Kaip prieš metus Chersono gyventojai pasitiko Ukrainos kariuomenę ir kaip jautėsi, kaip gyveno Rusijai užėmus miestą ir dabar, praėjus metams po miesto išvadavimo, – televizijos kanalo „Current Time“ („Nastojaščeje Vremia“) interneto svetainėje publikuojamame reportaže.
-
„Nebegyvas miestas“: Chersone gyvenantis Igoris vardija iššūkius – nuslūgus vandeniui lengviau nebus
-
Ekspertai: Rusijos ginklai Ukrainoje – kankinimai ir seksualinis smurtas
-
Kaimynų rusams įduota Olha: maniau, kad tai pabaiga
-
Ukrainos žvalgyba: rusai minuoja svarbią energetikos infrastruktūrą Chersono regione
-
Analitikai: Ukrainos kariai kairiajame Dniepro krante žengia į priekį ir užėmė svarbų kelią
-
Generolas J.V.Žukas įvertino padėtį Ukrainoje ir Izraelyje: padėtis nėra tokia bloga, kaip kartais vaizduojama
Nepatikėjo, kol nepamatė savų karių
„Kaip sutikome? Euforija! Žinote, žodžiais to neįmanoma apibūdinti!“, – sako Chersono gyventojas, pasipriešinimo dalyvis Viačeslavas Havrilenka.
Jis prisimena, kad lapkričio 11 dieną Rusijos kariai paliko Chersoną.
Tačiau kad taip bus, jis asmeniškai žinojo dvi dienas iki to: tuomet vyras susitiko su pirmaisiais Ukrainos žvalgybos padaliniais, kurie jau skverbėsi į miestą.
„Lapkričio 9 dieną kažkur po 20 val. gamykloje susitikome su pirmaisiais mūsų vaikinais, kurie įvažiavo į Chersoną.
Žinote, žodžiais to neįmanoma perteikti, – sako jis. – Kai pamačiau mūsų vaikinus gamykloje, apsikabinome ir bučiavomės“.
Kitas Chersono gyventojas prisistato Maviko vardu. Jis nerodo savo veido, bijodamas, kad Rusijos kariai gali jam atkeršyti.
„Emocijos buvo tiesiog neapsakomos. Pirmiausia tą dieną sušukau frazę: „Rusijos karini laive, eik na**ui!“ Šaukiau iš visų jėgų stovėdamas balkone“, – lapkričio 11-osios įvykius prisimena Mavikas.
– Žmonės tik šiek tiek atitarė, nesuprato, kas vyksta: kodėl sau leidžia taip šaukti? Visi bijojo, tokių dalykų niekas nesakė. Tada visi laikė burnas užčiauptas.“
Kaip pasakoja „Nastojaščeje Vremia“, Mavikas pažymi, kad žmonės Chersone po šešis mėnesius trukusios okupacijos buvo labai įbauginti ir ne iš karto patikėjo išvadavimu.
Galbūt daugelis galvojo, kad skleisdami informaciją apie išvykimą Rusijos kariai nori juos patikrinti, identifikuoti tuos, kurie laukia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, kad vėliau galėtų sulaikyti.
Daugelis netikėjo išvadavimu, kol savo akimis nepamatė Ukrainos karių.
„Atvažiavo daugybė mašinų, visos su vėliavėlėmis, – prisiminimais apie lapkričio 11-ąją dalijasi kita Chersono gyventoja Jelena. – Vaikai išėjo, sėdėjo ant tvorų, laukė mūsų kariškių, išnešė pyragų ir saldainių. Emocijų jūra“.
Daugelis Chersono gyventojų prisipažįsta: lapkričio 11-ąją manė, kad visos bėdos jau už nugaros, ir nesuprato, kokie išbandymai jų dar laukia.
Nors rusų kariuomenė ir pasitraukė iš Chersono, ji vis dar buvo labai arti: tebetęsia miesto bei jo priemiesčių apšaudymą.
„Keturias ar penkias dienas vaikščiojai tokioje ekstazėje, nesupratai, kas vyksta, netikėjai, kad tai iš tikrųjų atsitiko.
