Airijos valdžia vengdavo minėti Velykų sukilimą
Nors oras pasikeičia keletą kartų per dieną, pagrindinė O`Connellio gatvė Dubline nuolat pilna žmonių. Gatvės viduryje stūksantis milžiniškas plieno smaigalys, angliškai vadinamas „The Spire“, bene pagrindinis geografinis orientyras pirmą kartą mieste viešintiems žmonėms.
Greta smaigalio – Dublinio centrinio pašto pastatas. Prieš 100 metų, 1916 m. balandžio 24 d., šioje vietoje Airija padėjo pamatus savo nepriklausomybei po maždaug 700 metų trukusio britų valdymo. Ši data geriau žinoma kaip Velykų sukilimas arba „Easter Rising“, pasakoja P. MacNamara. Paulas dėsto anglų kalbą, bet viena didžiausių jo aistrų – istorija.
„Centriniame Dublino pašte balandžio 24-ąją išsirikiavo airių sukilėliai savanoriai. Išsirikiavo ir šturmavo pastatą. Viduje buvo žmonių. Kariams įsiveržus, visi buvo išvyti lauk. Keli viduje budėję britų kariai buvo paimti į nelaisvę. Sukilėliai užsibarikadavo. Patrickas Pierce`as priešais pastatą perskaitė nepriklausomybės proklamaciją. Dublino gyventojai nesuprato, kad tai rimta, nes ginkluoti daliniai čia žygiuodavo kiekvieną savaitgalį. Žmonės buvo paprasčiausiai prie to pripratę“, – pasakoja P. MacNamara.
Pasak jo, kai sukilimas buvo numalšintas, iš centrinio pašto jau nieko nebuvo likę – tik išorinės sienos, nes visas vidus sudegė.
Airija valstybės šimtmetį paminėjo dar kovo mėnesį, per šių metų Velykas, tačiau įvairūs renginiai ten vyksta iki šiol. Velykų sukilimas iš viso truko šešias dienas. Galiausiai buvo numalšintas britų. Galbūt paklausite – jei maištas numalšintas, kodėl airiams sukaktis tokia svarbi? Britai nuteisė myriop sukilimo vadus, o dėl to vėliau sukilo visa Airija. Kova dėl nepriklausomybės vyko toliau.
Vos už keliasdešimties metrų nuo Centrinio pašto – Moore`o gatvė, geriausiai žinoma dėl čia veikusių ir iki šiol veikiančių turgaus tipo prekyviečių.
„Čia yra paskutinė sukilėlių būstinė. Čia jie pasidavė, kai buvo apsupti britų. Viskas aplink bus nugriauta, bet jie paliks šiuos tris pastatus, kaip nacionalinį paminklą. [...] Daugybę metų airių vyriausybė 1916-ųjų Velykų sukilimo atminti nenorėjo, nes airių respublikonai turėjo blogą vardą dėl neramumų Šiaurėje, radikalumo. 1970-aisiais net Velykų eitynės būdavo atšaukiamos, nes nenorėjome parodyti, jog esame revoliucinė valstybė, kad kai kas iš mūsų nori Airiją matyti suvienytą“, – sako P. MacNamara.
Anot jo, sukilėlių būstinės pastatai buvo palikti griūti ir tik dabar airiai drįsta prisiminti savo revoliucinę praeitį ir apie tai gali kalbėti atvirai, tačiau dar 1970-aisiais ir 1980-aisiais vyriausybė dėl neramumų Šiaurės Airijoje turėjo derėtis su britais. „Dėl to savo istoriją buvome primiršę“, – sako P. MacNamara.
Labiausiai airiams rūpinti sritis – ekonomika
Kalbėdamas apie šiandieninę Airiją, kaip vieną pagrindinių bėdų P. MacNamara išskiria apgyvendinimą. „Čia yra bėdų nuo pat ekonominės recesijos 2008-aisiais. Tada daugybė žmonių tapo benamiais. Anksčiau elgetaudavo alkoholikai, priklausomi nuo narkotikų. Dabar daugybė žmonių tiesiog neišsimoka nekilnojamojo turto paskolų, praranda darbus ir atsiduria gatvėje. Dubline tai ypač opi problema“, – neslepia P. MacNamara.
