Žmogus, vadintas „iškiliausiu pasaulyje Holokausto aukų atstovu“, mirė savo namuose Manhatane, nurodė dienraštis „The New York Times“.
Būdamas vos 15 metų jis su savo šeima buvo išvežtas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Iš jos ištrūkęs, jis vėliau visą savo gyvenimą praleido kovodamas už toleranciją ir lygybę.
57 knygas parašiusio E.Wieselio žymiausias kūrinys – memuarai „Naktis“ („Night“), kuriame jis aprašė savo paauglystės metus mirties stovykloje. Būdamas 16 jis buvo išgelbėtas – su „A-7713“ tatuiruote ant rankos.
Rašydamas apie kaltę dėl Holokausto išgyvenimo, jis padėjo pasauliui daugiau sužinoti apie nacių vykdytus siaubingus nusikaltimus.
„Beveik du dešimtmečius tiek traumas patyrę išgyvenusieji, tiek Amerikos žydai, graužiami kaltės, jog jie nepadarė visko, kad išgelbėtų savo brolius ir seseris, atrodė sustingę tyloje, – rašo „The New York Times“. – Tačiau savo asmenybės ir įstringančių žodžių jėga E.Wieselis palaipsniui iškasė istorijos knygose laidotą Holokaustą.“
Rašytojas Nobelio premiją pelnė 1986 metais. E.Wieselis sakė: „Laikau savo gyvenimo tikslu būti genocido, vykdyto nacių per Antrąjį pasaulinį karą, liudininku“.
Pranešus apie E.Wieselio mirtį, politikai, žmogaus teisių gynėjai vienas po kito reiškė pagarbą jo per gyvenimą nuveiktiems darbams, kurie yra tapę įkvepiančiu ir galingu pavyzdžiu.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu jį apibūdino kaip šviesos švyturį tragedijos tamsoje.
„Elie, žodžių meistras, perteikdavo per savo unikalią asmenybę ir savo jaudinamose knygose žmogaus dvasios pergalę prieš žiaurumą ir blogį“, – sakoma premjero pranešime. – Holokausto tamsoje, kurioje žuvo šeši milijonai mūsų brolių ir seserų, Elie Wieselis buvo šviesos švyturys ir humaniškumo, tikinčio žmogaus gerumu, pavyzdys.“
JAV prezidentas Barackas Obama sakė, kad E.Wieselis – vienas didingiausių mūsų laikų moralės balsų ir pasaulio sąžinė.
„Niekada neužmiršiu tos nakties“
„Naktis“ buvo pirmoji jo knyga, kurios išleidimo istorija buvo nepaprasta. Ji prasidėjo 6-o dešimtmečio viduryje, kai E.Wieselis parašė 800 puslapių prisiminimus jidiš kalba, kuriuos sutrumpino iki mažiau negu 300 puslapių ir 1956-aisiais išleido Argentinoje kaip knygą, pavadintą „Ir pasaulis tylėjo“.
Vėliau autorius dar kartą sutrumpino savo knygą iki mažiau negu 200 puslapių Prancūzijos rinkai, o Jungtinėse Valstijose 1960 metais pasirodęs angliškas vertimas buvo tik kiek ilgesnis negu 100 puslapių.
Tie memuarai buvo tokie niūrūs, kad leidėjai abejojo, ar jie sudomins skaitytojus. 2002 metais duodamas interviu dienraščiui „The Chicago Tribune“, E.Wieselis prisiminė, kad iš pradžių jo knyga beveik nesulaukė susidomėjimo.
„Angliškas vertimas išėjo 1960-aisiais, pirmasis leidimas tebuvo 3 tūkst. egzempliorių. Ir prireikė trejų metų juos parduoti. Dabar per mėnesį gaunu 100 vaikų laiškų apie tą knygą. Ir spausdinama daug, daug milijonų jos kopijų“, – sakė autorius.
Vienoje ypač sukrečiančioje dalyje E.Wieselis apibendrina savo įspūdžius, kai jis buvo atvežtas į Aušvicą:
„Niekada neužmiršiu tos nakties – pirmosios nakties stovykloje, kuri pavertė mano gyvenimą viena ilga naktimi, septyniskart prakeikta ir septyniskart užantspauduota. Niekada neužmiršiu tų dūmų. Niekada neužmiršiu veidelių vaikų, kurių kūnus mačiau virstančius dūmų kamuoliais, besiritančiais po tyliu žydru dangumi. ... Niekada neužmiršiu tų dalykų, net jeigu būčiau pasmerktas ilgam kaip paties Dievo gyvenimui. Niekada.“
„Naktis“ vėliau buvo išplėsta iki trilogijos, kai pasirodė tolesnės knygos „Aušra“ (L'Aube, Dawn) ir „Diena“ (Le Jour, Day).