Bet kai rusai pradėjo apšaudyti Chersoną iš kairiojo kranto, tada žmonės jau apsiprato su mintimis, šiek tiek grįžo į realybę, suvokė, kad dar turime kovoti“, – sako Mavikas.
Miesto gynyba
„Nastojaščeje Vremia“ interneto svetainėje publikuojamame straipsnyje pasakojama, kad Chersoną Rusijos kariuomenė užėmė labai greitai, kone per savaitę.
Jau 2022-ųjų kovo 1-ąją į jį skirtingomis kryptimis pradėjo veržtis Rusijos kariuomenė, o kovo 3-ąją miestas jau buvo visiškai jos kontroliuojamas.
Prieš karą Olha gyveno Bilozerkoje netoli Chersono. Ji prisimena, kad ankstų 2022 metų vasario 24-osios rytą, kai išgirdo sprogimus Čornobaivkos apylinkėse, ruošėsi į darbą.
„Iš pradžių buvo vienas sprogimas, galvojome, gal kažkas atsitiko, žmogaus sukelta nelaimė, dar kažkas, – pasakoja moteris. – Tada įvyko antras sprogimas, ir mes jau supratome, kad kažkas vyksta.“
Pasak Olhos, kai sužinojo, kad prasidėjo karas, pirmiausia norėjo eiti užsirašyti į kariuomenę: ką nors daryti, gintis.
Moteris buvo pasirengusi būti ar kare, ar slaugytoja – svarbiausia kažkaip padėti.
Sužinojęs, kad Rusijos kariuomenė juda Chersono link, panašius jausmus patyrė ir Nadeždivkos gyventojas Serhijus Legenskis.
Jis pasakė žmonai, kad, nepaisant amžiaus, taip pat eina registruotis į karo prievolės tarnybą. Žmona jį išleido, bet pirmiausia paprašė nupirkti produktų.
Serhijus ruošėsi į parduotuvę. Sako, kad tuomet galvoje nuolat sukosi Ukrainos vadovų žodžiai, kad nereikia kelti panikos.
„Susikroviau daiktus, išvažiavau į parduotuvę. Žiūriu, eina kolonos, mašinos važiuoja: žmonės bėga, tiesiog paniškai bėga, – situaciją Chersone prisimena Serhijus. – Važiuoja tokie „Žiguliai“: ant stogo vežimėlis, iš jo draikosi sauskelnės. Ar tai ne panika?“
Olha pasakoja, kaip vietiniai gyventojai ruošėsi stoti į mūšį su Rusijos kariais:
„Su savimi pasiėmė visus turėtus ginklus. Tai buvo automatai, reaktyviniai prieštankiniai granatsvaidžiai – jei neklystu, jų buvo trys, Molotovo kokteiliai. Be to, buvo dar šovinių bei keletas granatų.“
Šiandien beveik visi Chersono Alyvų parko medžių kamienai yra pažeisti skeveldrų ar kulkų: tai tų mūšių pėdsakai.
Prie įėjimo į parką pastatytas kryžius ir paminklinis akmuo žuvusiems pasipriešinimo kovotojams atminti.
Tuo metu Olha jau buvo prisijungusi prie Chersono teritorinės gynybos.
Ji sako, kad jų buvo iki šimto. Pusė būrio buvo išsiųsta į Alyvų parką. Kiti – į licėjų, esantį Bilozerskos aikštėje Chersone.
Pasak „Nastojaščeje Vremia“ reportažo, kaip prisimena vietos gyventojai, tuo metu Chersone tiesiog neliko reguliarių gynybos pajėgų dalinių.
„Ukrainos saugumo tarnyba, policija, nacionalinė gvardija, batalionas, pasieniečių būrys – visi paliko Chersoną“, – sako Konstantinas Kozakas.
Jis praktiškai vadovavo antrajai kovotojų grupei. Kai kurie jų turėjo kovinės patirties, kai kurie buvo paprasti civiliai.
Anot Konstantino, žmonių, gynusių miestą su ginklais rankose, buvo nedaug, visų pirma dėl to, kad neužteko ginklų:
„Iš viso buvo 120 kulkosvaidžių, o gauti daugiau niekur nebuvo galimybės.“
Serhijus iš Nadeždivkos užėmė gynybines pozicijas Alyvų parke.