Viena judriausių Dublino vietų – greta Trinity koledžo esanti Graftono gatvė. Prekybos centrai, greito maisto užkandinės, kavinės , didesnės ir mažesnės suvenyrų parduotuvės – viskas čia pat. Žmonės gražūs ir spalvingi. Nebūtina įdėmiai klausyti, kad išgirstum, jog čia kalbama daugiau kaip pora kalbų. Skirtingos tautos bei kultūros – neatsiejamos nuo Dublino įvaizdžio.
Airijos sostinėje gyvena daugiau kaip milijonas žmonių, tai maždaug ketvirtadalis visos šalies populiacijos. Tai aukščiausią gimstamumo rodiklį turinti šalis visoje Europos Sąjungoje, tačiau tai ne vienintelė gyventojų skaičiaus augimo priežastis. Šiandien Airija tapo namais imigrantams iš viso pasaulio. Tarp jų – ir lietuviams. Per pusantro dešimtmečio lietuviai tapo viena gausiausių imigrantų bendruomenių šalyje. Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas A. Teišerskis į Dubliną atsikraustė prieš 12 metų.
Jo teigimu šiandieninei Airijai labiausiai rūpi ekonomika. „Ekonomika – esminis dalykas. Tai Airijoje svarbiausia. Kadangi jie krizę visai neseniai pergyveno, rūpi visi ekonominiai dalykai. Buvo gana smarkiai išaugęs nedarbo lygis. Jis viršijo 15 proc., dabar nusileido žemiau 10 proc., bet airiai vis dar mano, kad dar nepergyveno krizės. Dėl jos buvo atsiradęs emigracijos iš Airijos procesas. Dažniausiai emigruodavo labiausiai išsilavinę žmonės“, – pasakoja A. Teišerskis.
Airijos lietuvių bendruomenės pirmininko teigimu, prasidėjus ekonominiam augimui, iš jo labiausiai išlošė patys turtingiausi žmonės. A. Teišerskis pastebi, kad Dubline atlyginimai sparčiai neauga, bet, pavyzdžiui, būsto nuomos kainos pradėjo sparčiai augti.
„Žmonių alga nedidėja, o mokėti reikia vis daugiau, nes kainos didėja. [...] Jie bando taupyti, bet tas procesas, kai kainos didėja (net tada, kai didėja ir atlyginimai) niekam nėra malonus. Airijoje tai dar jaučiama“, – sako A. Teiserškis.
Airiją laiko namais, bet savęs nelaiko aire
Miglei Andrunavičiūtei – 18 metų. Ji Airijoje gyvena nuo mažens. Tėvai ją atsivežė šiai esant trejų. Tiesa, Miglė gyvena ne sostinėje, o maždaug 70 km į pietus nuo jos esančiame Arklou miestelyje, bet mokosi Dubline. Miglė užaugo anglakalbėje aplinkoje, todėl lietuviškai kalba tik namuose arba su artimaisiais Lietuvoje.
Merginos pastebėjimu, kaip airiai priima užsieniečius, vienareikšmiškai pasakyti nėra galima. Ji tvirtina, kad mažesniuose miesteliuose yra žmonių, kurie kitataučių nemėgsta, tačiau didesniuose miestuose žmonės jau pripratę.
„Man asmeniškai atrodo, kad labai priklauso nuo žmonių, kuriuos sutinki. Manau, kad mano amžiaus žmonės yra gana atviri užsieniečiams, bet pasitaiko įvairių žmonių. Esu pripratusi prie tokių žmonių, kurie užsieniečių negali pakęsti ir su jais labai nemaloniai elgiasi. Galbūt taip yra todėl, kad gyvenu mažame miestelyje. Dublino gyventojai, jeigu jie inteligentiški ir išsilavinę, yra atviri užsieniečiams ir gražiai su jais bendrauja“, – sako M. Andrunavičiūtė.
