Mianmarą, iš pirmo žvilgsnio taikią valstybę, neseniai pasmerkė pasaulio bendruomenė. Degantys kaimai, masinis smurtas, šimtai negyvų kūnų ir moterų prievartavimai – taip Mianmaro valdžia kovojo su šalies vakaruose Rachinų valstybėje gyvenančiais musulmonais. Dauguma vietos budistų rohinjas, iš kurių buvo atimta pilietybė ir visos kitos teisės, vadina įsibrovėliais, todėl kalbama, kad prieš musulmonus smurtauja net vienuoliai.
Baimindamiesi susidorojimo, rohinjai masiškai bėga į šalia esantį Bangladešą, kur jų gyvenimas siaubingas: be maisto, būtiniausių daiktų, vandens ir vaistų. Mianmarą valdžiusi karinė chunta ne vienerius metus vykdė etninį musulmonų rohinjų valymą.
Tačiau lygiai prieš dvejus metus į valdžią atėjus ilgametės disidentės Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Suu Kyi vadovaujamam demokratiškam judėjimui, buvo tikimasi, kad genocidas pagaliau baigsis. Deja, pasaulį neseniai vėl pasiekė žiaurių kankinimų vaizdai.
„Dabartinė šalies lyderė yra pakankamai uždara, labai retai bendrauja su žiniasklaida. Mačiau vieną BBC interviu su ja, rohinjų klausimą ji nustumia į šalį ir nenori apie tai kalbėti“, – pasakoja kelionių ekspertas Justinas Albertynas.
Tokiu elgesiu pasipiktinusi pasaulio bendruomenė Mianmarui ėmė grasinti sankcijomis, kurios 50 metų vieną uždariausių pasaulio valstybių vadintą šalį vėl nublokštų į atskirtį.
Paprastiems žmonėms gyvenimas be turistų pinigų būtų bado nuosprendis. Tuo laidos „Gyvenimas“ komanda įsitiko atvykę prie Inlės ežero. Nors buvo žinoma, kad šis regionas nėra skurdžiausias šalyje, kontrastas, palyginti su Mandalėjumi, didžiulis. Kiekviename žingsnyje akis bado nepriteklius.
Vietos gyventojai įkyriai į akis nelenda, bet labai apsidžiaugia, jei paduodi, tarkime, šimtą kiatų, t.y., 6 euro centus. Ne veltui pasauliniai kelionių gidai pataria bent kartą gyvenime aplankyti Inlę. Tai – antrasis pagal dydį, gėlas šalies ežeras. Jo plotas – 116 kvadratinių kilometrų. Deja, žemė pakrantėje, kieta ir nederlinga, tad, ieškodami, kaip pragyventi, vietiniai ėmė kurtis ant vandens. Taip atsirado ypatingas gyvenimo būdas, kuriuo ši vieta ir garsėja.
„Žmonės gyvena tiesiog ant ežero. Pagrindinė susisiekimo priemonė yra valtis. Vietiniai jomis vyksta į savo laukus, kurie tiesiog plaukioja ant ežero. Vaikai į mokyklą taip pat vyksta valtimis. Visas gyvenimas – ant ežero ir tai turbūt yra viena įsimintiniausių vietų Mianmare, kur turistai tiesiog nuvyksta ir nesupranta, kaip žmonės gali taip gyventi. Tai – bene vienintelė tokia vieta pasaulyje, kur tiek daug žmonių gyvena ant vandens“, – tikina J.Albertynas.
Valties nuoma dienai čia kainuoja šiek tiek daugiau nei 60 eurų, tačiau kiekvienas išleistas centas atsiperka šimteriopai, kai po 15 min. laidos „Gyvenimas“ komanda patenka į plaukiojančius sodus. Sunku patikėti, bet šiuose, iš dumblo ir žolių suneštuose plotuose, žmonės augina pomidorus, pupeles, agurkus ir daugybę kitokių daržovių, kurių pavadinimų žurnalistai taip ir neišsiaiškino.
