Ali pasakojo, kad gyvendamas Irake turėjo problemų su proiranietiškomis sukarintomis grupuotėmis, tačiau nedetalizavo, kokių. Tik užsiminė, kad šios grupuotės norėjo, jog jis prie jų prisijungtų, bet vyras turėjo kitų planų.
Rugpjūtį jis patraukė į turistinę agentūrą „Ard Aljoud“ Bagdade, nes draugai jam sakė, jog šioje agentūroje jis gaus Baltarusijos vizą. Draugai jam taip pat sakė, jog ši agentūra duos vizą į Baltarusiją, iš kur žmonių kontrabandininkai jį atveš prie Lenkijos sienos, o vėliau nugabens į Vokietiją.
Viešbutyje – kontrabandininkų turgus
Ali tikina sumokėjęs 2500 JAV dolerių, kurių paprašė agentūra. Po kelių dienų jis gavo vizą, medicinos draudimą ir rezervaciją Baltarusijos viešbutyje. Lėktuvo bilietų tarp dokumentų nebuvo, jam buvo liepta laukti. Netrukus Ali lėktuvu iš Bagdado atskrido į Stambulą, kur pas draugą gyveno iki spalio 22 d., kai kontrabandininkai jam paskambino ir pasakė, kad reikia nusipirkti bilietą į Baltarusijos aviakompanijos „Belavia“ reisą. Ali taip ir padarė, nors buvo pastebėjęs, kad iš Stambulo nuskristi į Minską būtų buvę daugiau pigiau su „Turkish airlines“.
„Atskridęs neturėjau jokių problemų. Minske mane sutiko ir nuvežė į viešbutį „Planeta“. Ten aš susipažinau su kitais irakiečiais, daugiausia tai buvo jauni vyrai. Jie taip pat ketino kirsti sieną su Lenkija.
Mus visus pakvietė į viešbučio vestibiulį, kur vyko siurrealistinė scena, – pasakoja Ali. – Tie žmonės – kontrabandininkai atvirai rinkosi viešbučio vestibiulyje ir pardavinėjo savo paslaugas. Visiškai atvirai ir be jokio nerimo. Skirtingi kontrabandininkai siūlė skirtingas kainas, priklausomai nuo komforto lygio, – nuo 3 iki 10 tūkst. JAV dolerių. Aš išsirinkau variantą už 4 tūkst. dolerių. Už šiuos pinigus mane turėjo iš viešbučio nuvežti prie sienos, suteikti GPS orientyrus perėjimui. Po savarankiško sienos perėjimo Lenkijos pusėje mane turėjo pasitikti ir nuvežti į Vokietiją“, – pasakoja Ali.
Tie žmonės – kontrabandininkai atvirai rinkosi viešbučio vestibiulyje ir pardavinėjo savo paslaugas. Skirtingi kontrabandininkai siūlė skirtingas kainas, priklausomai nuo komforto lygio, – nuo 3 iki 10 tūkst. JAV dolerių.
Anot jo, jei sumokėtum 10 tūkst. dolerių, kontrabandininkai lydėtų pereinant sieną ir nugabentų į Vokietiją. Į šią sumą taip pat buvo įskaičiuotas apgyvendinimas ir maitinimas kelionės metu.
Ali tikina, kad tarp kontrabandininkų buvo sirai, lenkai, azerbaidžaniečiai ir irakiečiai.
Jo pasirinktas kontrabandininkas buvo iš Irako. Jis prisistatė Farchado vardu.
-
Baltarusijos migrantų „taktika“ aštrina ES diskusijas dėl pasienio užtvarų finansavimo
-
Lietuva ragina Raudonąjį Kryžių aktyviau teikti pagalbą Baltarusijos migrantams
-
Migrantų kolona pasiekė Lenkijos sieną, palapinės – tiesiog pasienio punkte
-
„Belavia“ nebeskraidins iš JAE į Baltarusiją sirų, irakiečių, jemeniečių ir afganistaniečių
Rytą Ali ir dar šešis irakiečius iš viešbučio paėmė trys automobiliai. Juos vairavę rusakalbiai vairuotojai bendravo tik per racijas, nenaudojo mobiliųjų telefonų. Kelionė iš Minsko prie sienos užtruko ilgiau nei septynias valandas. Galiausiai vairuotojai migrantams liepė lipti iš mašinų, parodė į miško pusę ir ėmė rėkdami raginti eiti į tą pusę.