„Ten kas kaip galėjo, taip pasislėpė: po kokiu medžiu, krūmu. Ir jau ėjo šarvuočiai, supranti? Snaiperiai jau dirbo prie mūsų“, – prisimena jis.
Po to, kaip „Nastojaščeje Vremia“ pasakojo Serhijus, prasidėjo pragaras. Vyras buvo priešakinėje linijoje, kur nebuvo nei apkasų, nei įtvirtinimų.
Olha buvo nuošalyje. Jos užduotis buvo išvežti sužeistuosius.
Tuo pat metu Bilozerskos aikštėje Konstantinas ir jo teritorinės gynybos grupė kovojo su Rusijos kariais. Tai truko apie dvi valandas.
Jėgos buvo nelygios, sako vyras: „Jų buvo daug, iki dviejų šimtų žmonių, o mūsų – dešimt.“
Konstantinui ir Olhai pavyko pasitraukti. Tačiau Serhijus ilgai gulėjo sužeistas mūšio lauke.
Sukaupęs jėgas jis bandė išsikapstyti, bet aplink jau buvo rusų kareiviai.
Vyras prisimena, kad pasisekė – jis nebuvo apsirengęs karine uniforma.
Kai buvo sulaikytas, kariams pasakė, kad tiesiog pateko į apšaudymą, rusai jį paleido.
Dabar Serhijus kartu su Konstantinu ir Olha siekia karinių apdovanojimų žuvusiems Alyvų parke.
Partizanai, mitingai, „Geltonas kaspinas“
Užėmus Chersoną miesto gyventojai ilgai nepasidavė: ėmė būriuotis Laisvės aikštėje ir su savimi išsinešdavo Ukrainos vėliavas.
Taip norėjo pademonstruoti, kad Chersonas – Ukrainos miestas ir Rusijos karių čia nelaukė.
Kai rusų kariuomenė įžengė į Chersoną, Andrijus ir jo draugai prisijungė prie pasipriešinimo.
Jis prisimena įvykį, kai Rusijos kariai centrinėje aikštėje bandė dalyti humanitarinę pagalbą, pasakojama „Nastojaščeje Vremia“ reportaže.
„Atvažiavo daug humanitarinės pagalbos sunkvežimių, Rusijos karių, – pasakoja vyras. – Buvo daug žmonių-statistų. Buvo akivaizdu, kad humanitarinę pagalbą ėmė ne Chersono gyventojai.
Jie dėkojo rusams, sakė: „Ačiū, kad esate čia, mes laukėme jūsų.“ Tai buvo sakoma specialiai norint nufilmuoti vaizdo įrašą ir parodyti, kad Chersonas laukė „rusiško pasaulio“. Tačiau taip nebuvo.“
Andrijus pabrėžia, kad Rusijos kariai nesitikėjo, jog nė vienas iš vietinių gyventojų nepaims atvežtų produktų.
Antirusiški mitingai tęsėsi beveik visą kovą – iki tol, kol Rusijos kariuomenė nepradėjo naudoti ginklus prieš protestuotojus.
„Vyko mitingas ir į taikius žmones jie tiesiog paėmė ir atidengė ugnį, – prisimena Andrijus. – Buvo net sužeistų. Jie šaudė ašarinėmis dujomis. Netgi mėtė į žmones dujų balionus.“
Mavikas primena, kad pasipriešinimas mieste tęsėsi ne tik mitingų forma: daugelis, tarp jų ir jis pats, slapta padėjo Ukrainos kariams, dalijosi su jais informacija apie okupantus.
Pavyzdžiui, jis asmeniškai, pamatęs Rusijos karius Čornobaivkoje, kur yra oro uostas, pradėjo juos sekti.
Netrukus su juo susisiekė Ukrainos žvalgyba ir perdavė droną DJI Mavic. Taip vaikinas gavo savo šaukinį.
Jo pranešimai buvo svarbus informacijos šaltinis Ukrainos pajėgoms.
„Kiekvieno skrydžio metu skambinau draugei lyg tai būtų paskutinis kartas. Nieko jai nesakydavau, bet tarsi atsisveikindavau. Ką rusų kariai pagaudavo, to niekada nepaleisdavo“, – gyvenimą Chersone rusų okupacijos metu prisimena jis.
