J.Boner, kuri už branduolinės fizikos specialisto A.Sacharovo ištekėjo 1972-aisiais, mirė Bostone, sakoma dukters Tatjanos Jankelevič pareiškime.
„Su giliu liūdesiu pranešame, kad mūsų mama Jelena Georgijevna Boner mirė šiandien, 2011 metų birželio 18 dieną 13 val. 55 min., atsisveikinimas paskirtas 12 val. antradienį, birželio 22 dieną, Stanetsky memorialinėje koplyčioje Bruklaino mieste, Masačusetso valstijoje. Kaip ji norėjo, jos kūnas bus kremuotas, o urna su palaikais palaidota Vostriakovo kapinėse Maskvoje šalia jos vyro, motinos ir brolio. Mes pranešime datą, kai ji bus žinoma“, – sakoma J.Boner dukters pranešime.
Jelena Georgijevna Boner gimė 1923 metų vasario 15 dieną Marų mieste Turkestano autonominėje sovietinėje socialistinėje respublikoje ir augo kruviniausiais Josifo Stalino valdymo metais, kai baimė kaustė dešimtis milijonų žmonių.
Ji gimė garsių komunistų revoliucionierių šeimoje, o jos jaunystės metais šeimos namuose Maskvoje lankėsi tokie komunistų judėjimo autoritetai kaip busimasis Jugoslavijos prezidentas Josipas Brozas Tito ir Bulgarijos lyderis Georgijus Dimitrovas.
Tačiau kaip ir kitiems garsiems tos aplinkos intelektualams, jos tėvui 1938-aisiais buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Tuo metu jai buvo 14 metų. Jos motina buvo išsiųsta į priverčiamojo darbo stovyklą aštuoneriems metams, o Jeleną ir jos jaunesnįjį brolį augino senelė. J.Boner tėvai buvo reabilituoti 1954 metais.
1940 metais būsimoji teisių gynėja įstojo į A.Gerceno instituto vakarinį skyrių Leningrade. Didžiojo Tėvynės karo metais buvo mobilizuota į Raudonąją armiją, dirbo sanitare, ir per oro antskrydį buvo sunkiai sužeista – kontūzyta.
Po karo J.Boner mokėsi Pirmajame Leningrado medicinos institute, bet buvo pašalinta už pareikštus teiginius „gydytojų byloje“ ir grąžinta į studijas jau po J.Stalino mirties 1953 metais. Po to dirbo apylinkės gydytoja ir gydytoja pediatre.
Stalino politiniam įpėdiniui Nikitai Chruščiovui panaikinus didžiausius diktatoriaus asmenybės kulto ekscesus, ir šalyje prasidėjus vadinamajam atšilimui, 1965 metais ji įstojo į Komunistų partiją.
Tačiau sovietų tankams 1968 metais įvažiavus į tuometinę Čekoslovakiją, ji žengė precedento neturintį žingsnį ir atsisakė narystės partijoje. Vėliau savo sprendimą tapti Komunistų partijos nare ji pavadino didžiausia gyvenimo klaida.
Septintajame dešimtmetyje J.Boner prisijungė prie teisės gynėjų.
Su A.Sacharovu ji susipažino 1970 metais, kai abudu dalyvavo dviejų disidentų teisme Kalugoje netoli Maskvos, o po dvejų metų jiedu susituokė. A.Sacharovas buvo antrasis J.Boner vyras.
A.Sacharovas tada jau buvo žinomas ne tik kaip vandenilinės bombos „tėvas“, bet ir kaip disidentas, kurio sovietų valdžia bijojo taip pat kaip ir rašytojo Aleksandro Solženicyno.
A.Sacharovo vardas buvo gerbiamas visame pasaulyje, tad sovietų valdžia pagrindiniu persekiojimo taikiniu dažnai pasirinkdavo J.Boner, o sovietų spaudoje būdavo užsimenama apie jos žydišką kilmę ir neva esamus ryšius su Vakarais.
Kiek vėliau ji pasakys viename interviu: „Man nepatinka, kai mane vadina Sacharovo žmona, Sacharovo našle... Aš esu pati sau...“
Aštuntajame dešimtmetyje teisių gynėja dalyvavo daugelio disidentų likimuose, įsteigė pagalbos politinių kalinių vaikams fondą, pasirašė Maskvos Helsinkio grupės steigiamuosius dokumentus.
Jelena Boner buvo Eduardo Kuznecovo dienoraščių laidos Vakarams dalyvė, 1973 metais ne kartą buvo apklausiama šioje byloje. Įsteigė pagalbos politinių kalinių vaikams fondą, atidavė į jį A.Sacharovo gautą Cino del Ducos premiją.
1975 metais ji atstovavo vyrui Osle per Nobelio premijos įteikimą. 1980 metais J.Boner drauge su A.Sacharovu išvyko į tremtį Gorkyje. Ten po ketverių metų buvo nuteista už sovietinės santvarkos šmeižimą.
Malonę J.Boner paskelbė neseniai SSRS lyderiu tapęs Michailas Gorbačiovas, ir 1986 metų pabaigoje, jau pradėjus braškėti sovietinei sistemai, ji drauge su vyru sugrįžo į Maskvą.
Vėliau dalyvavo daugelyje teisių gynimo organizacijų – 1987 metais J.Boner ir A.Sacharovas dalyvavo steigiant draugijas „Memorial“ ir „Moskovskaja tribuna“.
Po A.Sacharovo, kuris būdamas 68 metų amžiaus mirė 1989-aisiais, mirties vadovavo jo vardo fondui.
J.Boner buvo Žmogaus teisių komisijos prie pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino narė, bet 1994 metų pabaigoje paliko šį postą, kai prasidėjo pirmasis karas Čečėnijoje. J.Boner manė, kad negali bendradarbiauti su politiniu režimu, pradėjusiu karą šioje Kaukazo respublikoje.
Dar labiau nei 1994–1996 metų karo Čečėnijoje žiaurumas tikėjimą dabartine Rusija jai pakirto buvusio KGB šnipo Vladimiro Putino iškilimas į valdžią ir jo autoritariškas polinkis varžyti pilietines laisves.
2010 metų kovo 10 dieną ji pirmoji pasirašė Rusijos opozicijos atvirą kreipimąsi į Rusijos piliečius, kuris buvo pavadintas paprastai „Putinas privalo pasitraukti“.
Ji ne kartą viešai piktinosi ir tuo, ką vadino tyliu Vakarų pritarimu V.Putino politikai.
„Vakarai nelabai domisi Rusija, šalimi, kurioje nebėra realių rinkimų, nepriklausomų teismų ar spaudos laisvės“, – skundėsi ji Osle 2009 metais.
Pareiškusi nerimą dėl Rusijos kurso valdant V.Putinui, paskutinius savo gyvenimo metus J.Boner praleido Jungtinėse Valstijose.
„Šiandien, vertindama savo gyvenimą, ... galiu tai padaryti trimis žodžiais. Mano gyvenimas buvo tipinis, tragiškas ir nuostabus“, – 2009 metais Oslo laisvės forume sakė J.Boner.
Ji pavadino save viena „tų keistų 1937-ųjų našlaičių“. Tai buvo juodžiausi kruvinų stalininių valymų SSRS metai.
