Pasak jo našlės, rašytojos Zojos Boguslovskajos, poetas mirė Maskvoje.
Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė užuojautą A.Voznesenskio giminaičiams ir artimiesiems.
A.Voznesenskio kūryba tapo kultine praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje, tačiau jo santykiai su tuometės Sovietų Sąjungos valdžia buvo įtempti.
Poetas pirmąsias savo eiles paskelbė 1958 metais ir tapo vienu iš svarbiausių kūrėjų per Atlydžiu vadinamą liberalesnio režimo laikotarpį, prasidėjusį vadovaujant SSRS lyderiui Nikitai Chruščiovui po diktatoriaus Josifo Stalino mirties.
7-ame dešimtmetyje A.Voznesenskis buvo vienas iš nedaugelio sovietinių poetų, skaitydavusių savo eiles stadionuose ir koncertų salėse ir pritraukdavusių didžiules žmonių minias, kurie jo eilėraščių klausydavosi nuščiuvę.
Labai skaudu, kad nebeliko Andrejaus Andrejevičiaus Voznesenskio. Tai sunki diena ir didžiulė netektis Rusijos kultūrai, – apgailestavo Rusijos kultūros ministras Aleksandras Avdejevas.Poetas ne kartą buvo įsivėlęs į konfliktą su valdžia, o per vieną 1963 metais vykusį N.Chruščiovo susitikimą su menininkais Kremliuje stačiokiškas Sovietų Sąjungos lyderis asmeniškai pagrasino jį ištremti, šaukdamas: „Pasiimkite savo pasą ir nešdinkitės lauk, pone Voznesenski!“
Pranešama, kad po šios N.Chruščiovo tirados poetas patyrė nervų priepuolį. Vėliau jam taip pat buvo nelengva išlikti sąžiningu kūrėju ir neužsitraukti komunistų režimo rūstybės.
Vis dėlto pareigūnai leisdavo jam išvykti į užsienį, o 1978 metais skyrė prestižinę Valstybės premiją. Kita vertus, A.Voznesenskis taip pat bendradarbiavo su pogrindyje leistu žurnalu „Metropol“, nepaklusdamas valstybinei cenzūrai.
Nors nesiklostė poeto santykiai su sovietiniais kritikais, A.Voznesenkio knygos buvo toliau buvo spausdinamos, o jų tiražai siekė 200 tūkstančių.
Šalies kultūros ministras Aleksandras Avdejevas poeto mirtį pavadino didžiule netektimi.
„Labai skaudu, kad nebeliko Andrejaus Andrejevičiaus Voznesenskio. Tai sunki diena ir didžiulė netektis Rusijos kultūrai“, – cituoja A.Avdejevo žodžius jo sekretorius spaudai.
„Žodis „laisvė“ buvo svarbiausias ir jo kūrybai, ir jo gyvenimui“, – sakė A.Avdejevas.
A.Voznesenskis gimė Maskvoje 1933 metų gegužės 12 dieną hidroinžinieriaus šeimoje.
Savo eilėraščius pradėjo spausdinti nuo 1958 metų, ir dar tebesimokydamas mokykloje kelis savo kūrinius nusiuntė rusų literatūros grandui Borisui Pasternakui, kuris pakvietė šeštoką į svečius. Užsimezgusi jų draugystė vėliau labai paveikė poeto likimą.
1957 metais A.Voznesenskis baigė Maskvos architektūros institutą, pažymėdamas šį įvykį eilėmis: „Sudie, architektūra! Liepsnokite plačiai, karvidės su amūrais, rokoko išvietės!..“
Pirmieji poeto eilėraščiai, iš karto atspindėję poeto stilių, buvo išspausdinti 1958 metais.
Jo pirmoji eilėraščių ir poemų knyga buvo išleista Vladimire 1960 metais. Tais pačiais metais Maskvoje buvo išleista knyga „Parabolė“.
1962 metais išleistas eilėraščių rinkinys „Trikampė kriaušė“, parašytas po poeto kelionės į Ameriką 1961 metais. Septintajame dešimtmetyje A.Voznesenskis daug važinėjo po Europą, skaitė savo eilėraščius Paryžiuje (1963), Miunchene (1967).
A.Voznesenskis buvo Rusijos PEN centro viceprezidentas, jo pastangomis Predelkine įkurtas B.Pasternako muziejus, jis išrinktas dešimties pasaulio šalių akademiku ir garbės nariu. 1978 metais už eilėraščių rinkinį „Vitražo meistras“ jam suteikta sovietinė valstybinė premija, o Prancūzijoje jis buvo įvardytas „didžiausiu šių laikų poetu“.
A.Voznesenskis išleido daugiau kaip 20 poezijos rinktinių, tarp jų tokias pagarsėjusias knygas kaip „Antipasauliai“ (1964), „Achilo širdis“ (1966), „Garso šešėlis“ (1970), „Žvilgsnis“ (1972), „Išleisk paukštę“ (1974), „Violončelės ąžuolo lapas“ (1975), „Vitražo meistras“ (1976), „Vilionė“ (1979).
Devintajame dešimtmetyje jis pradėti rašyti prozos kūrinius, eksperimentavo meninės formos srityje: kūrė vadinamuosius videomus, derindamas eilėraščius su piešiniais, nuotraukomis, šrifto kompozicijomis.
Pagal jo eilėraščius režisierius Jurijus Liubimovas pastatė Tagankos teatre spektaklį „Antipasauliai“, o kompozitorius Aleksejus Rybnikovas parašė roko operą „Junona ir Avosis“, kurią Maskvos Lenino komjaunimo teatre pastatė Markas Zacharovas. Kompozitorius Rodionas Ščedrinas pagal jo kūrinius sukūrė savo „Poetoriją“.
Pasak Rusijos prezidento tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo klausimams Michailo Švydkojaus, A.Voznesenkio eilėraščiai „buvo giliai intymūs ir drauge plačiai provokuojantys“.
„Jis buvo iš tų iškilių poetų, kuriuos įprasta vadinti šešiasdešimtininkais, įsiveržusiais į Rusijos grožinę literatūrą ir visuomeninį gyvenimą po Stalino laikų šalčio“, – sakė M.Švydkojus agentūrai „Interfax“.
Tagankos teatre ir Lenino komjaunimo teatre pažymima, kad A.Voznesenskio kūriniai suvaidino svarbų vaidmenį šių žinomų Maskvos scenų tapsmui.
„Jis vienas pirmųjų atėjo pas mus ir pagal jo eilėraščius mes pastatėme „Antipasaulius“, kurie po to buvo suvaidinti daugiau kaip tūkstantį kartų. Pirmojoje dalyje Andrejus Andrejevičius skaitė savo kūrinius, po to jau išeidavome mes, artistai“, – sakė Tagankos teatro žvaigždė Ala Demidova.
M.Zacharovas primena, kad A.Voznesenskio sugalvotas spektaklis „Junona ir Avosis“ tapo trupės „vizitine kortele“.
Režisierius sako, kad A.Voznesenskis buvo jo pamėgtas poetas: „Andrejus Andrejevičius – giluminių poezijos tradicijų, kurių ištakos siekia Velimirą Chlebnikovą, paveldėtojas, nors pats A.Voznesenkis su didžia pagarba ir susižavėjimu pirmiausia kalbėjo apie Borisą Pasternaką“.
