Čalatenangas, Salvadoras. Juanas Carlosas Moránas Menjivaras gyveno kaime Salvadoro šiaurėje, už 71 kilometro nuo sostinės San Salvadoro. Ta 1994 m. kovo diena penkiamečiui prasidėjo kaip įprasta. Jis anksti atsikėlė, pasiklojo lovą ir, kol mama ruošė pusryčius, išėjo į lauką pažaisti su vaikais.
Tačiau tą dieną Juano Carloso gyvenimas apsivertė – jis tapo karo auka. Bežaisdamas jis užlipo ant minos, paslėptos žolėje prie jo namų. Mina sprogo ir išsviedė jį į orą.
„Prisimenu, kaip išgirdau garsų sprogimą. Po to viskas aptemo.“
Salvadoro pilietinis karas prasidėjo 1979 m. ir tęsėsi 12 metų. Konflikte buvo visko: mirties būrių, vaikų kareivių, daug žmogaus teisių pažeidimų. Po JT taikos derybų 1992 m. buvo pasirašyta taikos sutartis. Net ir pasibaigus konfliktui, milijonams žmonių ir toliau grėsmę kelia aktyvios minos.
„Atsimerkęs pamačiau verkiančią mamą. Pasakiau jai, kad nurimtų ir kad viskas bus gerai. Mano kūnas vis dar buvo tarsi nutirpęs. Nejaučiau nei pėdų, nei rankų. Norėjau pajudėti, bet negalėjau.“
Juanas Carlosas buvo nugabentas į San Salvadoro vaikų ligoninę, kur jam buvo padaryta abiejų prarastų galūnių operacija ir amputuota likusi ranka ir koja. Gydytojai pasakė, kad jam niekaip kitaip nebuvo galima padėti. Nors jam buvo tik penkeri, Juanas Carlosas suprato, kad padėtis sunki: „Tomis akimirkomis tiesiog norėjau mirti.“
Ligoninėje UNICEF atstovė Karla de Varela buvo vienas pirmųjų žmonių, pasitikusių Juaną Carlosą. Ji buvo atsakinga už išminavimo ir nelaimingų atsitikimų prevencijos programos koordinavimą ir susidomėjo jo atveju. Ji prisimena: „Berniukas buvo stipraus charakterio. Niekada nebuvau mačiusio tokio liūdno veido vaiko. Jo akyse nebuvo jokios vilties. Tačiau net ir už liūdesio mačiau stiprybę, galinčią padėti jam įveikti visas negandas.“ UNICEF pasirūpino jo gydymo ir reabilitacijos Salvadore ir Meksikoje išlaidomis. Jam buvo pritaikyti protezai, ir po kelių mėnesių fizinės terapijos berniukas vėl ėmė vaikščioti.
Nauji iššūkiai Juano Carloso laukė grįžus į Čalatenangą. Kaimynai nežinojo, kaip reaguoti į vaiką, mėginantį vaikščioti su protezais. Vaikai spoksodavo į jį ir apipildavo šimtais klausimų. Jam buvo gėda. „Norėjau žiūrėti, kaip mano broliai žaidžia, tačiau negalėjau. Norėjau žiūrėti, kaip jie rašo, tačiau negalėjau.“
Berniuko tėvai norėjo, kad jis pradėtų lankyti pradinę mokyklą, tačiau Juanas Carlosas tam priešinosi. Jis prisimena, kaip jo tėtis jam sakė: „Sūnau, turi mokytis, nes užaugus tau bus sunku. Atmink, kad dėl savo negalios tu nesi menkesnis. Tu turi protą. Tu turi svajonę.“
Mokykla, kurioje mokėsi 800 mokinių, nenorėjo priimti mokinio su didele negalia, nes esą negalėjo jam užtikrinti tinkamų sąlygų. Nė vienas mokytojas nebuvo pasirengęs priimti jo į savo klasę. Tačiau mokytojas Roberto Palma patikėjo Juanu Carlosu. „Norėjau parodyti vaikams, kad nėra jokių kliūčių, jei tikrai nori įgyvendinti savo svajonę. Juanas Carlosas mokėsi geriau už kitus. Jo rašto darbai buvo geriausi klasėje. Jo rašinius pateikdavau kaip pavyzdį kitiems. Juanas Carlosas buvo mokyklos pasididžiavimas.“
