Rusijos ir Baltarusijos sąjunginė valstybė formaliai egzistuoja jau nuo 1999 metų. Vis dėlto tada numatytų tikslų – turėti bendrą šalies vadovą, bendrus įstatymų leidėjus, bendrą vėliavą, himną, herbą, konstituciją, kariuomenę, pilietybę ar valiutą – siekti neskubėjo nei viena, nei kita pusė.
O kam? Pažadų dėl bendro rublio būta, bet antai dar 2008-aisiais Baltarusijos nacionalinis bankas paskelbė, kad šios šalies rublis bus „pririštas“ ne prie rusiškojo rublio, o prie JAV dolerio.
Nenuostabu, kad tiek iš Maskvos, tiek iš Minsko vis pasigirstantys pranešimai, esą Sąjunginė valstybė „jau tuoj“ virs realybe, ekspertų nėra vertinami rimtai.
Vis dėlto praėjusių metų pabaiga bent iš pažiūros atrodė kitokia. Kodėl dabar pasisakymus apie šalių susijungimą ir iš pirmo žvilgsnio nuoširdų A.Lukašenkos nerimą pasaulis vertina rimčiau? Ar kas nors pasikeitė?
Daugelio stebėtojų nuomone, ne. Kremlių politinė situacija tenkina, o dabartinius pasistumdymus reikėtų sieti tik su ekonomika.
„Baltarusija šiandien ir taip yra bene labiausiai nuo Rusijos priklausoma kaimynė“, – 15min teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis.
Prabilo apie „dvasią ir raidę“
Komentare BNS V.Jurkonis taip pat tiksliai pastebėjo, kad „naujametiniai pasistumdymai tarp Baltarusijos ir Rusijos nėra naujiena“ – esą net juokaujama, kad sąjungininkų draugystė įprastai tęsiasi visus metus, išskyrus gruodį.
Tačiau šiais metais nerimo daugiau. Kaip viskas prasidėjo? Visų pirma gruodžio 11 dieną Maskva sustabdė derybas su Minsku dėl kompensacijų Baltarusijai už vadinamąjį „mokesčių manevrą“ Rusijos naftos sektoriuje.
A.Lukašenka: „Jei jie nori, kaip siūlo Žirinovskis, padalyti mus į regionus ir įtraukti į Rusiją, to niekada nebus.“
Baltarusija dėl pasikeitusios mokestinės tvarkos teigia kasmet patirsianti milijardinių nuostolių ir nori, kad Rusija juos kompensuotų.
Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Kozakas derybas sustabdė ne šiaip, o pridurdamas, kad pokalbiai bus atnaujinti tik „jei bus priimti esminiai sprendimai dėl tolesnės Rusijos ir Baltarusijos integracijos Sąjunginės valstybės rūmuose“.
Po dviejų dienų prabilo ir Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas. Jis irgi pareiškė, kad bendras požiūris į kainas ir mokestinius tarifus įmanomas tik iki galo įgyvendinus susitarimą dėl Sąjunginės valstybės veikimo.
A.Lukašenka – vėlgi, iš pažiūros – neištvėrė. Jis pareiškė, kad Rusija pažeidžia dvišalių susitarimų „dvasią ir raidę“, o toje pačioje spaudos konferencijoje pridūrė: „Jei jie nori, kaip siūlo Žirinovskis, padalyti mus į regionus ir įtraukti į Rusiją, to niekada nebus.“
„Galiu skaityti tarp eilučių ir suprasti užuominas. Turėtumėte garsiai pasakyti: sunaikinkite šalį ir tapkite Rusijos dalimi“, – piktinosi Baltarusijos prezidentas.
Maskvos nebetenkina A.Lukašenka?
Gruodį A.Lukašenka su V.Putinu susitiko du kartus, o šią savaitę paskelbta, kad rusiška nafta Baltarusijai pabrango. Anksčiau Minskas skelbė, kad dėl „mokesčių manevro“ 2019–2024 metais patirs 10,5 mlrd. JAV dolerių papildomų išlaidų.
Tad ir prasidėjo. Labai nemažai ekspertais kažin ar vadintinų aktyvistų ėmė pranašauti artėjančią Baltarusijos, kurioje Rusija turi dvi karines bazes, o daugiau Minskas priimti nenori, aneksiją.
Nurodydami net tikslią tokio ėjimo datą – praėjusių metų gruodžio 31-ąją – jie svarsto, kad V.Putinas nori priartėti prie Baltijos valstybėms puolimo atveju gyvybiškai svarbaus Suvalkų koridoriaus, kad jis sieks tapti Sąjunginės valstybės prezidentu.
