Dabartinis valstybės vadovas Joachimas Gauckas apie savo pirmtako mirtį paskelbė antradienį, bet jokių kitų detalių nepateikė.
Laiške R.Herzogo našlei jis gyrė buvusį prezidentą kaip „išskiriančią asmenybę“ ir veikėją, „pasisakydavusį, kad reikia būti pasiruošusiems reformoms, bet taip pat raginusiam išsaugoti tai, kas išbandyta ir tikra“.
Linksmo būdo bavaras R.Herzogas anksčiau dirbo Vokietijos aukščiausiosios teismo institucijos pirmininku. Prezidentu buvo išrinktas 1994 metais ir tapo pirmuoju valstybės vadovu, atėjusiu į šį postą po pakartotinio šalies suvienijimo 1990-aisiais.
Jis buvo vienas pirmųjų lyderių, ėmęsis klibinti Vokietijos nenorą imtis reformų ir kovoti su didėjančia stagnacija, artėjant konservatyvių pažiūrų kanclerio Helmuto Kohlio 16 metų trukusios kadencijos pabaigai. Tuo metu Vokietija kentėjo nuo dviženklių nedarbo rodiklių, taip pat būkštauta, kad darbo rinka pernelyg nelanksti.
R.Herzogas nevengė nepatogios tiesos: jis atvirai kalbėjo apie Azijos ekonomikos dinamizmą ir stagnaciją Vokietijoje, nuolat primindavo problemas, keliamas per didelės biurokratijos, reguliavimo ir nenoro keistis.
R.Herzogas nustatė, kad sausio 27-oji, Aušvico mirties stovyklos išvadavimo diena, bus kasmetinė Holokausto aukų atminimo diena.
„Vokietija privalo pajusti sukrėtimą“, – 1997 metais prezidentas sakė vienoje savo kalboje ir paragino vokiečius nebebūti godžius ir visiems susitelkti, kad būtų įveiktas „paralyžiaus pojūtis“.
„Pesimizmas mūsų šalyje tapo normalia mąstysena, – sakė jis. – Tie, kurie nori atidėti ar užkirsti kelią didelėms reformoms, turi žinoti, kad mūsų tauta už tai brangiai sumokės.“
Vis dėlto prezidento, nors ir laikomo šalies moralės veidu, pareigos yra labiau reprezentacinės, tad reformas išjudinti jam sunkiai sekėsi.
Metais vėliau į valdžią atėjo centro ir kairiųjų pažiūrų kancleris Gerhardas Schroederis, kuris teigė, kad viena jo vyriausybės užduočių – modernizuoti šalį ir susitvarkyti su „reformų vilkinimu“. Visgi turėjo praeiti dar keleri metai, kol Vokietija rimtai ėmėsi skausmingų reformų.
Tuo metu G.Schroederio įvykdytos reformos buvo nepopuliarios, bet dėl jų Vokietijai pavyko atsilaikyti prieš siautusias ekonomines krizes.
R.Herzogas, pakeitęs poste prezidentą Richardą von Weizsaeckerį, taip pat prisimenamas dėl raginimų Vokietijai pripažinti savo tamsią praeitį. Be kita ko, jis nustatė, kad sausio 27-oji, Aušvico mirties stovyklos išvadavimo diena, bus kasmetinė Holokausto aukų atminimo diena.
Skelbdamas šį savo sprendimą 1996 metais jis sakė, kad atminimas turi „priminti ateities kartoms būti budrioms“. Vokietijos žydų bendruomenė gyrė R.Herzogo įsipareigojimą neleisti užmiršti nacių žiaurumų.
R.Herzogas atsiprašė už nacių veiksmus, 1994 metais viešėdamas Lenkijoje per Varšuvos sukilimo 50-ąsias metines.
R.Herzogas taip pat siekė pagerinti ryšius su šalimis, nukentėjusiomis nuo nacių okupacijos. Jis atsiprašė už nacių veiksmus, 1994 metais viešėdamas Lenkijoje per Varšuvos sukilimo 50-ąsias metines.
Jis aiškiai pasisakė prieš kai kurių vokiečių užsitęsusias pretenzijas atgauti nuosavybę regionuose, kurie priklausė Vokietijai iki patraukiant sienas į Vakarus Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.
Prezidento kadencija baigėsi 1999 metais, o jo įpėdiniu tapo Johannesas Rau, G.Schroederio vadovaujamos socialdemokratų partijos narys.
R.Herzogas gimė 1934 metų balandžio 5 dieną Landshute, Bavarijoje. Jo tėvas dirbo uostomojo tabako fabrike, o vėliau ėmė vadovauti vietos muziejui.
R.Herzogas Miuncheno universitete studijavo teisę, o į politiką 1973 metais jį atvedė H.Kohlis, tuo metu vadovavęs Reino krašto-Pfalco vyriausybei. Jis paskyrė R.Herzogą regiono vadovo atstovu Bonoje.
Vėliau jis ėjo kultūros ministro ir vidaus reikalų ministro pareigas pietvakarinėje Badeno-Viurtembergo žemėje.
1983 metais R.Herzogas tapo Federalinio konstitucinio teismo pirmininko pavaduotoju, o vyriausiuoju teisėju buvo paskirtas ketveriais metais vėliau.
R.Herzogą pergyveno jo antroji žmona Alexandra.