Paklausta, ar Airijoje ji jaučiasi sava, M. Andrunavičiūtė teigia, kad situacija yra dviprasmiška. Ji Airiją laiko savo namais, bet abejoja, ar kada nors ji laikys save tikra aire. Kita vertus, sako M. Andrunavičiūtė, grįžus į Lietuvą jai būna sunku sutapti su lietuviais. „Kai esi gyvenęs tokiose dviejose šalyse ir jos gana skirtingos, tu nei visiškai vienas, bet ir nesi visiškai kitas“, – sako M. Andrunavičiūtė.
Ryškiausias prisiminimas – girti airiai, prašantys pabučiuoti
Ji pastebi, kad su airiais vis dėlto nėra lengva rasti bendrą kalbą. Merginos nuomone, kai kurie žmonės turi daug kompleksų, todėl bijo atvirai kalbėti. „Kai susitikau su drauge lietuve, mes labai gražiai pakalbėjome. Iki tol kalbėdavome per „Facebook“, bet gyvai susitikusios buvome pirmą kartą. Nepaisant to ji su manimi kalbėjo taip, tartum būčiau jos sena draugė, kuri ją pažįsta penkerius metus, o ne tris savaites. Su airiais visai kitaip – gali pažinoti žmogų dvejus metus, bet jam vis tiek bus sunku atvirai kalbėti apie save“, – tvirtina M. Andrunavičiūtė.
Pasak jos, yra du žmonių charakterio kraštutinumai. Vieni nuolat kalba ir negali sustoti, o kiti turi daug kompleksų, todėl jiems labai sunku kalbėti apie save. Ji išskiria, kad vis dėlto Airija turi ir labai gerų, išskirtinių bruožų – gamta, „Guiness“ alus, folk stiliaus muzika ir airiški šokiais, kuriuos, merginos tvirtinimu, tiesiog būtina pamatyti.
14 metų Airijoje gyvenanti pirmojo lietuviško teatro „Alternatyva alternatyvai“ šioje šalyje įkūrėja Laima Prokofjevienė laikosi šiek tiek kitos nuomonės ir airiai jai patinka. Moteris pasakoja, kad bene įspūdngiausias jos atsiminimas – atvykimas į Airiją. „Atvykau per patį didžiausią Airijos festivalį – šv. Patriko dieną. Išlipus iš laivo, į mane trinktelėjo girtų airių minia, kuri prašė juos bučiuoti“, – pasakoja Airijoje gyvenanti lietuvė.
Ji išskiria, kad airiai yra nuostabūs žmonės. Be to, šioje šalyje itin didelį kultūrų ir tautybių gausa. „Airiai man patinka kaip žmonės. Yra minusiukų, bet šiaip aš neturiu nusiskundimų, blogų atsiminimų. [...] Pažįstu daug tautybių žmonių, nes teko dirbti tarptautiniame integracijos centre. Teko sutikti daug žmonių. [...] Iš tikrųjų pažįstų daug žmonių ir iš Afrikos, ir iš Indijos bendruomenės narių. Net pačiame Dubline, remiantis statistika, galima išgirsti 66 kalbas. Nesutikti kitos tautybės žmogaus beveik neįmanoma“, – tvirtina L. Prokofjevienė.
Benamiais tampa mokesčių naštos negalintys pakelti žmonės
Skirtingai nei Lietuvoje, į naktinį Airijos gyvenimą įsitraukia ne tik jaunimas, bet ir brandaus amžiaus žmonės. Vaikščiodamas vakarėjančiu Dublino senamiesčiu prasilenki su gausybe žmonių. Vietos užeigos – daugiau nei puspilnės. Airiško „Guiness“ bokalą kilnoja ir jaunas, ir senas. Net ir labiausiai sausakimšuose pubuose ir airiai, ir miestą lankantys turistai randa vietos pašokti.