V.Putino atstovas Dmitrijus Peskovas dar spėjo paneigti visas kalbas apie galimą Baltarusijos prisijungimą, bet nedidelė audra socialiniuose tinkluose jau buvo prasidėjusi.
„Maskva iš Lukašenkos laukia tik teigiamo atsakymo, – rašė garsus baltarusių politologas Pavelas Usovas. – Priešingu atveju Rusija gali, pavyzdžiui, nepripažinti 2020 metų prezidento rinkimų Baltarusijoje rezultatų.“
Aleksejus Venediktovas: „Žinau, kaip valdantieji žvelgia į Baltarusiją, – kaip anksčiau į Krymą. Nesuprantu, kas čia naujo.“
Maskvoje veikiančios ir su Kremliumi siejamos Politikos ekspertų grupės vadovas Konstantinas Kalačiovas pridūrė manantis, kad V.Putinui neramu dėl Baltarusijos prezidento.
„Jis susirūpinęs dėl to, kas ateis po Lukašenkos, ir problemos jau didelės. Ekonominis bendradarbiavimas Rusijos netenkina, o po Krymo Maskva jaučia, kad Minskas neremia jos politine prasme,“ – svarstė K.Kalačiovas.
Atsiliepė ir „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas. Jis net nusistebėjo: „Žinau, kaip valdantieji žvelgia į Baltarusiją, – kaip anksčiau į Krymą. Nesuprantu, kas čia naujo.“
Galiausiai ir Lenkijos, kuri ribojasi su Baltarusija, užsienio reikalų ministras Jacekas Czapotowiczius prabilo apie Maskvos spaudimą Minskui, kuris esą „kelia susirūpinimą“.
Nenorėtų dramatizuoti situacijos
Vis dėlto nepriklausomi ekspertai ir stebėtojai priminė, kad panašių kalbų nestinga jau ne pirmą gruodį. Abi pusės pakaitina įtampą, o tada paskelbia apie susitarimą.
Genadijus Rudkevičius: „Sąjunginė valstybė yra konfederacija, kuriai trūksta net paprasčiausių integracijos požymių. Tai – fikcija, kaip ir Nepriklausomų valstybių sandrauga.“
Antai JAV Džordžijos koledžo tarptautinių santykių profesorius Genadijus Rudkevičius parašė: „Baltarusiją 24 metus valdo vienas diktatorius. Šalies priklausomybė nuo Rusijos neprivedė prie jokios reikšmingos integracijos.
Sąjunginė valstybė yra konfederacija, kuriai trūksta net paprasčiausių integracijos požymių. Tai – fikcija, kaip ir Nepriklausomų valstybių sandrauga.“
G.Rudkevičius mano, kad A.Lukašenka eilinį kartą žaidžia žodžių mūšį su Rusijos prezidentu: „Susitaikoma absoliučiai visada, nes taip pigiau ir lengviau.
Lukašenka paprastai padaro kažkiek nuolaidų, bet tada randa būdų neįgyvendinti susitarimų, nes Rusijos prezidentas užsiėmęs kitais reikalais. Jis jau 24 metus sugeba išvengti aneksijos.“
Pačioje Baltarusijoje, kaip 15min tvirtino „Radio Free Europe“ redakcijos Minske vadovas Francišakas Viačorka, kalbos apie kokią nors aneksiją nevertinamos rimtai – bent jau kol kas.
„Prijungimas įmanomas, bet ne šiandien ir ne rytoj. Lukašenka jau daugiau nei 20 metų gabalėlis po gabalėlio atiduoda Baltarusijos suverenitetą.
Nesitikime, kad Rusijos kariai įsiverš į Baltarusiją – juk dvi karines bazes Maskva čia jau turi. Be to, Rusijai nereikia Baltarusijos ekonomikos kontrolės – ūkis jau kontroliuojamas. Iš esmės kalba eina apie pavadėlio ilgį.
Lukašenka nori ilgesnio pavadėlio – daugiau laisvės ir nepriklausomybės, o kartu ir daugiau galios. Putinas nori, kad pavadėlis būtų trumpesnis – kad Minskas mažiau bendrautų su ukrainiečiais, lietuviais ir europiečiais.
Nedramatizuočiau situacijos. Ginčijamasi dėl palyginti nedidelių pinigų. Rusija puikiai supranta, kad moka per daug, bet mano, jog kaina nėra per didelė – juk mokama už Baltarusiją kaip buferinę zoną. Brangu, nepraktiška, bet labai naudinga.
