Vos tik išsisklaidžius parako dūmams ir dar nesant nuplautoms „Charlie Hebdo“ biuro sienoms, daug žmonių buvo įspėti apie religinę žudynių Prancūzijoje prigimtį. Pavyzdžiui, BBC jautė pareigą kalbėti apie Marine Le Pen ir Nacionalinį frontą, visai nesvarstydama, kad auganti parama jiems yra greičiau pasekmė nei priežastis to, kad islamistai netolerantiškai atmeta Prancūzijos sekuliarias vertybes.
Toliau sekė minia, pabrėžianti, kad terorizmas yra taktika, o ne ideologija. Iš tiesų daug teroristų naudojasi prievarta dėl jos varžančio efekto ir siekio atkreipti dėmesį į savo tikslus. Abu elementai buvo matomi Paryžiuje – užpuolikai ne tik pademonstravo bandymą nutildyti laisvą žodį, bet ir į priekį iškėlė „al-Qaeda“ vėliavą po to, kai ištisais mėnesiais antraštėse dominavo „Islamo valstybė“.
Agresyvūs islamistai nėra atplėšti nuo ideologijos, nors liberalūs Vakarų racionalistai nesugeba suvokti, kad pasaulis visada juda į priekį, o ne atgal? Taip vyksta nepaisant kasdienių tam prieštaraujančių argumentų, pavyzdžiui, fakto, kad „Boko Haram“ Nigerijoje sudegino 16 kaimų ir išžudė 2 tūks. žmonių.
Islamistų teroristai tiki esantys grynuoju elitu, kuriam lemta išgyventi kataklizminį civilizacijų konfliktą, kurį jie ir tikisi sukelti. Štai kodėl IS žurnalai vadinasi „Dabiq“ (mažas miestas Šiaurės Sirijoje) arba „Ark“ (aliuzija į Nojaus arką). Idealiu atveju, kaip drąsiai pasakė Egipto prezidentas, jie norėtų būti liudininkais karo tarp 1,6 mlrd. musulmonų ir likusių 6 mlrd. pasaulio gyventojų, o kol kas jie yra tik avangardas (priekinis kariuomenės dalinys, skiriamas pagrindinių jėgų apsaugai).
Ideologija leidžia jiems žudyti ne tik tuos, kuriems jie prieštatauja, bet ir tuos, kurių buvimas juos įžeidžia. Yra žodžių tokiam mentalitetui apibūdinti. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisaras, Jordanijos princas Zeidas Raadas al-Hussainas IS apibūdino kaip „genocidinius nihilistus“, kurie, kaip matome iš Irako ir Sirijos, nori nužudyti visus šiitų „eretikus“ ir negarbingai priversti kitus paklusti.
Jų žudynių sąraše yra žydai. Nors, kaip gegužę parodė buvęs IS savanoris Prancūzijoje Mehdi Nemmouche, turi keliauti iki pat Briuselio, kad nužudytum keturis jų (taip buvo iki praėjusio penktadienio, kai A.Coulibaly įsiveržė ir paėmė įkaitus Paryžiaus košerinėje parduotuvėje). Tačiau nesvarbu, ar tai yra keturi žydų muziejaus lankytojai, ar britų karys ne tarnybos metu, žurnalo darbuotojai per susirinkimą, apologetai teigia, kad tikrieji žudynių kaltininkai yra Vakarai, įsiveržę į Iraką ir Afganistaną.
Iki šiol IS apsiribojo „vienišų vilkų“ užsiundymu ant jų Vakarų priešų, tačiau gali aplankyti mus ir iš anksto labai apgalvotu būtu, kaip sakė MI5 vadas Andrew Parkeris.
Kaip ir daugelis kitų totalitarizmo formų, agresyvusis islamas yra paradoksaliai išlaisvinantis.
Vakaruose vykdytos atakos turi daugiau „al-Qaedai“ būdingų bruožų, jos troškimo taip įbauginti tolimą priešą, kad jis paliktų ramybėje regioninius koalicinius režimus, kuriuos „al-Qaeda“ siekia nuversti. Nors tarp „al-Qaeda“ seno, sukriošusio ir ieškomo lyderio Aymano al-Zawahiri ir labiau dinamiškų regioninių organizacijos atšakų esama nesutarimų, grupuotė lieka ištikima globaliems tikslams.
Tokia yra „al-Qaeda“ Arabijos pusiasalyje (AQAP), kurios lyderis kažkada buvo Osamos bin Ladeno patarėjas. Joje yra susimaišę Saudo Arabijos ir Jemeno džihadistai, rimtai siekę sprogdinti Vakarų avialinijas, pasinaudoję žmogumi-bomba Umaru Farouku Abdulmutallabu, taip pat slėpę sprogmenis siuntiniuose, kurie turėjo pasiekti Čikagoje gyvenusius žydus. Štai kodėl CŽV ir giminingos organizacijos laiko AQAP didžiausia grėsme Vakarams.
