Po mėginimo liepą įvykdyti karinį perversmą Turkijoje Lietuva griežtai pasmerkė jį kaip pasikėsinimą į demokratiją ir išreiškė tvirtą paramą demokratiškai išrinktai Turkijos valdžiai,skelbta Užsienio reikalų ministerijos pranešime spaudai. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pabrėžė, kad Turkija yra ES valstybė kandidatė ir itin reikšminga partnerė, kurios europinės integracijos pastangas Lietuva nuosekliai remia.
Politologas L.Kasčiūnas teigia, kad Lietuva, kaip ir britai, visuomet rėmė Turkijos europinę integraciją. Britai – todėl, kad, Turkijai tapus nare, sumažėtų Vokietijos ir Prancūzijos įtaka Sąjungoje, o lietuviai – tikėdamiesi, kad ES plėtra į Turkiją galėtų reikšti geresnes galimybes Rytų partnerystės šalims.
Netolima praeitis tolina Turkiją nuo ES
Valstybės teritorijos užėmimas panaudojant jėgą – tarptautinei teisei prieštaraujantis veiksmas, nepriimtinas šiuolaikinėms demokratijoms, taigi ir jų klubui – ES. Tačiau visainesena Turkijos ir jos tarptautinių santykių praeitis rodo, kad ši vadovaujasi kitokiais principais. 1974 metais turkų per pusę padalytas Kipras iki šiol pilnas nuoskaudų.
Pasak L. Kasčiūno, nors Kipras didžiajai daliai ES šalių nėra ypatingas dirgiklis, jis – kliūtis Turkijos kelyje į ES.
„Didžiajai ES daliai, manau, Kipro klausimas nėra kažkoks dirgiklis, tik pačiam Kiprui ir Graikijai. Tačiau tai visuomet bus blokuojantis Turkijos narystę ES veiksnys. Jei pagrindinės ES šalys kada nors rastų kompromisą, tektų mėginti susikalbėti su Kipru, tačiau Kipras visada gali išsitraukti veto kortą“, – kalba pašnekovas.
Savo ruožtu humanitarinių ir socialinių mokslų daktaras L. Donskis teigia manantis, kad, nors Kipro, kurio dalį prieš kelis dešimtmečius pasiglemžė Turkija, situacija parodo, kad Turkija yra rimta problema, tačiau suartėjimas su Turkija kaip tik galėtų padėti spręsti Kipro problemą.
Dar viena XX amžiaus pradžią siekianti istorinė žaizda, tiesiogiai susijusi su Turkija, – armėnų genocidas. Skaičiuojama, kad 1915–1923 metais Turkijoje buvo nužudyta daugiau nei vienas milijonas armėnų. Tačiau Turkija iki šiol neigia genocido faktą.
„Armėnų genocido nepripažinimas taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį, kalbant apie Turkijos galimybę tapti ES dalimi. Prancūzijoje yra labai didelė armėnų diaspora, apskritai armėnai pagal savo įtaką, lobizmą yra antroje vietoje pasaulyje. Taigi kai kurios šalys, pirmiausia Prancūzija, visame „žaidime“ šį faktą tikrai laiko reikšmingu“, – sako L.Kasčiūnas.
Religijų skirtumas – ne trukdis?
Politologo L.Kasčiūno teigimu, religiniai skirtumai vaidina tikrai ne menkiausią vaidmenį, kai kalbama apie Turkijos galimybę priartėti prie ES.
„Paradoksas, bet, nors prancūzai buvo tie, kurie prieštaravo ES Konstitucijoje įtvirtintai nuorodai į krikščioniškąją tradiciją, jie yra būtent tie, kurie kalba, kad Turkija yra kita civilizacija, kultūriškai kitokia valstybė.
Taigi tarp veiksnių, kurie tolina Turkiją nuo ES, pirmiausia paminėtini civilizaciniai, kultūriniai skirtumai. Tuomet demokratija, valdžių atskyrimas, parlamentinė kontrolė, kurios šiandieninėje Turkijoje egzistuoja tik „ant popieriaus“, – pažymi pašnekovas.
Savo ruožtu L.Donskis tikina, kad religija nėra argumentas, kalbant apie demokratijų klubą. Pasak jo, fašistiniai režimai Europoje neretai dangstėsi katalikybe, todėl būtų tikrai naivu manyti, kad religija yra esminis faktorius.
„Tai, kad Turkija yra sunitų islamo šalis, nieko nepasako apie jos politines, demokratines galimybes. Islamas gali būti labai įvairus. Tiesa, Mustafa Kemalio Atatiurko paveldui –sekuliarios valstybės modeliui – problemą kelia R.T.Erdoganas. Jis yra ganėtinai konservatyvus musulmonas, norintis, kad Turkija būtų jei ne islamistinė, tai bent jau konservatyvi šalis.
Dar viena XX amžiaus pradžią siekianti istorinė žaizda, tiesiogiai susijusi su Turkija, – armėnų genocidas.
Kita vertus, jam tenka skaitytis su tuo, kad Turkija turi sekuliarų intelektualinį elitą, daugybę rašytojų, mažumų politiką, kuri, beje, yra ganėtinai liberali. Taigi manau, kad islamas Turkijoje yra sutaikytas su vakarietiška modernia valstybe. Galbūt kaip tik todėl labai svarbu tai parodyti, kad panašų modelį ateityje priimtų ir kitos islamo šalys“, – kalba profesorius.