Viačeslavui nepasisekė. Jis savo kailiu patyrė, kas yra „rusų rūsys“.
Prieš karą su Rusija vyras, kaip buvęs Afganistane ir Černobylyje, Chersone užsiėmė visuomenine veikla. Todėl jo apieškoti atvyko FSB pareigūnai.
„Mane išgelbėjo amžius, manęs saugoję vaikinai nekankino, – „Nastojaščeje Vremia“ pasakoja vyras. – Pirmąją naktį, kai atveža į izoliatorių, jie vadina „svetingumo parodymo naktimi“: tą dieną atvežti žmonės kankinami visą naktį.“
Viačeslavas beveik mėnesį praleido rūsyje.
Į FSB rankas galėjo patekti ir Lilija – viena iš „Geltonojo kaspino“ aktyvisčių.
Okupacijos metais šio judėjimo dalyviai kabino lankstinukus, plakatus, piešė Ukrainos vėliavas ir taip priminė, kad Chersono gyventojai nepriima Rusijos valdžios bei laukia išvadavimo.
Lilija sako, kad okupacijoje esantiems žmonėms tai buvo labai svarbu – suteikė tikėjimo, nurodo „Nastojaščeje Vremia“.
Gyvenimas su kolaborantais
Daugelis Chersono gyventojų pasakoja, kad okupacijos metais net pavojingesni už Rusijos karius buvo jų kolaborantai – tautiečiai, perėję į Rusijos pusę.
Po to, kai buvo sužeistas Alyvų parke, Serhijus sugrįžo į Nadeždivką ir pamatė, kad kai kurie jo kaimo žmonės draugavo su rusų kareiviais:
„Atnešdavo barščių, gerdavo su jais. Kai kurie atnešdavo pyragų. Yra visokių žmonių. Dažniausiai patriotai, bet, žinoma, yra visokių“, – sako jis.
Jelena yra Chersono Jūrų akademijos bibliotekos direktorė. Ji su kartėliu prisimena, kad kai kurie jos kolegos palaikė Rusijos valdžią.
Prasidėjus okupacijai, akademija iš Chersono persikėlė į Odesą. Tačiau rusų paskirta valdžia vietoj jos sukūrė naują ir pakvietė dirbti dėstytojus.
Kaip nurodo „Nastojaščeje Vremia“, Jelena atsisakė.
Prieš išvykdami iš miesto rusai, anot jos, išsivežė daug vertingų daiktų:
„Chersone nukėlė visus paminklus. Viską paėmė. Išvežė visą kraštotyros muziejų, visus paveikslus. Atvažiuodavo džipais, viską paimdavo ir išsiveždavo“, – pasakoja Jelena.
Ukrainos saugumo tarnyba įtarimus dėl kolaboravimo su rusais pareiškė daugiau kaip 500 Chersono srities gyventojų: okupacinėje administracijoje jie vykdė ekonomines funkcijas arba užsiėmė maisto ir materialinės paramos Rusijos kariuomenei tiekimu.
Buvo ir tokių, kurie prie naujos valdžios tapo policijos pareigūnais.
„Jie vaikščiojo po kaimus ir nelegaliai sulaikydavo savo pačių kraštiečius, su kuriais visą laiką dirbo ir gyveno. Žmones sulaikydavo už jų proukrainietišką poziciją. Už priklausymą, jų nuomone, partizaniniam judėjimui, – sako Ukrainos saugumo tarnybos Chersono srities atstovė spaudai Viktorija Šakula.
– Jie fabrikuodavo bylas, sugalvodavo kokius nors nusikaltimus, kurių asmenys nepadarė. Buvo atvejų, kai siekdami išpirkos jie grobdavo žmones gatvėse, namuose.“
„Nastojaščeje Vremia“ interneto svetainėje publikuojamame straipsnyje taip pat pažymima, kad rusų okupacijos laikotarpiu iš Chersono gana dažnai pasirodydavo žinios, jog sprogo automobilis, kuriame buvo bendradarbiavusieji su Rusijos administracija ar Rusijos kariais.
„Daug žmonių čia kovojo kaip partizanai. Daug“, – pažymi Viačeslavas.