Iš pradžių jis dažnai nenorėdavo eiti į mokyklą, bijojo žmonių ir kitų vaikų. Tačiau jo tėvai buvo atkaklūs. Trejus metus mama du kilometrus nešdavo Juaną Carlosą į mokyklą. Ji aukojosi, o kaimynai jos klausinėjo: „Kodėl tai darai? Kam tos pastangos? Juk jis vis tiek nebaigs mokslų. Tai kvailystė.“ Tačiau ji jiems atsakydavo: „Mano sūnus nori būti teisininku. Jam reikia mokytis.“
Juanas Carlosas baigė pradinę ir vidurinę mokyklą, o 2012 m. gavo tai, apie ką svajojo visą gyvenimą – universiteto teisės studijų diplomą. Tapti socialinio teisingumo gynėju Juanas Carlosas apsisprendė prieš daugelį metų, kai, likus keliems mėnesiams iki nelaimingo atsitikimo, jis tapo apiplėšimo liudininku. „Prisimenu, kaip tėčiui sakiau: noriu būti teisininku, kad galėčiau tą vagį pasodinti į kalėjimą.“ Labai palaikomas savo tėvų, jis šios svajonės siekė 13 metų.
Už tai, kad jo gyvenimas pasikeitė iš esmės, Juanas Carlosas yra dėkingas UNICEF, kuri 1994 m. berniukui suteikė skubią pagalbą ir toliau teikė paramą. „UNICEF man suteikė viltį. Kad galėčiau gyventi kaip normalus žmogus, ne kaip neįgalusis. Jie pasirūpino mano reabilitacija, todėl galėjau toliau sėkmingai žengti gyvenimo keliu. Aš tiesiog užmirštu apie savo negalią ir siekiu savo svajonių.“
Šiandien Juanas Carlosas dirba šeimos teisės srityje, taip pat su žmogaus teisių bylomis. Tačiau jo tikroji aistra yra tapyba. Jis lanko užsiėmimus pas burna ir pėdomis tapančių menininkų asociacijos instruktorių. Tapymas yra jo hobis, kuriam jis skiria po keturias valandas kasdien. „Tapymas – tai būdas perteikti savo svajones. Kartu su protezais ir išsilavinimu, tapymas man buvo vienas iš šių dalykų, kurie padėjo susigrąžinti savigarbą. Galėjau vėl įsitraukti į savo bendruomenę, nes tai man padėjo įveikti gėdos jausmą ir suteikė pasitikėjimo.“
Juanas Carlosas yra vedęs ir tikisi susilaukti vaikų. Be to, jis dalyvavo vietos mero rinkimuose ir, nors pirmą kartą nepasisekė, ketina mėginti dar kartą.
Tiems, kas susiduria su sunkiais iššūkiais – su fizine negalia ar su sunkiai įveikiama kliūtimi – Juanas Carlosas sako: „Gyvenime visada bus mažesnių ar didesnių kliūčių. Žmonės suklumpa, tačiau drąsieji vėl atsistoja. Tikėkite. Būkite atkaklūs. Ir turėkite viltį, kad įgyvendinsite savo svajones.“
Ar Jūs pasirengę suteikti VILTĮ ?
Kiekvieną kartą, kai Jūs apsaugote vaiką nuo smurto, skurdo ar ligų, yra viltis. Vaikų, kuriems UNICEF padėjo per pastaruosius 70 metų, liudijimai įkvepia ir yra akivaizdus įrodymas didžiulių pokyčių, kuriuos Jūs galite padaryti. UNICEF reikia Jūsų paramos, kad ir toliau galėtų tą viltį puoselėti.
Tapkite pastoviu UNICEF rėmėju. Siųskite žinutę VAIKAMS numeriu 1469. Auka 3 € kas mėnesį.
Norint paaukoti daugiau – www.unicef.lt
Kitus UNICEF pasakojimus galite rasti čia.