L.Donskis: atstumti Turkiją – didesnė klaida nei mėginti priimti
L.Donskis sako, kad, ypač iki R.T.Erdogano režimo, tolstančio nuo demokratijos, buvo panašu, jog islamo kultūra, musulmoniška šalis gali priimti modernias vertybes, būti ganėtinai artima politiškai, ir tai esą suteikė viltį, kad Vakarai gali turėti labai patikimą ir galingą sąjungininkę.
„Kita vertus, visi puikiai suprato, kad tektų nuolaidžiauti: jei Turkijai būtų taikomi aukščiausi žmogaus teisių ir demokratijos standartai, paaiškėtų, kad ji sunkiai patektų į Europos kultūros klubą. Taigi tektų rinktis tarp geopolitikos ir tarptautinių santykių bei europinių vertybių ir labai nuoseklių standartų. Bet pripažinkime, kad, žlugus Sovietų Sąjungai, labai panašiai žiūrėjome į posovietines valstybes.
Taigi lengvo pasirinkimo nėra, tačiau manau, kad atstumti Turkiją, nutolti nuo jos būtų didelė strateginė klaida, kurios kaina būtų didesnė nei tų pastangų, kurios, ko gero, anksčiau ar vėliau pasiteisintų“, – kalba L.Donskis.
Pasak pašnekovo, niekada nereikėtų atmesti galimybės, kad Turkija galėtų tapti ES nare. L.Donskis pabrėžia, kad ne viena Europos šalis yra išgyvenusi sudėtingą istoriją, turėjusi daug perturbacijų, tačiau šiandieną yra nepriekaištinga demokratija.
„Tai yra nelengva, bet manau, kad ateityje Turkija galėtų perimti Vakarų standartus. Nesu naivus, nemanau, kad tai dešimtmečio klausimas, bet, jei Turkijai būtų duota galimybė, norėčiau tikėti, kad tai yra įmanoma. Nors, reikia pabrėžti, prezidentas R.T.Erdoganas šią galimybę yra atitolinęs“, – sako jis.
Turkijos narystė ES – iliuzija
Pasak L.Kasčiūno, Turkijos klausimas dėl narystės ES pastaruoju metu tapo kiek aktualesnis dėl pabėgėlių krizės, tačiau iš tiesų jos narystė ES – visiška iliuzija.
L.Donskis pabrėžia, kad ne viena Europos šalis yra išgyvenusi sudėtingą istoriją, turėjusi daug perturbacijų, tačiau šiandieną yra nepriekaištinga demokratija.
„Dėl kultūrinių, vertybinių skirtumų, manau, Turkijos narystė ES yra visiška iliuzija. Prancūzai dar Nicolas Sarkozy laikais yra pasakę, kad dėl Turkijos narystės reikės rengti referendumą, panašiai yra kalbėję yra ir austrai. Ypač dabar, kai kraštutinė dešinė ES stiprėja, tai – užmirštas klausimas.
Šis klausimas būtų tapęs visišku tabu ir apie jį niekas nekalbėtų, jei ne emigrantų krizė ir praktinis, kertinis Turkijos vaidmuo. ES daro tam tikras nuolaidas, bet visi supranta, kad galutinio sprendimo dėl Turkijos narystės niekas nesitiki. Su R.T.Erdoganu dar labiau tolstama nuo tokios galimybės, tačiau ir be jo tai buvo beveik neįmanoma“, – įsitikinęs RESC analitikas.
Nepriklausomybės akto signataras ambasadorius V. Plečkaitis taip pat sako nemanantis, kad ES ir Turkijai yra ar artimiausius keletą dešimtmečių gali būti pakeliui.
„Anot paties R.T.Erdogano, Turkijos kelias yra savitas ir nebūtinai sutampa su ES keliu. Turkija su ES susijusi prekybos ryšiais, emigrantų klausimais, tačiau kultūriniu ir vertybiniu požiūriu gerokai skiriasi nuo ES šalių.
Matant tai, kas dabar vyksta Turkijoje, tikėtis, kad dauguma ES valstybių pritartų glaudesniems santykiams su Turkija ir atvertų jai duris į ES, man atrodo šiek tiek naivoka. Turkija ES yra reikalinga ir svarbi, tačiau tai nereiškia, kad ES gali pro pirštus žiūrėti į žmogaus teisių pažeidimus ir kitus ES vertybėms prieštaraujančius veiksmus. Posūkis musulmoniška kryptimi vargu ar priartina Turkiją prie Europos. Jei tai ir įvyks, tai ne artimiausiais dešimtmečiais“, – kalba V.Plečkaitis.
Turkija nenutols nuo NATO?
Visi LRT.lt pašnekovai įsitikinę, kad, nors Turkija ieško sąlyčio taškų su Rusija, ji niekuomet pernelyg nenutols nuo NATO, nes aljansas jai ne mažiau svarbus, nei ji jam.
„Mano galva, Turkija buvo ir lieka labai svarbi NATO partnerė, be kurios neįmanoma įsivaizduoti aljanso. Be jos situacija Artimuosiuose Rytuose, galimybė atlikti karines operacijas tampa miglota. Tačiau ir pati Turkija niekada nenutols nuo NATO. NATO dėka ji yra branduolinė valstybė. Taigi jei Turkija turi strateginį matymą (o ji jį tikrai turi), kaip, suvokdama, kad Iranas ar Saudo Arabija anksčiau ar vėliau gali tapti branduolinėmis valstybėmis, ji gali to atsisakyti?
Eilinį kartą politikoje vyksta rimbo ir meduolio žaidimai – su sąjungininkais nepavyko susitarti, tad bandoma paerzinti, kad šalis gali suartėti su problemišku partneriu. Bet Rusijos ir Turkijos interesai yra visiškai priešingi“, – tvirtina L Donskis.