„Mes įbėgome į mišką ir susisiekėme su Farchadu, jis mums atsiuntė GPS koordinates, kur pereiti sieną. Apie 10 kilometrų ėjome mišku, priėjome spygliuotos vielos tvorą. Perkirpome ją įrankiais, kuriuos nusipirkome turguje Minske. Ten yra specialus turgus, kur parduodama viskas, ko reikia norint pereiti sieną: instrumentai, rūbai, palapinės.
Apiplėšė baltarusių pasieniečiai
Prasibrovęs pro spygliuotą vielą aš ėmiau bėgti per neutralią zoną, kuri skyrė Lenkijos tvorą nuo Baltarusijos tvoros. Farchadas mums sakė, kad baltarusių pasieniečiai mūsų nepersekios. Bet jis klydo.
Labai greitai aš už nugaros išgirdau šunų lojimą ir vyrų riksmus. Jie rėkė rusų kalba. Apsisukau ir pamačiau, kad trys pasieniečiai prasibrovė pro tvorą ir ėmė bėgti link mūsų atstatę automatus. Jie taikėsi į mus. Aš pakėliau rankas ir atsiklaupiau ant drėgnos žemės. Jau galvojau, kad viskas baigta. Kareiviai pribėgo ir ėmė mus daužyti automatų buožėmis. Mušė kelias minutes, o paskui vienas ištiesė ranką ir ėmė rėkti anglų kalba: „Money! Money!“ (Pinigai, pinigai, – red. past.)
Mes atidavėme viską, ką turėjome. Kareiviai pasiėmė pinigus, paskui ėmė raustis mūsų kuprinėse. Jie išėmė visą mūsų maistą ir atidavė jį šunims. Išpylė ant žemės vandenį iš butelių. Paskui tas kareivis, kuris reikalavo pinigų, parodė į Lenkijos pusę ir suriko: „Poland! Go!“
Kai mes prakirpome lenkų tvorą, pamatėme tolumoje blykčiojančius žibintuvėlius ir išgirdome automobilio variklio skleidžiamą garsą. Tai buvo patrulis, mes ilgai nuo jo slėpėmės. Taip mes su jais žaidėme katę-pelę dvi dienas, paskui galiausiai supratome, koks jų grafikas ir sugebėjome praslysti“, – pasakoja Ali.
Jau iš Lenkijos teritorijos gilumos irakiečiai vėl susisiekė su Farchadu. Šis nurodė jiems eiti prie kelio 689, kuris jungia pasienį su Bielsko miestu. Ten esą migrantų lauks automobiliai. Tačiau netrukus Farchadas vėl paskambino ir pasakė, kad tas kelias sukompromituotas, kad mūsų automobiliai lauks prie kelio 685. Šis kelias jungia Zabluduvą ir Kleščelę. Ali teigia, kad jiems nurodyta vieta buvo maždaug 10 dienų kelio pėsčiomis atstumu nuo tos, kurioje jie buvo. Tačiau vyrai ryžosi eiti, nors jau šalo ir alko, neturėjo vandens. Tačiau, pasak Ali, Farchadas jų nepaliko bėdoje ir atsiuntė jiems automobilį, kuris atvežė vandens ir vaisių paketų.
Ėjo dešimt dienų
Ali tikina, kad jie ėjo dešimt dienų slapstydamiesi miškuose. Kai priėjo kelią 685, vėl susisiekė su Farchadu, atsiuntė jam savo koordinates. Vyrai pernakvojo kukurūzų lauke, o kitą rytą jų atvažiavo du automobiliai, kuruos vairavo azerbaidžaniečiai. Ali pamena, kad važiavo keturias valandas, kol pasiekė degalinę. Ten laukė nauji automobiliai, kuriuos vairavo lenkai. Irakiečius privežė prie tilto ir pasakė eiti per jį pėsčiomis: Vokietija – kitoje tilto pusėje.
„Buvo labai ankstus rytas, kelias buvo tuščias. Aš tolumoje pamačiau vokiečių vėliavą ir pravirkau. Vokiečių policija mus sulaikė traukinių stotyje, kai bandėme sėsti į traukinį, kuris vyko į Berlyną. Policininkai buvo labai mandagūs, jie pasiūlė mums maisto ir vandens, sakė, kad mes esame saugūs“, – prisimena Ali.
Dabar jis su savo likimo draugais yra pabėgėlių stovykloje Frankfurte ir laukia lapkričio 17 d. įvyksiančio teismo posėdžio, po kurio paaiškės, ar jis gali likti Vokietijoje.
