminaičius į Poltavą. Dabar jie saugūs.
Išvažiuodami iš Mychailo Kociubynskės, Rusijos kariai plėšė ir grobė. Kaimynė pasakojo, kad į Janos uošvių sodybą tanku įvažiavo iš sodo pusės. Išlaužė ūkinio pastato, rūsių, garažų spynas. Išlupo plastikinius langus, viską apvertė aukštyn kojomis, lyg kažko būtų ieškoję. Ką pavogė, neaišku. Iš rūsio paėmė visas bulvių ir konservų atsargas.
„Viskas įvyko kitą dieną, mums išvykus. Baisu pagalvoti, kas galėjo nutikti, jei būtume likę namuose“, – kalbėjo UNIAN pašnekovė.
Rusijos kariai jau paliko Michailo Kociubynskės kaimą ir atsitraukė arčiau sienos.