Iš Transilvanijos į Niujorką
Eliezeris Wieselis gimė 1928 metų rugsėjo 30-ąją Sigeto miestelyje (dabartinis Sigetu Marmaciėjus), esančiame Rumunijos Karpatų kalnuose Transilvanijos šiaurėje, krautuvininko Shlomo Wieselio ir jo žmonos Sarah šeimoje.
Elie kartu su trimis seserimis augo bendruomenėje, kurią sudarė daugiausiai žydai ortodoksai. Jie visi buvo suimti nacių, kai E.Wieselis buvo paauglys.
Rašytojas savo biografijoje rašė, kad jo motina ir jaunesnė sesuo buvo iškart nužudytos Aušvico dujų kameroje. Tėvas vėliau mirė nuo dizenterijos ir bado Buchenvaldo koncentracijos stovykloje, kur 17-metis E.Wieselis sulaukė išvadavimo, kai stovyklą užėmė JAV pajėgos.
Jis susirado kitas dvi savo seseris Prancūzijoje ir įstojo į Sorbonos universitetą Paryžiuje.
E.Wieselis tapo JAV piliečiu 1963-aisiais. Dar po šešerių metų jis vedė Marion Rose, taip pat išgyvenusią Holokaustą, kuri išvertė į anglų kalbą kai kurias jo knygas. Jiedu susilaukė sūnaus Shlomo.
Gyvendamas Niujorke, E.Wieselis beveik tris dešimtmečius važinėdavo į Bostoną, kurio universitete dėstė filosofiją, literatūrą ir judaistiką. Rudenį jis taip pat skaitydavo populiarų paskaitų kursą.
E.Wieselis gynė persekiojamus Sovietų Sąjungos žydus, Nikaragvos indėnus miskitus, Kambodžos pabėgėlius, nukentėjusius per Afrikos badmečius ir etninių valymų Bosnijoje aukas. E.Wieselis buvo ilgametis Izraelio šalininkas, nors kai kada buvo kritikuojamas dėl savo artimų ryšių su ministru pirmininku Benjaminu Netanyahu.
Šis fondas, kaip ir kelios kitos iškilios žydų bendruomenės labdaringos organizacijos, tapo sukčiaus finansininko Bernardo Madoffo aukomis.
Elie Wieselio fondas už žmoniškumą, kurį jis kartu su žmona įkūrė 1988 metais ir kuris stengėsi atkreipti pasaulio dėmesį į pasaulį krečiančią neapykantą bei etninius konfliktus. Tačiau šis fondas, kaip ir kelios kitos iškilios žydų bendruomenės labdaringos organizacijos, tapo sukčiaus finansininko Bernardo Madoffo aukomis. Šis veikėjas buvo suimtas 2008 metų pabaigoje ir apkaltintas vadovavimu finansinei piramidei, kurioje sukosi apie 50 mlrd. JAV dolerių.
E.Wieselis sakė, kad jo fondas prarado 15,2 mln. dolerių, o jis pats kartu su žmona neteko asmeninių investicijų. Per tą aferą tyrusios komisijos posėdį 2009 metų vasarį E.Wieselis pripažino pasidavęs B.Madoffo skleidžiamai mistikai – „mitui, kurį jis buvo apie save susikūręs, kad viskas yra taip ypatinga, taip unikalu, jog visa tai turi būti laikoma paslaptyje“. Nusivylęs rašytojas pareiškė, kad B.Madoffas yra „sukčius, vagis, nenaudėlis“.
„Niekas negali kalbėti už mirusiuosius“
E.Wieselis vėl apsilankė Aušvice 2006 metais, nuvykęs ten kartu su JAV televizijos pokalbių laidų vedėja Oprah Winfrey. Jis taip pat lydėjo JAV prezidentą Baracką Obamą ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel per vizitą Buchenvaldo stovyklos memoriale.
„Kai mes kartu vaikščiojome tarp spygliuotų vielų ir sargybos bokštelių Buchenvalde ... Elie ištarė žodžius, kurių niekada neužmiršiu: „Atmintis tapo visų geros valios žmonių šventa pareiga“, – šeštadienį pareiškė B.Obama.
„Elie buvo ne vien iškiliausias pasaulyje Holokaustą išgyvenęs žmogus, bet ir gyvasis memorialas, – pridūrė jis. – Jo gyvenimas jo stiprus asmeninis pavyzdys skatina mus būti geresnius.“
Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas sakė, kad E.Wieselis buvo „žydų tautos didvyris ir visos žmonijos milžinas“.
Priimdamas Nobelio taikos premiją, E.Wieselis sakė, kad šis apdovanojimas „mane iš baugina, ir pamalonina“.
„Ji mane baugina, nes man kyla klausimas: ar turiu teisę atstovauti daugybę tų, kurie žuvo? Ar turiu teisę priimti šią didžią garbę jų vardu?“ – sakė rašytojas.
„Neturiu tokios teisės. Tai būtų įžūlu. Niekas negali kalbėti už mirusiuosius; niekas negali interpretuoti jų suluošintų svajonių ir vizijų“, – pridūrė jis.