Naktinės linksmybės koncentruojasi tiek Fleet‘o gatve, aplink „Temple“ barą – vieną žymiausių Dublino traukos taškų. Aplinkinėse gatvėse vietinių ir turistų srautai praretėja. Nors ir praeivių šūksnių ir automobilių ūžesio atrodo, kad miestas toli gražu nemiega. Po kavinių ir parduotuvių vitrinomis į mėlynus miegmaišius įsisupę benamiai. Jų čia gali sutikti kas kelias dešimtis ar šimtą metrų. Dalis jų – tyliai guli, kiti prašo išmaldos iš praeivių. Pastarieji į juos dėmesio nekreipia.
Atokiau nuo visų, prie Stephen`s Green parko stovi susikūprinusi vidutinio amžiaus moteris. Pamačiusi, kad artėju prie jos, atsitraukia į kampą, bet per kelių metrų atstumą leidžiasi pakalbinama. „Mano sugyventinis prarado darbą. Vėliau praradome namus. Jis buvo elektrikas. Kai neteko darbo, nebeišgalėjome susimokėti mokesčių, išlaidų būstui. Taip tapome benamiais. Man 38 metai. Mano sugyventiniui taip pat. Tai žemina, tai baisu. Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau, jei jo čia nebūtų. Jis mane padrąsina, nes žinau, kad jis bus šalia, jei man jo reikės“, – pasakoja benamė.
Nakvynės namai, hosteliai, tvirtina moteris, per brangūs, todėl tenka gyventi po laiptais vieno Dublino gatvėje. Naktimis ji prašo išmaldos. „Dieną prašyti išmaldos negalėčiau. Man pernelyg gėda. Tai daryti labai sunku. Prašyti pinigų iš žmonių nėra taip lengva, kaip atrodo, net, jei sėdi kampe ištiesęs puoduką centams“, – tvirtina benamė.
Šv. Patriko diena, airiškas šokis ir muzika, airių rašytojų darbai ir airiškas pasididžiavimas – tai tik dalis to, ką ši nedidelė valstybė paskleidė pasaulyje.
Ji pastebi, kad išgyventi gatvėje padeda kiti benamiai. „Praėjusią savaitę buvo viena diena, kai lijo kiaurą parą. Su sugyventiniu labai sušlapome ir niekaip negalėjome išsidžiovinti rūbų. Viskas buvo kiaurai šlapia – miegmaišiai, drabužiai. Nurengiau jį ir padėjau aplinkinių prašyti sausų rūbų. Niekas jų neturėjo arba nedavė. Vieninteliai žmonės, kurie mums padėjo – kiti benamiai, kurie paskolino sausų drabužių. Galiausiai mano sugyventinis vis tiek pasigavo karštinę, atsidūrė ligoninėje“, – pasakoja benamė.
Ji gatvėje gyvena mažiau nei metus, o jos sugyventinis – šiek tiek ilgiau. Moteris prisipažįsta, kad kiekvienai nakčiai nusiperka bent keturias skardines alaus. „Iki tampant elgeta niekada negėriau. Tik po tų keturių skardinių galiu užmigti gatvėje ant kartono, tik taip galiu tai paaiškina“, – sako benamė.
Nors įvairių sunkumų yra visada, pabaigai žvilgtelėkime šiek tiek plačiau – kaip girdėjote, Airija šiandien – kaip niekad įvairialypė šalis. Šiandien valstybingumo šimtmetį minintys airiai pasaulyje laikomi tikru sėkmės pavyzdžiu. Daugybę pakilimų ir nuosmukių savo šalies istorijoje patyrusią kultūrą žino kiekvienas. Šv. Patriko diena, airiškas šokis ir muzika, airių rašytojų darbai ir airiškas pasididžiavimas – tai tik dalis to, ką ši nedidelė valstybė paskleidė pasaulyje. Ko gero ne šiaip sau paplitęs posakis „tegul airiška sėkmė tave telydi“.