Tačiau mus vis dar reikia paaiškinti A.Merabeto žmogžudystę, kurią įvykdė vyras, dirbęs prekybos centre su žuvimis. Kai kurie islamistai yra kilę iš normalios aplinkos, tačiau dauguma jų yra nevykėliai kaip našlaičiai nusikaltėliai Kouachi broliai. Prancūzijoje, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, nevykę bandymai įveikti prekybą narkotikais, gaujų nusikaltimus dabar grįžo mūsų persekioti.
IS vyrus ir moteris, kurių perspektyvos yra kačių maisto pakavimas, padaro naudingais, jiems tampant žiauriais barbarais.
Trumpos bausmės kalėjime daliai kalinių reiškė užverbavimą į didesnę (musulmonų) kalėjimo gaują, susitikimą su gerai mieste besiorientuojančiu dvasiniu šarlatanu.
Jis neabejotinai pateikia paprastą binarinę Vakarų agresijos ir musulmonų pasiaukojimo matricą, leidžiančią žudyti netikinčiuosius.
Universitetų auditorijos, kuriose dominuoja naudingi „liberalūs“ idiotai, perša simpatiją šiam maniakiškam pasaulio matymui, kol tuo metu teisuoliški aktyvistai prikemša savo galvas „teisių“. Tuomet tai, kas svarbiausia, yra pamirštama.
Tai, kas sudaro mirties kultą, įgalina tarp šių žmonių tūnančius psichopatus, kurie jaučiasi galį neribotai žaisti gyvenimą ir mirtį su persigandusiomis aukomis. Jie tampa bosais po to, kai visą gyvenimą buvo nuo kažko priklausomi ir gyveno kažkur purviname name priemiestyje. IS vyrus ir moteris, kurių perspektyvos yra kačių maisto pakavimas, padaro naudingais, jiems tampant žiauriais barbarais.
Mirties kultas tuo pačiu yra jaunimo kultas, kuriame tradicijos, hierarchija yra apleidžiama, kaip kad galime matyti iš to, kad IS leidžia Yazidi mergaitėms būti sekso vergėmis, patenkinančiomis IS kovotojus. Ne jiems skirta yra milijonų kinų, indų ar vietnamiečių imigrantų, kurie prisitaikė Vakaruose, neprarasdami savo identiteto, dalia.
Kaip ir daugelis kitų totalitarizmo formų, agresyvusis islamas yra paradoksaliai išlaisvinantis. Saudo Arabijos teisės studentas gali greitai progresuoti „dalindamas“ amputacijas, nukryžiavimus ir nuplakimus, tapęs teisėju Sirijos Raqqa mieste ar Irako Mosule.
Be koks nusikaltimas – pedofilija, prievarta, žmogžudystė – yra priimtini tame apsivertusios moralės pasaulyje. Kai kurie sadistiškai gardžiuojasi savo nusikaltimais. Nes kodėl kitaip praleistum 10 minučių, pjaudamas aukos galvą, vietoje to, kad ją nušautum?
Agresyvusis islamas yra paradoksaliai išlaisvinantis. Saudo Arabijos teisės studentas gali greitai progresuoti „dalindamas“ amputacijas, nukryžiavimus ir nuplakimus, tapęs teisėju Sirijos Raqqa mieste ar Irako Mosule.
Kai kurių atakų buvo galima išvengti, jeigu gerai savo darbą būtų atlikusios žvalgybos tarnybos ir žmogaus galia būtų neribota. Jeidu Cherifas Koauchi buvo į JAV neįleidžiamų teroristų sąraše, tai kodėl jis nevaržomas vaikščiojo Paryžiaus gatvėse?
Reikia daug atidžiau pažvelgti į miesto gaujų, kurias sudaro tiek daug nevykėlių, „kultūrą“. Jeigu Niujorkas ar Singapūras jų visiškai netoleruoja, taip turėtume elgtis ir mes. Priešingai šių nebaužiamųjų mentalitetas taps endeminis. Vietoje įsitraukimo į betikslį „dialogą“ su „musulmonų bendruomene“, kodėl nepasižiūrėjus į milijonų emigrantų (ne)prisitaikymą Europoje?
Ateityje „šaudymo“ į žinios nešėjus neišvengsime. Tai jau nutiko Nyderlandų kino kūrėjui Theo van Goghui, kuris buvo „išmėsinėtas“ Amsterdamo gatvėje 2004 metais; kančią greičiausiai pajus ir romanų rašytojas Michelis Houllebecqas. Kaip drįsta jis, kritikai sakys, netgi bandyti įsivaizduoti artimiausią islamiškosios Europos ateitį? Savimi pasitikinti visuomenė nenurimsta ir nekeliaklupsčiauja prieš tuos, kurie įžeidžia jos pamatines vertybes, kuriuos greitai galima padaryti tik svečiais žemyne.
