Rachinai, pasak armijos, patys padega savo namus, kad į ten pritrauktų gelbėti atvykstančių gerai ginkluotų karių. Tuomet juos puola su peiliais. Tai kertasi su logika, tačiau tai sunku užtikrintai paneigti – o Mianmaro armijai tokia neaiški situacija ir tinka, rašo „GlobalPost“.
Mianmaro kariuomenė beveik visą Rachinų valstiją pavertė neįžengiama zona pagalbos darbuotojams ir nepriklausomiems žurnalistams. Vienas ekspertas ją įvardijo kaip „informacijos juodąją skylę“.
Užtikrinusi, kad jiems netrukdytų pašalinės akys, kariuomenė vykdo musulmonų kaimelių „valymą nuo ekstremistinės ideologijos“. Reidai rachinų kaimeliuose prasidėjo netrukus po to, kai spalio mėnesį kilo susidūrimai tarp Mianmaro karių ir rachinų karinės grupuotės narių. Mianmaro valdžia teigia, kad per juos žuvo 17 karių ir 65 rachinų kovotojai.
Rachinų kovotojai nė iš tolo neprilygsta Mianmaro kariuomenei, kuri į jų kaimus atvyksta su sraigtasparniais ir karių kolonomis – kad šie kautųsi su grupuote, kurios ginklai daugiausiai yra maži šautuvai, kardai, ietys ir lazdos.
Rachinų padėties negelbsti ir visuomenės nuomonė. Mianmare daugumą sudarantys budistai, atrodo, palaiko armijos veiksmus. Etniškai labai daugialypėje valstybėje rachinai jau seniai yra atstumtieji. Netgi pasirodžiusi informacija apie Mianmaro karius, kurie grupiniu būdu ir grasindami ginklu prievartavo rachinų moteris, šalyje nesulaukė didelio pasmerkimo. Vienas valdžios atstovas BBC aiškino, kad šie kaltinimai išgalvoti, nes rachinų moterys „pernelyg purvinos, kad sujaudintų karius“.
Mianmaro kariuomenė Rachinų valstijoje veikia laisvai, neprileisdama jokių galimų kritikų. Tačiau technologijos šiais laikais suteikia būdą pažvelgti į faktus ir iš išorės.
„Human Rights Watch“ organizacija, pasinaudodama palydovinėmis nuotraukomis, stebi regioną, kuriame Mianmaro kariuomenė tebevykdo valymą. Jie nustatė, kad sudeginti kaimeliai, kuriuose buvo mažiausiai 400 namų.
„Šios palydovinės nuotraukos gali būti ledkalnio viršūnė“, – teigia Philas Robertsonas, Azijos skyriaus direktoriaus pavaduotojas.
Žmogaus teisių stebėtojams padeda ne tik palydovinės nuotraukos, bet ir mobiliųjų telefonų kameros. Rachinams yra pavykę išsiųsti filmuotą medžiagą, pavyzdžiui, kurioje – po kariuomenės surengto antskrydžio ant žolės gulinčių žuvusių vaikų kūnai arba moterys su šautinėmis žaizdomis.
Tokios filmuotos medžiagos autentiškumą sunku patikrinti, tačiau vis pasirodantys tokie vaizdai duoda suprasti, kad nuo Mianmaro karių rankų žūsta ne tik „savižudžiai teroristai, su peiliais puolantys karius“.
Rachinų padėtis Mianmare jau daug metų yra siaubinga. Apie 10 proc. iš maždaug milijono rachinų Mianmare gyvena stovyklose, kurias kontroliuoja armija. Čia trūksta maisto ir medikamentų, daug žmonių badauja, jų išvykimas už stovyklos ribų – griežtai ribojamas.