Be jokios abejonės, Rusija tiesiog nori mažiau mokėti už Baltarusijos ištikimybę“, – 15min teigė F.Viačorka.
Kita vertus, specialistas pastebėjo, kad retorika šį gruodį buvo stipresnė net nei, pavyzdžiui, 2009-aisiais, kai irgi buvo kalbama apie Baltarusijos liberalėjimą.
„Kontekstas pasikeitė – Krymas buvo aneksuotas, Rytų Ukrainoje buvo sukeltas karas, prie Baltarusijos sienos yra daugybė Rusijos karinių dalinių, prasidėjo kalbos apie „rusų pasaulį“. Panašu, kad Rusijos pusė tikrina situaciją ir visuomenės nuotaikas“, – tvirtino F.Viačorka.
V.Jurkonis sutiko: „Tokio pobūdžio įtampos jau matytos. Tiesa, Kremliaus tonas tarsi griežtesnis nei įprastai, o ir Vakaruose – ne be Minsko pagalbos – jau kurį laiką nerimaujama dėl to, kas bus kitas Putino režimo taikinys.
Baltarusija iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip gana nesudėtinga užduotis.“
Labai priklausoma nuo Rusijos
Vis dėlto V.Jurkonis pastebi ir tai, kad Rusijoje pastaruoju metu nemažai diskutuojama dėl Baltarusijos įtraukties kaštų ir naudos: „Kaštai didesni nei nauda, nes Baltarusija ir taip yra bene labiausiai nuo Rusijos priklausoma kaimynė.“
Ugningi A.Lukašenkos pasisakymai apie šalies nepriklausomybę analitikui atrodo gana apgailėtini.
Francišakas Viačorka: „Vakariečiai girdi, kad Lukašenka – antirusiškas. Rusija girdi, kad Lukašenka – antivakarietiškas. Ir Lukašenka laimi.“
„Lukašenkos Baltarusijos suvereniteto akcentavimas atrodo šiek tiek groteskiškai ne tik todėl, kad taip pat iš Kremliaus reikalaujama dujų ar naftos vidaus rinkos kainomis, bet ir vertinant, kiek Baltarusijos prezidentas padarė per pastaruosius 20 metų, kad Maskvos įtakos Baltarusijoje būtų mažiau.
Situacija liūdna, bet tai kryptingos Lukašenkos politikos rezultatas“, – 15min tvirtino V.Jurkonis.
Savo ruožtu F.Viačorka pastebi, kad Rusijos propagandistai pastaraisiais metais Baltarusijoje įkūrė daug prorusiškų organizacijų, kurios skleidžia tikros Sąjunginės valstybės idėją.
„Lukašenka yra pats prorusiškiausias žmogus Baltarusijoje, bet neaišku, ar jis kalba taip, kaip kalba, nes yra tikrai išsigandęs. Galiu pasakyti tiek, kad jam reikia išorinių priešų, – sukritikavęs Rusiją, kitą dieną Lukašenka sukritikavo NATO ir Europos Sąjungą.
Vakariečiai girdi, kad Lukašenka – antirusiškas. Rusija girdi, kad Lukašenka – antivakarietiškas. Ir Lukašenka laimi – tokios strategijos jis laikėsi visada“, – sakė F.Viačorka.
Bet jei Rusija vis dėlto apsispręstų atvirai žengti į Baltarusiją, ar šalyje yra pakankamas kiekis žmonių, kurie priešintųsi? Anot F.Viačorkos, šalyje be galo daug prorusiškų žmonių.
„Minskas jau yra visiškai rusifikuotas. Visi atlikėjai važiuoja tik iš Rusijos, visi žiūri rusiškas televizijas, labai daug kas tiki, kad Putinas yra kažkoks supermenas.
Jei Lukašenka nori tikros nepriklausomybės, jam reikia skubiai derusifikuoti Baltarusiją – pradedant nuo kariuomenės. Baltarusijos strateginė sąjungininkė – Rusija. O kaip ginti šalį nuo agresorės, jei ginkluotosios pajėgos yra susisaisčiusios su potencialios agresorės kariuomene?“ – klausė F.Viačorka.
Jis mano, kad A.Lukašenka turėtų stiprinti baltarusišką tapatybę – pavyzdžiui, liberalizuoti žiniasklaidos rinką: „Bet jis nieko nedaro. Po 2014-ųjų šiokia tokia nacionalinė kampanija prasidėjo, bet baltarusiškumas labiau privatus. Viešai garbinama Rusija ir Sovietų Sąjunga.“
